Priminsiu gana populiarų „anų laikų“ pasakojimą:
…Jenisiejumi labai lėtai, tačiau su nenutylančia sirena plaukia gremėzdiškas ir gerokai apšiuręs garlaivis. Iš kamino virsta tiršti dūmai, o iš sirenos vamzdžio nepertraukiamai švirkščia garo srovė. Ant tiltelio pro žiūronus į kažkokį neaiškų horizontą žvalgosi kapitonas.
Garlaivį lenkia motorinė valtis. Joje sėdinti vyriokas surinka:
– Ei, kapitone, kur plauki?
Šis atrėžia:
– Negi nematai? Juk užrašyta.
Iš tikrųjų didžiulės raidės ant garlaivio šono skelbia: „Į komunizmą!“
– Tai kodėl taip lėtai plauki?
– Ką čia pagreitinsi, kai didesnę pusę garo reikia išleisti švilpukui, – tarsi klausiančiam, tarsi pats sau niūriai iškošia kapitonas…
O ar mūsų dienų vaizdai jums kartais neatrodo panašūs? Milžiniški kandidatų į Seimą portretai šaukte šaukia, lyg to sovietinio garlaivio švilpukas: „Viskas įmanoma!“, „Ateitis – patikimose rankose“, „Rinkis savą“… Čia dar ir visa žiniasklaida, gandasklaida ir purvasklaida, lyg susitarusios (o gal iš tikrųjų susitarusios?) be perstojo murma, lyg pikta visiems pavydinti bobulė: „Rinkis atsakingai, rinkis atsakingai…“
Ką tu čia, žmogau, bepasirinksi, kad rinktis nelabai yra iš ko. Politinė smulkmė, lyg ir norėjusi apie tavo rūpesčius kalbėti, bet taip ir nepajėgusi susitelkti, dar pirmajame rate buvo nublokšta tarsi vienu šluotos mostelėjimu. Jau trečią dešimtmetį aplink valdžios stalą besigrūdanti tariamai krikščioniškai demokratiška „pozicija-opozicija“, nors šį kartą ir pasistačiusi priekyje dar nieko nenuveikusį, bet iškart į labai solidžias ir puikiai apmokamas pozicijas užkeltą geltonsnapį su didele burna, žarsto daugybę kartų girdėtus pažadus, paskubomis matuodamasi aukščiausių valdytojų mundurus. O kita, tik neseniai iškilusi jėga, kurioje susibūrusios ir gana ryškios, pasitikėjimo vertos asmenybės, ir keliolika nežinomų ar tiesiog atsitiktinių prašalaičių, lyg ir drąsiai įvardija valstybės skaudulius, lyg ir siūlo rimtus sprendimus, tačiau ar ji nepasikeis po rinkimų? Ar užteks ryžto ir gebėjimų? Kaip sakoma, yra daug ambicijų, bet ar užteks amunicijos?
Gal ir nereikėtų priminti sovietmetį, bet kad šių dienų gyvenimas primygtinai verčia. Valstybei, jau praradusiai didžiąją dalį darbingų žmogiškųjų išteklių, t. y. ne tik mokesčių mokėtojų, bet ir piliečių, tikrai ne laikas švaistytis demagogiškais lozungais: pertvarkysime, optimizuosime, sumažinsime, sutaupysime… Nors daugybė pseudo reformų buvo dangstomos taupymo iškabomis, iš tikrųjų valstybės biudžetui padaryta milžiniška žala. Tiek valstybės įmonių turtas, tiek projektams skirtos lėšos valdomos itin neprofesionaliai ar net balansuojant ant nusikaltimo ribos.
Statistikos departamento duomenimis, 2000-aisiais Lietuvoje veikė 2 311 bendrojo lavinimo mokyklų, dabar jų liko tik 1 125. Taigi uždarytos 1 186 – daugiau negu pusė veikusių. Pedagogus ruošiančiuose universitetuose mokytojams skirtų vietų skaičius sumažintas nuo 800 iki 200. Neveltui specialistai jau perspėja, kad jaunų mokytojų skaičius vis mažėja. O kiek buvo verti dabar švietimo sistemos jau prarasti pastatai, jų inventorius, infrastruktūra, komunikacijos, žemė? Kuri uždarytų švietimo įstaigų dalis yra kruopščiai užkonservuota ar kitaip patikimai saugoma iki to laiko, kai valstybės ekonomika ras perspektyvių strateginių krypčių ir gyventojų skaičius vėl pradės sparčiai augti?
Kodėl mums nuolat kaišiojamos tik pačios niūriausios prognozės, kad neva 2050-aisiais Lietuvos gyventojų skaičius sumažės dar vienu milijonu, todėl ir saugoti dabar uždaromų mokyklų pastatų nebeverta. Bet juk turime vienas palankiausių sveikatai gamtinių sąlygų, patogią geografinę padėtį, puikią transporto kelių sistemą, didžiulius rekreacinius išteklius, geras galimybes plėtoti atsinaujinančius energijos šaltinius, stiprėjančias mokslo ir studijų institucijas?
