Dešimtasis Aleksų giminės suvažiavimas

Giminės, kaip ir medžio, tvirtybė – šaknyse. O kiekviena nauja karta klausia, iš kur ji atėjo. Giminė be praeities – tarsi medis be šaknų ir be tvirtybės.

Aleksų giminė, gyvenusi Sūduvoje, mūsų kraštui XIX ir XX a. išaugino ne vieną mokslininką, kultūros, politikos ir visuomenės veikėją. Pirmasis giminę išgarsino Jurgis Aleksa-Aleksandravičius (1819–1894) – žymus botanikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras, profesorius. 1843 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. Studijuodamas universitete, dalyvaudamas konkurse, už Sankt Peterburgo apylinkių gamtos tyrimus buvo apdovanotas aukso medaliu. 1857–1878 m. dėstė botaniką ir zoologiją Varšuvos universitete (iki 1862 m. buvo Medicinos-chirurgijos akademija, 1862–1870 m. – Vyriausioji mokykla). 1862 m. J. Aleksai-Aleksandravičiui buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1864 m. Varšuvoje atkūrė Botanikos sodą. 1879 m. įkūrė pirmąją sodininkystės mokyklą. 1878–1886 m. buvo Varšuvos pomologijos sodo direktorius. Bendradarbiavo spaudoje. Visą gyvenimą sugebėjo nepamiršti ir kalbėti gražia lietuvių kalba. Į savo gimtinę Kumetiškius (Kalvarijos apskritis) buvo atvežęs retų veislių vaismedžių ir įvairių augalų, kurie prigijo ir puikavosi Aleksų giminės gražiame bei turtingame vienkiemyje. Jo du broliai Aleksos už dalyvavimą 1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilime okupacinės carinės Rusijos valdžios buvo suimti ir ištremti į Sibirą.

 

Kitoje kartoje – Julius Aleksa (1855–1891) – gydytojas, publicistas, knygnešys, varpininkas. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1879 m. įstojo į Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą. 1883 m. už ryšius su „Proletariato“ organizacija metams buvo pašalintas iš universiteto. 1885 m. jį baigė. 1885–1891 m. platino draudžiamą lietuvių spaudą. Dirbo gydytoju Jonavoje, Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ir Aleksote (Kaune). Dalyvavo tautiniame lietuvių sąjūdyje. 1891 m. už patriotinę veiklą carinės Rusijos žandarų buvo kalinamas Varšuvoje.

1890–1891 m. rašė „Varpui“ ir „Vienybei lietuvninkų“. Rinko lietuvių liaudies dainas ir jų melodijas. Sudarė botanikos lietuvių–lotynų kalbų žodyną. Po J. Alekso mirties rankraščiai dingo. Vincas Kudirka dar 1892 m. ,,Varpe“ rašė: „Tikėjausi atrasti kuriame nors lietuviškame laikraštyje ilgesnį aprašymą gyvenimo mirusio pernai dr. Aleksos, bet iki šiol atitikau trumpą tik paženklinimą myrio. O vienok tas žmogus, kaipo tvirtas lietuvis ir darbininkas ant lietuvystės dirvos, užsitarnavo ant platesnės vietos lietuviškam laikraštyje už tą, kurią užima apgarsinimas myrio. <…> Julius Aleksa buvo tvirto būdo žmogus, didei darbštus ir mylintis savo motiną Lietuvą. Labai daug laiko pašvęsdavo besilavinimui vaistininkystėje. <…> Stipriai rėmė ir gynė lietuvystės reikalus, rinko lietuviškų dainų gaidas. <…> Žinau, kad buvo parengęs lietuviškas dainas su gaidomis dėl spaudos, tik nesuspėjo, užklupus giltinei. <…> Gal išskyrus dainas, atsirastų kas ir daugiau.“

Juliaus Aleksos brolis Konstantinas Aleksa (1863–1935) – mokytojas, okupuoto Lenkijos Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau Pskove ir Lvove. Nuo 1882 m. gyveno Galicijoje, Austrijoje (dabar – Ukraina). Į Vilnių atvyko gyventi 1921 m. Vienerius metus dirbo daržininkystės mokykloje. 1922 m. buvo priimtas į Lietuvių mokslo draugiją tikruoju nariu. 1922–1935 m. dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje mokytoju, inspektoriumi, dėstė matematiką, geografiją ir lenkų kalbą.

