Reginos Volkaitės-Kulikauskienės 100-mečiui
2016 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vyko renginiai, skirti archeologės, Lietuvos mokslų akademijos narės – korespondentės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti. Ji vertinama kaip bene daugiausia Lietuvos archeologijos mokslui nusipelnęs žmogus, pedagogė, išauginusi jaunų archeologų kartas, išleidusi nemažai mokslo leidinių. 2005 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Bibliotekoje veikė Reginai Volkaitei-Kulikauskienei parengta paroda „Atvėrusi žemę su joje slypinčiomis paslaptimis būsimoms kartoms“, kurioje eksponuotas gausus jos mokslinis palikimas, saugomas LMA Vrublevskių bibliotekoje. Rugsėjo 26 d. įvyko popietė, kurioje žymios archeologės duktė Raimonda Daiva Kulikauskaitė-Jankauskienė pristatė su Gintautu Zabiela parašytą, šiemet išleistą knygą „Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Dienoraščių pynės“. Pasak Raimondos, po mamos mirties liko daug jos knygų, rankraščių, dienoraščių. Mama svajojo parašyti biografiją, todėl dukra ryžosi įgyvendinti jos svajonę. Popietėje prisiminimais pasidalijo ir archeologės anūkas, diplomatas Kęstutis Jankauskas, apie mokslinę ir administracinę R. Volkaitės-Kulikauskienės karjerą bei jos vietą Lietuvos archeologijoje kalbėjo doc. dr. Algimantas Merkevičius. Prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė pasakojo apie mokytoją, išugdžiusią puikių archeologų kartą.
dešinės). Nuotraukos iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų.
Kalbėjusieji pabrėžė, kad Reginos Volkaitės-Kulikauskienės darbo pradžia buvo susijusi su itin nelengvomis sąlygomis Lietuvos archeologijai ir visai šaliai. Lūžio vieta – 1944 metai, kai, grįžus sovietiniam režimui, prasidėjo skaudžios mokslo raidai permainos. Archeologijos mokslo pradininkas profesorius Jonas Puzinas ir kiti mokslininkai, vengdami susidorojimo, išvyko į Vakarus. Lietuvoje liko tik keli jo parengti jauni archeologai, tarp kurių ir Regina su vyru Pranu Kulikausku. Sovietų valdžiai archeologija buvo „nacionalistinis“ mokslas. Ją imta skirstyti į „buržuazinę“, kurios autoritetai ir jų nuveikti darbai buvo nepriimtini, ir sovietinę. Šiuo nelengvu laikotarpiu lietuviškos archeologijos gyvybę teko išlaikyti Reginai ir jos vyrui archeologui P. Kulikauskui.
Prezidentas Valdas Adamkus
Diplomatas Kęstutis Jankauskas pasakojo apie savo reiklią močiutę, turėjusią įtakos ir jo likimui, studijų Istorijos fakultete pasirinkimui. Tiesa, vėliau Kęstutis pasuko į diplomatiją. Jiedu kartu vykdavo į archeologines ekspedicijas: Kęstutis fotografuodavo radinius, o močiutė jį mokydavo kruopštumo, atsakomybės, reiklumo sau. „Abu seneliai buvo gyva Lietuvos istorija. Ieškojo Lietuvos istorijos šaknų archeologijoje sunkiausiais metais. Esu dėkingas šeimai, kuri išsaugojo istoriją ir pati pelnytai tapo tos istorijos dalimi. Man jie buvo tiesiog seneliai, kuriais visada didžiuojuosi <…>.Tikėjimas ateitimi tais sunkiais laikais nebuvo duotybė, teko būti atsargiems. Namuose gyvenimas labai skyrėsi nuo sovietinio meto realijų. Senelė visada planavo ateitį ir tai padėjo išgyventi negandų laikotarpį“, – kalbėjo K. Jankauskas.
Anot prof. dr. Ilonos Vaškevičiūtės, archeologija laikoma daugiau vyrišku mokslu, nes reikalauja nemažai sveikatos. Tačiau ją iškėlė trys moterys: Regina Volkaitė-Kulikausienė, Rimutė Rimantienė ir lietuvių išeivijos atstovė M. Alseikaitė-Gimbutienė, gyvenusi JAV. Teko laviruoti, eiti kryžiaus kelius, kad pavyktų išsaugoti, atsieti Lietuvos archeologiją nuo sovietinio antspaudo. Regina pirmoji apgynė habilituoto daktaro laipsnį. Tai buvo labai svarbu ir dėl to, kad jaunus archeologus galėjo rengti Lietuvoje, nebereikėjo vykti į Maskvą, visos archeologijos disertacijos buvo ginamos Lietuvoje.
Biografija ir mokslinė veikla
Regina gimė 1916 m. rugsėjo 10 d. veterinarijos felčerio Kazimiero Volko ir Teklės Urbanavičiūtės-Volkienės šeimoje. Volkai buvo bajorai, kilę iš Gaižuvos. 1936 m. ji baigė Kėdainių gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo Lietuvos istoriją. Nuo 1938 m. spalio pradėjo dirbti muziejaus Priešistorinio skyriuje muziejininke. Tvarkė archeologinius radinius, dalyvavo muziejaus renginiuose ir archeologinėse ekspedicijose Graužiuose, Upytėje, Veršvuose, Sargėnuose ir kt. Studijas 1940 m. baigė jau Vilniaus universitete, apgynusi diplominį darbą „Rytinės baltų ribos priešistoriniais laikais“. Dėl valdžių kaitos 1940–1944 m. įgijo net tris universiteto baigimo diplomus, nes kiekviena valdžia anksčiau išduoto diplomo nepripažindavo. 1941 m. susituokė su archeologiją studijuojančiu Pranu Kulikausku.
