Šiais metais akademinė ir kultūrinė Lietuvos visuomenė su didele pagarba ir meile vėlų rudenį mini agronomo, visuomenės ir politikos veikėjo, patriotinės poezijos kūrėjo Balio Gaidžiūno 105-ąsias metines.
Balys Gaidžiūnas, kaip agronomas, poetas ir politikas, savo iškiliais darbais paliko giliai įsimintinas pėdas Lietuvos istorijoje. Nepaisant sudėtingų likimo vingių, galėjusių sulaužyti trapią poetišką sielą, Balys Gaidžiūnas liko ištikimas savajai žemei, vis iš naujo statydamas gyvenimo ir kūrybos citadelę.
Gimė Balys Gaidžiūnas gražiame Baisogalos valsčiaus (Radviliškio r.) Dauderių kaime 1911 m. lapkričio 25 d. darniai sutariančioje pasiturinčių ūkininkų Karolio ir Paulinos Gaidžiūnų šeimoje. Balys iš šešeto vaikų – trijų seserų ir trijų brolių – buvo jauniausias šeimoje. Jis, kaip ir visi kiti Gaidžiūnų šeimos vaikai, pradinį išsilavinimą įgijo Baisogalos mokykloje. Toliau mokslus tęsė Kėdainių gimnazijoje, kurią baigė 1931 m. Kėdainiuose praleistas gyvenimo laikotarpis Baliui buvo labai reikšmingas: jis laikė miestą savu, mylėjo jį ir parašė Kėdainiams vienas nuostabiausių eilių:
Aš per Betygalą, Krakes ir per Babėnus
Ir vėl einu ieškoti Mikalojaus Daukšos pėdų,
Kurios varpais mums šaukia:
„ne žemės derliai, rūbų įvairumas,
mokytoja Regina Vaitkevičienė
Ne miestų ir pilių stiprumas,
Bet kalba savoji gynė mus ir vėl apgins“ –
Dar neseniai pro čia praėjo Mikalojus Katkus,
Balaninę gadynę į lapus surašęs.
Jurgis Elisonas, rinkdamas Perkūno kirvukus.
Čia Jurgis Jankus grūmėsi su Velnio pelkėm,
Ir mano amžiaus rašto vyrai:
Trumpa, Lebedys, Gaida, Žigulys, Ulvydas
Ir Henrikas Nagys, tam miestui deklamavęs.
Ateis dar ir kiti Nevėžio slėniu,
Žiūrės į mūsų tinką, krintantį nuo sienų,
Gatves ir gatveles išvaikščios
Ir, keldami kepurę prieš garbingą praeitį,
Paliks ir patys mano miesto garbei pėdas.
B. Gaidžiūnas, kaip ir daugelis to meto jaunų inteligentų, buvo idealistas. Svajojo matyti gražią, kultūringą ir turtingą Lietuvą. Ypač jam rūpėjo Lietuvos kaimas. Todėl, baigęs Kėdainiuose gimnaziją, nusprendė tapti agronomu, juolab ir darbai kaime jam buvo žinomi nuo jaunumės. Jo artimieji buvo labai patenkinti šiuo sprendimu. Agronomijos mokslus studijavo Dotnuvoje, Žemės ūkio akademijoje, kur įgijo agronomo-ekonomisto specialybę, apgynęs diplominį darbą „Žemės ūkio spauda nepriklausomoje Lietuvoje“.
Studijuodamas Dotnuvos akademijoje, Balys greitai įsitraukė į tautininkų pakraipos korporaciją „Jaunoji Lietuva“ ir kurį laiką buvo jos pirmininku. Dar studijuodamas jis gilinosi į filosofijos mokslus Kauno Vytauto didžiojo universitete. 1936 m., baigęs akademiją, Balys išvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Žemės ūkio rūmų Spaudos skyriuje redaktoriumi. 1936–1939 m. redagavo „Ūkininko patarėjo“ priedą kaimo jaunimui „Jaunasis ūkininkas, nuo 1938 m. – Kauno „Radijo laikraštį ūkininkams‘, o nuo 1939-ųjų – ir „Žemės ūkį“, rašė „Lietuvos aidui“.