1925 m. Vilniuje K. Aleksa su kunigu Juozu Vaičiūnu ir Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos mokytoja Emilija Stragaite įsteigė Šventojo Kazimiero draugiją. Draugijos tikslas buvo rūpintis jaunosios kartos švietimu, žadinti ir palaikyti lietuvių tautinį patriotizmą. Draugija turėjo apie 40 tūkst. narių, 476 skyrius. Beveik visi draugijos skyriai turėjo savo knygynėlius, chorus, vakarinius jaunimo švietimo kursus, ruošdavo šimtus koncertų ir vaidinimų. Kai kurie skyriai turėjo dūdų orkestrus. Visi nariai dėvėjo žalias kepuraites. Veikė 39 viešosios skaityklos. Draugija suorganizavo ir išlaikė 26 vaikų darželius. Vien 1927 m. draugijos nariai surengė 117 paskaitų. Didesnėse parapijose Šventojo Kazimiero draugijos rajonai turėjo savo išsiuvinėtas vėliavas. Buvo rengiamos kaimų ir parapijų chorų varžytuvės, vakarėliai, organizuotas lietuviškų knygų skaitymas. K. Aleksa buvo aktyvus ir Vilniaus ,,Ryto“ draugijos narys. Nuo 1928 m. K. Aleksa kooptuotas ir į Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narius. 1928 m. okupacinės lenkų valdžios buvo areštuotas ir kalinamas Vilniaus Lukiškių kalėjime.

 

K. Aleksa buvo Vilniaus krašto Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininkas. Šios organizacijos nariai, ypač jos vadovai, okupacinės lenkų valdžios buvo laikomi antivalstybinių nuotaikų kurstytojais. Prieš juos imtasi policinių ir administracinių metodų. Lietuvių mokytojų sąjunga 1925–1937 m. daug nuveikė plėsdama lietuvių švietimą Vilnijoje, su kitais steigė lietuvių mokyklas Lietuvos okupuotame krašte. K. Aleksa aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje.

Laikraštyje „Mūsų Vilnius“ 1935 m. vasario mėnesį paskelbta: ,,Vilniuje mirė Konstantinas Aleksa. <…> Velionis buvo lietuvis patriotas ir visuomenininkas. <…> Vilniuje būdamas, veikliai dalyvavo beveik visose mūsų draugijose.“

Juozapas (Juozas) Aleksa (1853–1921) – ūkininkas, Sūduvos krašto lietuvių visuomenės veikėjas. Buvo aktyvus ,,Marijampolės ūkininkų draugovės“ narys. Pirmosios Sūduvos krašte, Marijampolėje 1911 m. surengtos lietuvių ūkininkų parodos organizacinio komiteto narys. Ši paroda buvo reikšminga ne tik ūkiniu, bet ir kultūriniu bei tautiniu požiūriu. Rūpinosi lietuvių ūkininkų švietimu, rengė žemės ūkio kursus, paskaitas ir parodas.

 

Jonas Aleksa (1854–1940) – teisininkas, taikos teisėjas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Polocke ir Varšuvoje. Buvo išrinktas Janavo valsčiaus viršaičiu. Daugiau nei 50 metų dirbo taikos teisėju Liudvinave, Marijampolėje, Alytuje ir Kalvarijoje. Savo namuose laikė draudžiamą lietuvių spaudą. Puikiai ir išmintingai tvarkė savo ūkį, vėliau – dvarą. Pradžios mokslus jo vaikai baigė namuose, kuriems buvo samdomi lietuviai mokytojai. J. Aleksos žmona Uršulė Aleksienė (1854–1893) išmintingai talkino vyrui visuose darbuose, kūrė ir puoselėjo lietuvių tautines ir šeimos tradicijas. Buvo labai švelni ir geraširdė aristokratė. Jos tėtis buvo kilęs iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio (1677–1766) giminės. Dr. Anelė Vosyliūtė 2012 m. rašė: ,,Tuo laiku į Lietuvos inteligentiškas šeimas jau skverbiasi europietiškos egalitarizmo idėjos: moters funkcijos šioje koncepcijoje ypač svarbios ir įvairios. Ji ir mylinti, ir romantiška, įsijautusi į vyro (sutuoktinio) jausmus ir dalykinius reikalus, ūkio šeimininkė ir tvarkytoja, vaikų auklėtoja. Ypač tai būdinga tokios aukštesnės kilmės, krikščionišką poziciją užimančioms moterims kaip <…> Uršulei Aleksienei.“

