Pulkelis kuršėniškių iš dalininkės ir keramikės docentės Genės Jacėnaitės (1933–2016) gimtojo miesto Kuršėnų (Šiaulių r.) suvažiavo į atminimo popietę Vilniuje. Prie Antakalnio ir Šilo gatvių, netoli daugiaaukščio, kurio septintajame aukšte buvo G. Jacėnaitės butas, pasitiko Vilniaus kuršėniškių klubo prezidentas rašytojas Stasys Lipskis.
širdyje…“ viršelis
Toliau kelias vedė į Rokantiškių kapines – dailininkės amžinosios būties vietą. Saulėta diena ir nuostabi Pavilnio regioninio parko gamta malonino akis ir sielas. Tik toji lankymosi proga buvo liūdnoka, apšviesta Vėlinių šviesa. Susikaupėme prie kapo, ant kurio pastatyta įspūdinga dailininko skulptoriaus, Genės Jacėnaitės gero bičiulio Antano Kmieliausko sukurta skulptūra. Ji mums priminė kitą Antano Kmieliausko antkapinį paminklą, kuris stovi senosiose Kuršėnų kapinėse ant Genės Jacėnaitės tėvų ir senelių kapų.
Vilniaus paveikslų galerijoje susitiko kuršėniškiai iš Vilniaus ir Kuršėnų, Genės Jacėnaitės giminės, draugai, kolegos dailininkai – visi, kam gera ją prisiminti. Duris į atminimo popietę atvėrė muzika ir dainos, kurias dainavo Kuršėnų meno mokyklos moksleivės Deimantė Aušbikavičiūtė, Agnė ir Simona Balčiūnaitės (mokytoja Lina Jaroševienė, akompanuotoja Danutė Streckienė).
Į susirinkusius iš vaizdajuostės prabilo pati dailininkė Genė Jacėnaitė. Tai buvo vaizdai iš 2008-ųjų, kai jai buvo suteiktas Kuršėnų miesto Garbės pilietės vardas, iš jos autorinės keramikos parodos Kuršėnuose. Jos lipdyti netradiciniai žmogiukai, klounai – visa tai, apie ką ji yra pasakiusi: „Pasirinkau figūrinę keramiką, o požiūrį į aplinką – truputį humoristinį, gal groteskinį. Mane yra pavadinę paradoksų dailininke.“ Buvo parodytos ir akimirkos iš paskutinio susitikimo jos bute Vilniuje, kur šiemet, birželio 9 d., jos aplankyti buvo atvykę kuršėniškiai. Paskutinis susitikimas, paskutiniai pajuokavimai, paskutiniai dailininkės prisiminimai apie Kuršėnus, didžiulis segtuvas eskizų, kuriuos ji padovanojo Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centrui.
Paskutiniojo susitikimo metu Genė Jacėnaitė vėl pakartojo mintį, kurią buvo ne kartą išsakiusi: „Vilniuje aš esu, bet gyvenu Kuršėnuose.“ Buvo prasitarusi: „Išgirdusi žodį Kuršėnai, pajuntu užplūstant šiltų prisiminimų bangą – lyg vasaros vėją.“ Ir tai – ne momentinis impulsas, ne proginė mandagumo frazė. Kuršėnai buvo jos gimtinė, prisiminimų, svajonių ir minčių namai. Dvasiniai namai, į kuriuos mintimis būdavo miela grįžti. Ypač į tuos senuosius Kuršėnus, kurių jau nebėra, kurie išlikę tik jos prisiminimuose, kūriniuose, užrašuose.
Tuomet, birželio 9-ąją, džiaugėmės vaizdu pro jos buto langą. Vakarų pusėn, o jei kiek šiauriau – ir Kuršėnų pusėn. „Vakarai čia labai gražūs, – sakė Genė Jacėnaitė. – Labai gražūs saulėlydžiai. Sėdžiu, žiūriu ir vis džiaugiuosi jais… Saulėtekių nematau…“ Tokie tie lango saulėlydžiai. Tokie gyvenimo saulėlydžiai. Deja, jos akims amžinai užgesę šių metų liepos 21-ąją.
Grįžkime į Vilniaus paveikslų galeriją, į kuršėniškių klubo sueigą – atminimo popietę, kurioje kartu su į amžinybę išėjusia dailininke turėjome galimybę pamąstyti apie tai, kas lieka širdyje, kai metai lekia ir lekia. Šiaulių rajono kultūrininkė Laimutė Varkalienė atsivertė naujausią G. Jacėnaitės knygą „Kas lieka širdyje…“ ir perskaitė ištrauką apie dailininkės gyvenimą, kurį ji pati labai vaizdingai surašė į knygą, kurią išleido Kuršėniškių klubo prezidentas, knygų leidėjas, rašytojas Stasys Lipskis. Genė turėjo rašytojos talentą, ir toje knygoje jį atskleidė.