Važinėdamas po kaimus Balys Gaidžiūnas vykdė ir švietėjišką veiklą, kaip jis pats sakė, „ūkininkavo ir liežuviu, ir plunksna“. Rašė jaunesniems ir vyresniems ūkininkams, redagavo ne tik jų laikraščius, bet ir knygas bei knygeles. Deja, neilgai teko taip darbuotis, nes 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo atleistas iš einamų pareigų. Kaip ir daugeliui to metų inteligentų, teko vengti arešto, slapstytis, o apie agronomo darbą sovietmečiu net nebuvo ko svajoti. Balys Gaidžiūnas ryžtingai organizavo pogrindžio veiklą. Hitlerinės okupacijos metais jis buvo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorius ir vicepirmininkas.
1944 m. Balį Gaidžiūną naciai suėmė. Jis kalėjo įvairiuose Vokietijos kalėjimuose iki karo pabaigos, kol iš Bairoito (Bayreuth) sunkiųjų darbų kalėjimo jį išvadavo amerikiečiai. Visą savo rūsčių išbandymų patyrimą Balys sudėjo į poezijos rinkinį „Rūpesčių dienos“ (1946). Važinėdamas po lietuvių pabėgėlių stovyklas, jis aprašė ir nufilmavo jų gyvenimo vargus bei džiaugsmus, apsilankė buvusiose jų įkalinimo vietose. Iš to laikotarpio (1945–1949) susuko 5000 pėdų filmo juostą. Beje, atkūrus nepriklausomybę, sugrįžęs į Lietuvą, jos nemažą dalį dar suspėjo parodyti per Lietuvos televiziją.
Nuo 1945 m. gegužės iki 1949 m. lapkričio vėl buvo VLIK Vykdomosios tarybos narys ir Lietuvių tautinio sąjūdžio pirmininkas. Organizavo Vokietijoje tautininkų veiklą. 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas be jokio entuziazmo, guosdamasis tik ta mintimi, kad čia galbūt galės įsitraukti į lietuvių spaudos darbą. Apsistojo Klivlande, pas reto širdies gerumo žmones Vincą ir Emiliją Rastenius. Vincas Rastenis tuo metu redagavo „Dirvą“, tad Balys įsitraukė į šį darbą labai entuziastingai ir atiduodamas visas jėgas. Po kurio laiko tapo šio laikraščio redaktoriumi. „Dirvoje“ dirbo trylika metų. Per jo darbo metus didelio formato laikraštis įgijo pusketvirto tūkstančio skaitytojų, ėjo tris kartus per savaitę.
Balys Gaidžiūnas buvo jautrios, poetiškos, taurios sielos, nuoširdus ir kuklus, garbingas, kupinas beribės meilės Lietuvai žmogus, tikintis Viešpaties Apvaizda. Savo jausmus, patirtus įspūdžius ir pergyvenimus sudėjo į eiles, kurias kurti pradėjo, dar mokydamasis Kėdainių gimnazijoje. Būdamas penktoje gimnazijos klasėje, Balys ryžosi išsiųsti vieną savo eilėraštį į laikraštį, kuris ir išspausdino pradedančio poeto eiles. Kompozitorius Klemensas Griauzdė jo eilėraščiui „Jau pražydo sode vyšnios“ parašė muziką, o dainą atliko Karo mokyklos kariūnai. Balys pasijuto kaip ant sparnų – kas galėjo tikėtis tokios sėkmės ir taip greitai!
Šiandien jau niekas nepasakys, kas poetui įžiebė kūrybos ugnelę – ar pro gimtąjį Dauderių kaimą dainingai čiurlenantis Kiršino upelis, ar pavasarį sode čiulbantys paukščiai, ar benykstantis Dauderių piliakalnis, ar pirmosios Bernelių mišios Baisogalos bažnyčioje, ar pirmasis mokytojas, apie kurį, po daugelio metų poetas rašys:
Balio Gaidžiūno publikacijoms. Autorės
archyvo nuotraukos
Kai grįšiu ten, kur augau,
Iš tėviškės tuoj eisiu į mokyklą,
Kur pirmą sakinį sudėjau.
Nerasiu to, kurs mokė,
Bet rasiu slenkstį akmeninį,
Jį pabučiuodamas girdėsiu:
„vaikai, užaukit vyrais,
Mergaitės, būsit šaunios moterys,
Tiktai mylėkit savo kalbą, knygą.
(Tęsinys – kitame numeryje)