Lapkričio 10-oji buvo paskutinė besibaigiančios kadencijos Seimo plenarinių posėdžių diena. Ji turėjo būti šventinė, pažymėta gerais darbais. Deja, ji liko su gėdos dėme. Seimo nariai yra prisiekę ginti žmonių, viešąjį interesą. Tačiau svarstydami Vartojimo kreditų įstatymo pataisas, jie priesaiką pamiršo ir nusprendė pagelbėti vartojimo kreditų bendrovėms, blogindami besiskolinančių padėtį. Tai akivaizdus viešojo intereso – turėti teisingą kreditavimo sistemą – pažeidimas.
Pirmiausia, Seimas panaikino kreditus teikiančių bendrovių ir tarpininkų prievolę įsitikinti, kad kreditas nebūtų suteiktas asmeniui, kuris yra neveiksnus. Taigi, bendrovėms dar kartą atsivėrė galimybės į skolinimą įtraukti neveiksnius žmones.
Antra, vėl atveriama galimybė asmenis įsukti į vadinamąją skolinimosi karuselę – negrąžinus prieš tai gauto kredito, imti kitą, pavyzdžiui, pirmajam padengti ir pan.
Trečia, panaikinamas 5000 eurų dydžio skolinimosi limitas. Vadinasi, į skolų verpetą patekęs žmogus galės skolintis neribotai.
Ketvirta, sušvelninama ir vartojimo kredito bendrovėms taikomų baudų už pažeidimus skyrimo tvarka.
Beveik trejus metus dalyvavau Vartojimo kreditų įstatymo tobulinimo procese. Po dvejų su puse metų vilkinimo (o jis buvo naudingas vartojimo kreditų bendrovėms, kurios per tą laiką sugebėjo išsikeroti, sustiprėti) nuo 2010 m. galiojęs įstatymas buvo bent iš dalies pataisytas. Atrodė, kad bus pristabdyta tūkstančių šeimų gyvenimus sugriovusi deramai nekontroliuojama vartojimo kreditų bendrovių veikla. Beje, buvo ir savižudybių atvejų.
Paskutinę savo darbo Seime dieną dešimtys Seimo narių, pasinaudodami parlamente tvyrančiomis demobilizacinėmis nuotaikomis, bent iš dalies mus grąžino į praeitį. Už gėdingą sprendimą balsavo 47 parlamentarai. 23 socialdemokratų, 15 konservatorių, 15 Darbo partijos frakcijos narių ir keleto kitų Seimo narių balsais jie palengvino daug bėdų pridariusių kredito bendrovių galimybes ir į pavojų pastūmėjo potencialius kreditų gavėjus. Kaip čia neprisiminsi vadinamųjų kairiųjų ir tariamų krikščionių kalbų apie paprasto žmogaus gynimą.
Lieka tik tikėtis, kad bent žiniasklaida atliks savo darbą ir ištirs, kokie buvo balsavusiųjų „už“ motyvai. Gal tai užsilikusių įsipareigojimų vykdymas? Manau, kad neturėtų tylėti ir nevyriausybinės organizacijos – šeimų, žmogaus teises ginančiųjų atstovai.
Autorius yra socialinių mokslų (ekonomikos) daktaras, kadenciją baigiančio Seimo narys.