Kalbėjome apie žemaitę dailininkę, dalinomės prisiminimais. Buvo ir liūdesio ašarų, ir pajuokavimų. Kalbėjo knygos leidėjas S. Lipskis, Kuršėnų miesto Garbės pilietis Vytautas Kirkutis, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Vilniaus dailės akademijos profesorius, dailininkas keramikas Juozas Adomonis, dailininkas Antanas Kmieliauskas, etnologas Libertas Klimka, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininkė Dalia Dirgėlienė, Genės Jacėnaitės giminių atstovė – dukterėčia Ramunė Žalpienė, Kuršėnų miesto seniūno pavaduotoja Giedrė Karkalienė, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė.
Klausydamasis pasakojimų pynės, prisiminiau 2014 m. sukurtą Genės Jacėnaitės darbą, kurį mačiau šią vasarą, jau po jos mirties, Pasaulio žemaičių dailininkų parodoje Plungėje, M. Oginskio rūmuose. Tai buvo jos keramikos kūrinys „Šimtaraštė juosta-kalendorius“. Labai simboliškas ir metaforiškas kūrinys, kuriame perskaičiau ir dailininkės gyvenimo įrašus, laikinumo ir amžinumo, buitiškumo ir filosofiškumo dermes. Molinė juosta su dviem pynėmis simbolizuoja begalybę. Kartu ji labai paprasta, turinti pradžią ir pabaigą, netgi užsegimo kilpeles. Paprasta juosta, bet susukta į begalybės ženklą. Tarsi visų mūsų gyvenimo juostos, turinčios pradžią ir pabaigą, bet kartu simbolizuoja begalybę ir mus tarsi įrašo į begalybės tėkmę.
Pasaulio žemaičių dailininkų parodos vertinimo komisija už profesionalumą, atliekant taikomosios dailės kūrinį „Šimtaraštė juosta-kalendorius“, Genę Jacėnaitę paskelbė viena iš parodos laureačių. Man atrodo, kad toji „Šimtaraštė juosta-kalendorius“ – tai jos atsiminimų knygą, surašyta į molį. Kuršėniškių klubo sueigoje – atminimo popietėje toji Genės juosta mus visus sujungė dvasine bendryste. Visus – ir gyvenančius Vilniuje, ir Kuršėnuose, tuos, kurie pažinojo dailininkę ar tik buvo girdėję apie ją, besidžiaugiančius šio gyvenimo malonėmis ir jau iškeliavusius amžinybėn. Dar arčiau vienas kito pasijutome, kai Šiaulių rajono kultūros centro, esančio Kuršėnuose, direktorė Jovita Lubienė prabilo į visus žemaitiškai ir pakvietė sudainuoti bendrą dainą „Ten, kur Venta…“
Genovaitė Jacėnaitė: gyvenimo ir kūrybos faktai
Gimė 1933 m. birželio 1 d. Kuršėnuose. Mirė 2016 m. liepos 21 d. Vilniuje. 1939–1951 m. mokėsi Kuršėnų pradinėje, vėliau – vidurinėje mokykloje. 1957 m. baigė keramikos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute. Jos mokytojai – Lietuvos dailės korifėjai: Liudvikas Strolis, Juozas Mikėnas, prof. L.Žuklys, J. Mackonis, doc. L.Vaineikytė, prof. K. Morkūnas, J. Kėdainis, doc. T. Miknevičienė. 1957–1999 m. dirbo dėstytoja šiame institute (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademijoje). 1996 m. G. Jacėnaitei suteiktas docento vardas. Nuo 1994 m. Pedagogų profesinės raidos centre dailės mokytojams dėstė piešimą ir erdvinių formų pagrindus.
Dailininkė G. Jacėnaitė sukūrė keraminių skulptūrėlių ir jų kompozicijų:
„Piemenaitės“ (1970), „Žemaičių karys“ (1971), „Kerdžius“ (1980);
ciklus: „Cirkas“ (1973–1974), „Iš kareiviško gyvenimo“ (1977), „Sodininkai“ (1980), „Poliklinikoje“ (1982), „Neišaiškinti gamtos reiškiniai“ (1983);
pano (Marijampolės, Alytaus ir kitose mokyklose).
Kūriniai dažniausiai iš šamoto, raiškių formų, ekspresyvios lipdybos, įvairių faktūrų, matinių glazūrų, humoristiniai, vėlesni – istorinės mitologinės tematikos.
Nuo 1957 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė 28 individualias parodas: Vilniuje (1973, 1974, 1983, 1995, 1998, 2000, 2002, 2005) ir kitur. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Maskvos dailininkų sąjunga, privatūs kolekcionieriai, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Didžiulę savo keramikos darbų kolekciją (apie 300 vnt.) dailininkė padovanojo Mažeikių muziejui.
Nuo 1962 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Žemaičių bendrijos Vilniuje narė, o 2008 m. gyventojų išrinkta Kuršėnų miesto garbės piliete. 2016 m. birželio mėn. VII Pasaulio žemaičių dailės parodos vertinimo komisija (pirm. prof. Petras Gintalas) už profesionalumą, atliekant taikomosios dailės kūrinį „Šimtaraštė juosta-kalendorius“ (2014) išrinko Genovaitę Jacėnaitę kaip vieną iš parodos laureačių.
Vytauto Kirkučio nuotr.