Kitoje kartoje – Jonas Pranas Aleksa (1879–1955) – Pirmosios Lietuvos Respublikos vienas kūrėjų, didysis žemės ūkio architektas, lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos, moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas, visuomenės veikėjas. Agronomas, ekonomistas, filosofas, sociologas, žurnalistas. Pirmosios aukštosios mokyklos Lietuvoje – Lietuvos universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo) vienas steigėjų. Žemės ūkio akademijos garbės daktaras, profesorius. 1920–1923 m. – Žemės ūkio ir valstybės turtų, 1926–1935 m. – Žemės ūkio ministras. 1946 m. – šešėlinės (pogrindinės) Vyriausybės pirmininkas. Vienintelis XX a. Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, du kartus sovietų ir nacių okupantų, mirė nukankintas sovietų valdžios Sibire.

1918 m. pavasarį J. P. Aleksa atvyko į Vilnių ir nedelsdamas įsitraukė į ką tik paskelbtos Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrimo darbą. Jis suprato, kad Vasario 16-osios aktas paskelbtas garbingų žmonių, tačiau tai dar tik pradžių pradžia mūsų šalies naujoje istorijoje, nes Aktas nesukūrė valstybės. J. P. Aleksa jau buvo užsibrėžęs savo gyvenimo tikslus: žadinti lietuvių tautos savimonę, išsaugoti jos dorą, tikėjimą, tautos tęstinumą, moderniai ir pavyzdingai sutvarkyti žemės ūkį. Jo nuomone, tik tai gali būti atkurtos Lietuvos valstybės materialinės gerovės ir visų turtų pamatas.

 

Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrimosi pradžioje jis sukūrė penkis šalies žemės ūkiui atgaivinti pagrindinius uždavinius:

visomis pastangomis šviesti ir mokslinti kaimo visuomenę;

įvykdyti žemės ūkio reformą;

sparčiai plėtoti žemės ūkio kooperaciją;

sukurti stiprią lietuvių pilietinę visuomeninę;

steigti ūkiškosios savivaldos organizaciją.

Visu Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu J. P. Aleksa šiuos uždavinius formavo ir propagavo, o tapęs žemės ūkio ministru siekė juos nuosekliai įgyvendinti. Jo veikla, pertvarkant Lietuvos ūkį gyvulininkystės linkme, padėjo mūsų šaliai išvengti ekonominės katastrofos, 1929 m. prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei.

Profesorius, intelektualas Mečislovas Treinys apie prof. J. P. Aleksą 2001 m. rašė: ,,Jo didelis analitiko, stratego, organizatoriaus bei mokslininko talentas įvairiomis formomis pasireiškė per visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį. Pasižymėjęs kaip vienas produktyviausių lietuviškosios agrarinės politikos kūrėjų, jos strategijos formuotojų ir vykdytojų. <…> Būdamas kruopštus analitikas ir įžvalgus sintetikas, J. P. Aleksa pirmasis parengė ganėtinai sistemišką Lietuvos žemės ūkio būklės apžvalgą, pagrindė strategines jo intensyvinimo, gyvulininkystės plėtros, ūkininkų šeimos ūkių ugdymo, žemės ūkio ir perdirbimo pramonės modernizavimo, kooperacijos bei ūkinės savivaldos plėtros kryptis.” Iš J. P. Aleksos darbų matyti, kad jam rūpėjo Lietuva ir lietuvių tautos ateitis. Jis ne tik svarstė, bet nuolat budėjo lietuvių tautos sargyboje ir telkė tam tikslui tautiečius. Pajėgė apmąstyti ir suvokti lietuvių tautą istorinėje plotmėje, daryti išvadas ir priiminėti sprendimus, pagrįstus ne vien ekonominiais, bet ir socialiniais, kultūriniais, tautiniais, dorovės ir religiniais aspektais.