Praėjusią savaitę BNS, „Lietuvos žinios“ ir kiti informacijos sklaidos kanalai paskelbė apie naują MOSTA parengtą ir Seimui pristatytą mokslo ir studijų potencialo analizę, kurią jie apibūdino taip: „Lietuvai užtektų trijų–penkių universitetų.“ Kiekvienam, atidžiai skaitančiam, iškart kyla klausimas, ką iš tikrųjų siūlo šio dokumento autoriai, nes tarp 3 ir 5 – esminis skirtumas. O štai prieš kelias dienas, nušviečiant Prezidentės vizitą Suomijoje, pareikšta, kad universitetų sujungimas – būtinas, nes, girdi, Lietuvoje jų turime gerokai daugiau kaip 40 (?!). Tačiau tai ne kas kita, kaip melas arba, švelniau sakant, manipuliacija skaičiais, bandant nuteikti visuomenę, kad aukštojo universitetinio mokslo ir studijų sistema – per daug didelė našta biudžetui.
Iš tikrųjų Lietuvoje yra 14 valstybinių universitetų, o tas keturias dešimtis perkopęs skaičius buvo gautas, pridėjus universitetinio išsilavinimo neteikiančias kolegijas. Suomijoje, kurią pavyzdžiu Lietuvai rodė Prezidentė, jokio trigubo sumažinimo, kokį siūlo MOSTA, nėra: buvo 21, liko 15 universitetų.
Per nepriklausomybės laikotarpį jokių naujų valstybinių universitetų Lietuvoje neįsteigta, tačiau atkurtoje valstybėje jiems suteikti pasaulyje pripažinti pavadinimai: buvęs Vilniaus pedagoginis institutas dabar vadinamas Lietuvos edukologijos universitetu, Kauno politechnikos institutas – Kauno technologijos universitetu. Klaipėdoje buvo bene keturių aukštųjų mokyklų filialai, dabar yra viena institucija – Klaipėdos universitetas, Šiauliuose vietoje dviejų skirtingų institucijų taip pat turime vieną – Šiaulių universitetą. Aukštojo universitetinio mokslo institucijų jungimasis nėra joks šių dienų išradimas, o natūralus nepertraukiamas procesas. Biurokratinių, beje, taip pat iš biudžeto išlaikomų ir sparčiai besipučiančių įstaigų atstovai kažkodėl pamiršta, kad, be jokio jų įsikišimo, keturi Lietuvos universitetai (LEU, KU, ŠU ir Vytauto Didžiojo) jau įkūrė konsorciumą ir pradėjo nuoseklų, mokslinėmis įžvalgomis pagrįstą išteklių konsolidavimo procesą.
Mechaniškas universitetų jungimas jokios naujos kokybės nesukuria. Minėtą MOSTA dokumentą aptariančiame tekste daugybė iškraipymų, pavyzdžiui: „Rektoriai pritaria“, „Už pertvarkas – ir mažesnieji“. Iš tikrųjų nė vieno universiteto bendruomenė netrykšta „valdišku“ entuziazmu: „Sujungsime, ir dings visos problemos.“ Kodėl nepasidžiaugti tuo, kad Lietuvos universitetų moksliniai pasiekimai – vis svaresni? Puikiai žinoma, kaip prieštaringai vertinama ligšiolinė universitetų reitingavimo sistema, tačiau, neatsižvelgiant į tai, senasis Vilniaus universitetas „QS World University Rankings 2016–2017“ sąraše jau pateko į pirmąjį 500-tuką ir jame dalijasi 481–490 vietomis.
Jau seniai laikas tarptautiniu mastu kelti klausimus, susijusius su mokslininkų veiklos vertinimo kriterijais, kurie pastaruoju metu visiškai izoliuoja mokslininką nuo jo paties valstybės. Visiškai skirtingi kriterijai taikytini fundamentiniams ir taikomiesiems, gamtos mokslų ir socialiniams, tarptautiniams, nacionaliniams ir regioniniams tyrimams. Iki absurdo priėjome, kai kažkieno sugalvotus balus („taškus“ ir pan.) skiriame tik už publikacijas, paskelbtas keliose užjūrio „bazėse“. Įspraudus į rėmus, mokslininko talentą galima tik sugniuždyti. Netiesa, kad, pavyzdžiui, nacionaliniai ar regioniniai tyrimai neva esą nemoksliniai. Netiesa, kad už juos vertingesni citatomis perkimšti kompiliaciniai rašiniai, o vadinamasis citavimo indeksas neva parodo tikrąją atradimo vertę.
Į vietoves, kuriose nebeliko visaverčių socialinių paslaugų institucijų, niekas neinvestuos. Tokia taktika tik išvarys iš jų perspektyvius specialistus. Kam būtų įdomi valstybė, turinti tik du universitetus, nebegalinti suteikti savo piliečiams visaverčio išsilavinimo? Kas gėrėtųsi šalimi, kuri savo valstybinę kalbą laiko tinkama tik bendrauti virtuvėje? Kam atrodo, kad nacionalinės ir regioninės problemos – ne mokslo objektas? Beje, taip manančių veikėjų, net bandžiusių vadovauti švietimo ir mokslo institucijoms, prieš keletą metų jau turėjome. Bet prie jų pažiūrų ir metodų nebegrįžkime.