Abu buvo pirmieji tuo metu Lietuvos archeologijos kursą skaičiusio dr. Jono Puzino mokiniai. Dr. J. Puzinas tapo ne tik mokytoju, bet ir draugu, globėju. 1936 m. įkūrus Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, J. Puzinui, kaip Kauno miesto muziejaus konservatoriui ir direktoriui, buvo pavesta organizuoti Priešistorinį skyrių. Vasaromis muziejaus darbuotojai vykdė archeologinius tyrinėjimus, kurių metu ir prasidėjo Reginos bei Prano draugystė. 1941 m. balandį Regina buvo pakviesta dirbti asistente neseniai Vilniaus universitete įkurtoje Archeologijos katedroje, kurios vedėju buvo J. Puzinas. Per didžiąsias karo audras archeologai Kulikauskai išbuvo Kėdainių apylinkėse.
1944 m. J. Puzinas su šeima pasitraukė į Vakarus, o Regina, Kaune atkūrus Humanitarinių mokslų fakultetą, grįžo į jį ir ėmė dėstyti Archeologijos katedroje. Nuo 1945 m. spalio Regina – Kauno universiteto Archeologijos katedros asistentė. Reorganizavus universitetą, grįžo į Vilnių, kur iki 1952 m. dirbo Archeologijos-etnografijos katedroje. Be pedagoginio darbo, ji tuo metu intensyviai dalyvavo rengiant didelę vėlyvojo geležies amžiaus studiją. 1951 m. sausio 5 d. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos gyventojų materialinė kultūra IX–XII a. (remiantis laidojimo paminklų duomenimis)“.
Tolesnėje R. Volkaitės-Kulikauskienės biografijoje išsiskiria du svarbūs etapai. Tai darbas Vilniaus universitete, o nuo 1962 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, kur vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas ėjo iki 1972 m. Tais pačiais metais buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos nare-korespondente. 1977 m. buvo patvirtintas R. Volkaitės-Kulikaukienės mokslinis projektas, skirtas lietuvių etnogenezės tyrinėjimams. Jo rezultatai apibendrinti 1987 m. kolektyvinėje monografijoje „Lietuvių etnogenezė“.
Archeologė parašė per 300 straipsnių, kelias monografijas, 1979 m. įkūrė mokslinį tęstinį leidinį „Lietuvos archeologija“. Jau pirmosios publikacijos parodė, kad į Lietuvos priešistorės tyrinėtojų gretas atėjo pajėgi archeologė.
Svarbiausios publikacijos: „Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai“ (1958); „Senovės lietuvių papuošalai“ (1958); „Lietuvos archeologijos bruožai“ (1961); „Kovos kirviai Lietuvoje ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu“ (1964); „Lietuviai IX–XII amžiais“ (1970); „Lietuvio kario žirgas“ (1971); „Punios piliakalnis“ (1974); „Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje“ (1978–1981); „Lietuvos archeologija“ (1979–1985); „Iš lietuvių etnogenezės“ (1981), „Проблемы этногенеза и этнической истории балтов“ (1985); „Lietuvių etnogenezė“ (1987); „Punia“ (1990); „Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai“ (1997); „Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija“ (1997); „Lietuva valstybės priešaušriu“ (2001).
Ekspedicijos
Su vyru ir universiteto studentais vasaromis ji dalyvaudavo archeologinės ekspedicijose. 1952–1962 m. buvo tyrinėti Nemenčinės, Žiegždrių, Punios piliakalniai ir Migonių pilkapynai. Į ekspedicijas veždavosi dukrą Raimodą, o vėliau – ir anūką Kęstutį. Per pusšimtį metų trukusius archeologinius kasinėjimus vykdė daugiau kaip 30-tyje vietų. Žymiausi jos tyrinėti archeologijos paminklai: Rusių Rago pilkapynas (1963–1964 m.) ir Čiobiškio pilkapynas (1964 m.); Maišiagalos piliakalnis (1971–1973 m.), Narkūnų piliakalnis (1976–1978 m.), Kernavės piliakalniai, Mindaugo Sostas ir Pilies kalnas (1979–1982 ir 1983 m.). Nemenčinės piliakalnis buvo pirmas objektas, tyrinėtas sovietinio režimo metais. Reikėjo tęsti prieškariu pradėtus piliakalnių tyrimus. Ji oficialiai paskelbė, kad ieškos lietuvių ir slavų ryšių, todėl sulaukė tuometinių SSRS respublikų archeologų susidomėjimo.
Ekspedicijų metu teko gyventi pas žmones, tik vėliau buvo skirti gyvenamieji vagonėliai. Silpnėjanti sveikata ilgainiui neleido pačiai tyrinėti: „Sunku kasinėti piliakalnius, reikia geros sveikatos. Ir kaip gaila: žmogus turi jau patirties – nebeturi sveikatos. O juk taip svarbu pačiai pačiupinėti žemės grumstą, pačiai pasišvaistyti su mentele ar net kastuvu <….>. Deja, daugiau teko pasitenkinti stebėjimu, patarimu, nurodymais, nes ir laipiojimų po gilią perkasą mano stuburo osteochondrozė nelabai pageidauja. O ką kalbėti, kai kelis kartus per dieną tenka užkopti į tokį kalną!”
(Pabaiga – kitame numeryje)