 

J. P. Aleksos brolis Konradas Juozas Aleksa (1881–1956) – veterinarijos gydytojas, sociologas, archeobiologas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos veterinarijos akademijos garbės daktaras. Vienas iš Lietuvos žemės ūkio ir Lietuvos veterinarijos akademijų steigėjų ir kūrėjų. Kalintas Rusijos caro žandarų, vėliau bolševikų. K. J. Aleksa pirmasis Lietuvoje atliko sociologinę studiją apie kaimo moterų padėtį mūsų šalyje. Pirmasis Lietuvoje pradėjo koprologinius tyrimus. Tyrė gyvulių psichologiją, rašė mūsų krašto veterinarijos istoriją. Pirmasis Lietuvoje tyrė kapinynuose (Veršvų kapinyne, Kapitoniškių pilkapyne) iškastų žirgų griaučius; nustatė jų amžių, lytį, ūgį. Veterinarijos ir zootechnikos fiziologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Vienas lietuvių veterinarijos literatūros pradininkas. Vienas pirmųjų kūrė lietuvių kalbos veterinarijos terminus. Nepaisydamas pavojų, sovietmečiu slaptai studentams dėstė uždraustą genetikos mokslo kursą, globojo tautiškai nusiteikusius studentus. Dėl genetikos dėstymo, privačios nuosavybės ir Vakarų mokslininkų darbų pripažinimo buvo sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas.

Jų giminaitis Pijus Aleksa (1894–1958) – kunigas, bažnytinės teisės daktaras, profesorius. 1913–1918 m. studijavo Seinų ir Sankt Peterburgo kunigų seminarijose, 1920–1923 m. – Pontifikalinės teisės institute Romoje. 1924–1944 m. – Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. 1930–1944 m. buvo Vilkaviškio vyskupijos kurijos oficiolas. Nuo galimų sovietų represijų pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Nuo 1950 m. – Portlando arkivyskupijos kurijos auditorius. Rašė bažnytinės teisės ir moralinės teologijos klausimais.

Kitoje kartoje Viktoras Aleksa (1910–1986) – Lietuvos armijos karininkas, inžinierius, mokslininkas, pedagogas. Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės karininkas. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jis greitai įsitraukė į pasipriešinimo sovietų okupantams, lietuvių kariškių judėjimą. Vėliau per visą nacių okupacinį laikotarpį Lietuvoje bendradarbiavo su Lietuvių aktyvistų fronto bendražygiais. 1958–1985 m. dirbo pedagoginį darbą Vilniaus universitete. 1973 m. apginė technikos mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro) disertaciją. Vykdė mokslo tiriamąjį darbą. Už priešinimąsi sovietinio režimo ideologijai buvo tuometinės valdžios persekiojamas.

 

Tos pačios kartos giminaičiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai, trys broliai – Antanas Aleksa (1923–1947), Juozas Aleksa (1924–1946) ir Valentinas Aleksa (1929–1950) buvo Tauro apygardos partizanai. Žuvo Sūduvos žemėje. Po mirties, 1999 m., jiems  suteikti karių savanorių vardai.

 

Saulėtą ir šiltą šių metų rugsėjo 10-osios, šeštadienio, rytą iš visos Lietuvos į tradicinį – dešimtąjį Aleksų giminės suvažiavimą Kaune (jis rengiamas kas dvejus metus) atvyko per penkiasdešimt giminaičių. Tarp jų buvo mokslininkų, visuomenės veikėjų, inžinierių, gydytojų, teisininkų, dailininkų, ekonomistų ir moksleivių. Čia iškilieji giminaičiai buvo prisiminti ir gražiai pagerbti. Susirinkusieji dalinosi prisiminimais ir numatė giminės tolesnes bendradarbiavimo gaires. Šiam Aleksų giminės susitikimui buvo išleistas specialus vokas, atvirlaiškis, pagamintas ženkliukas.