Savaitgalį LITEXPO rūmuose šurmuliavusi paroda „Mokykla 2016“ traukė įvairius švietimo atstovus diskutuoti apie tai, kas yra gera mokykla ir kaip ją sukurti. Viena iš sudėtinių renginio dalių − Žinių ekonomikos forumo ir Ugdymo plėtotės centro bendrai organizuota intelektualių pašnekesių „Auginkime kūrėjus Lietuvai“ III ciklo dalis „Tapti mokyklos architektu – panku“. Šioje dalyje buvo diskutuojama apie tradicinių ugdymo(si) erdvių kaitą, siekiant atliepti ateities iššūkius.
„Gebėjimas spręsti kompleksines problemas bus kritinis, ypač sektoriuose, kurie dar nėra kompiuterizuoti, automatizuoti. „Gebėjimas spręsti kompleksines problemas bus kritinis, ypač sektoriuose, kurie dar nėra kompiuterizuoti, automatizuoti. Socialinių įgūdžių (gebėjimas įtikinti, “emocinis intelektas”, gebėjimas mokyti kitus, bendradarbiauti) reikės labiau negu siaurų techninių įgūdžių. Tačiau be technologinio raštingumo gali būti sunku išgyventi technologinėse aplinkose“, – diskusiją pradėjo asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ Tarybos narys, Lietuvos robotikos asociacijos vadovas dr. Edgaras Leichteris.
Savo pranešime remdamasis Lietuvos demografinėmis tendencijomis bei Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis pranešėjas akcentavo, kad svarbiausia vaikus mokyti išgyventi besikeičiančiame pasaulyje. „Praktiškai visuose sektoriuose reikės daugiau kognityvinių gebėjimų, tai yra kūrybiškumo, argumentavimo, gebėjimo vizualizuoti ir su procesu susijusių gebėjimų (ne tik kritinis mąstymas, bet ir aktyvus klausymasis, nuolatinis savęs vertinimas). Prisitaikyti prie kintančių technologijų, eksperimentuoti, kurti ir mokyti kitus, atpažinti problemą ir kantriai bei nuosekliai ieškoti sprendimo, mokėti save „parduoti“ didelės konkurencijos rinkoje – apie tai turime galvoti švietime“, – teigė E. Leichteris.
„Meškėnų laboratorijos“ (dar vadinama M-Lab) projekto koordinatorius Giedrius Kavaliauskas papildė diskusiją praktiškais ir jau dabar įgyvendinamų iniciatyvų pavyzdžiais. M-Lab yra edukacinis projektas, kurio pagrindas yra mobili „Fab-Lab“ – skaitmenizuotos gamybos įrangos laboratorija keliaujanti po Lietuvos ugdymo įstaigas. „Technologijos turėtų būti suprantamos plačiau nei „tiesiog technologijos“. Šiuo metu pasaulyje ugdymo įstaigose vis svarbesnį vaidmenį suteikiama patirtiniam mokymuisi per techninę kūrybą. Per mokinių materialius projektus galima lengvai integruoti įvairius mokomuosius dalykus – mokslą, technologijas, inžinieriją, menus ir matematiką bei informatiką. Mokiniai kurdami susipažįsta su technologijomis, turi didesnę motyvaciją, domisi ir gilinasi savarankiškai, išmoksta dalintis žiniomis, taip pat patiria žymiai didesnį džiaugsmą pasiekę rezultatą – pasidarę patys.“
G. Kavaliauskas teigia, kad su motyvacija atsiranda noras pažinti aplink supantį pasaulį per mokslo – STEAM dalykų prizmę. „Kuriant rankomis, informacija ir žinios įsisavinamos žymiai geriau, per techninę kūrybą taip pat skatinamas kūrybiškumas, ugdomas kritinis mastymas, problemų sprendimas ir kas svarbiausia – vaikams suteikiami įgūdžiai kurie reikalingi 21 amžiuje. Revoliucija per dieną neįvyks, tačiau pirmasis žingsnis yra keisti mokymo prieigą Lietuvos mokyklose, skiriant dėmėsį techninei kūrybai bei sudarant galimybes mokiniams kurti mokyklų erdvėse – per pamokas ir po jų. Taip pat labai svarbus yra technologijų, dizaino, inžinierijos ir dailės mokytojų vaidmuo, kurį reikia stiprinti įtraukiant kitų dalykų mokytojus, kadangi tai yra STEAM – tarpdalykinio (tarpdisciplininio) mokymo pagrindas ir ašis“, – patirtimi dalinosi G. Kavaliauskas.
Demokratinės mokyklos vadovas Nerijus Buivydas kalbėdamas akcentavo, kad ne tik technologijos, tačiau ir visa ugdymo erdvė daro mokiniams įtaką, ją reikia tinkamai apgalvoti bei į sprendimų priėmimą įtraukti visą bendruomenę, ypač mokinius. Pranešėjas teigė, kad pažvelgus į standartinę mokyklą šiandien ir prieš šimtą metų būtų sunku surasti daug skirtumų, nes klasių išdėstymas liko visai nepakitęs.
„Mes atsisakėme šio modelio, darbas vyksta susėdus grupelėmis prie stalų, daug diskutuojant ir bendraujant, mokytojui tik kartais įsikišant į mokymosi procesą. Kiekvienoje klasėje patiesėme po kilimą, pastatėme sofą, pridėjome pagalvėlių − tai padarius atmosfera iš karto pasikeitė, čia mokiniai pasiėmę knygą skaito, moko vieni kitus, dainuoja, ilsisi – žodžiu, čia vyksta gyvenimas. Jei čia sėdėtų švietimo ir mokslo ministrė rekomenduočiau jai, kad privalomai kiekvienoje mokykloje, klasėje atsirastų po sofą. Visgi mokymasis vyksta ne tik klasėje, dėl to stengiamės išnaudoti visą mokyklos erdvę: koridorių, virtuvę, biblioteką, rūbinę, neišnaudotus kampus, kiemą. Svarbiausia, kad kiekviena erdvė mokykloje, kiekvienas centimetras būtų tinkamai pritaikytas mokinių bendravimui ir ugdymui“, – teigė jis.
„Žinių ekonomikos forumo“ analitikė
Rasa Ibelhauptaitė, rasa@zef.lt