Spalio 28 d. Šiaulių universitete paminėtos buvusių ilgamečių Šiaulių universiteto dėstytojų – matematikos mokslų daktarės, profesorės Angelės Baškienės 75-mečio ir fizikos mokslų daktaro doc. Mindaugo Stakvilevičiaus 85-mečio sukaktys. Ta proga iškiliems mokslininkams įteiktos LR švietimo ir mokslo ministrės padėkos už ilgametį pedagoginį ir mokslinį darbą bei mokslo sklaidą visuomenėje.
Didžiausias pomėgis – mokslinė veikla
Angelė Baškienė (g. 1941 10 21) 1963 m. baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, buvo pakviesta dirbti Matematikos katedros dėstytoja. 1964–1968 m. ji studijavo Kazanės universiteto aspirantūroje ir ją baigusi Vilniaus universitete 1968 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją tema „Beveik kontaktinės struktūros ir jų analogai“. Grįžusi į institutą, dėstė įvairias geometrijos disciplinas: analizinę, diferencialinę, konstrukcinę, projekcinę, braižomąją geometriją, topologiją, grafų teoriją, tenzorinę algebrą ir analizę, tenzorinių struktūrų teoriją matematikos studijų programos bakalaurams ir magistrantams. 1971 m. išrinkta matematikos katedros docente, 1972–1977 m. dirbo šios katedros vedėja. 2005 m. A. Baškienė išrinkta Matematikos katedros profesore. Tais pačiais metais jai suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Mokslinių interesų kryptis – tenzorinės struktūros. Mokslo darbuose profesorė įvedė parabolinių, beveik kontaktinių struktūrų sąvoką, ištyrė jų savybes beveik dualių daugdarų hiperpaviršiuose.
– Į sukakties proga mūsų užduotą klausimą „Kur dingo Lietuvos geometrai?“, A. Baškienė atsakė:
Du tūkstančius metų, nuo Egipto laikų iki Renesanso, geometrija buvo matematikos sinonimas, o Euklido „Elementai“ – vienintelis geometrijos vadovėlis. Vėliau atsirado daug matematikos mokslų, o geometrija įgavo naują prasmę, kai buvo sukurta neeuklidinė įsivaizduojamoji Lobačevskio geometrija. Ši geometrija suvaidino didelį vaidmenį, man pasirenkant gyvenimo kelią.
Lietuvoje diferencialinės geometrijos vystymo pradininkas yra a. a. profesorius P. Katilius. Ši mokslo sritis suklestėjo 1961 m., susikūrus garsiai geometrijos mokyklai tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Vos tik baigusi institutą, į tos mokyklos kassavaitinius geometrijos seminarus vykdavau, norėdama klausytis ne tik mokyklos įkūrėjų – K. Grincevičiaus ir V. Blizniko, bet ir jų mokinių – R. Vosyliaus, P. Vaško, A. Urbono, J. Šimkūno ir kitų pranešimų. Čia susipažinau su išorinių formų metodu ir pradėjau savo mokslinę veiklą.
1964 m.Lietuva gavo dvi tikslines vietas Kazanės universitete. Vieną jų K. Grincevičius pasiūlė man, sakydamas: „Ką mes veikiame Lietuvoje, tu visada sužinosi, o Kazanėje nuo Lobačevskio laikų veikia stipri geometrijos mokykla. Važiuok ten.“ Taip kartu su G. Juodeikaite išvažiavome į Kazanę, kur mus, atvykusias „iš provincijos“, priėmė šiltai, globojo ir gerbė.
Kazanės universiteto Geometrijos katedrai tada vadovavo žymus mokslininkas, daugelio diferencialinės geometrijos vadovėlių ir monografijų autorius, profesorius A. Nordenas. Be jo, katedroje dirbo tokie korifėjai, kaip B. Laptevas, V. Višnevskis, V. Šulikovskis ir tuometinio mokslininkų jaunimo atstovai: B. Šapukovas, A. Podkavyrinas, A. Širokovas. Pastarasis, dar būdamas docentas, sutiko būti mano moksliniu vadovu. Jis pasiūlė man tirti 1960 m. Japonijoje pradėtų nagrinėti beveik kontaktinių struktūrų analogus, kuriuos vėliau pavadinome hiperboliniais analogais, o apibendrinę žinomas struktūras – elipsinio tipo beveik kontaktinėmis struktūromis.
Kazanėje susipažinau su tenzoriniu metodu, kuriuo naudodamasi, vadovaujant A. Širokovui, per ketverius aspirantūros metus parašiau disertaciją. Vadovas nuolat primindavo, kad negalima apsiriboti vien analogijomis ir apibendrinimais, reikia ieškoti nagrinėjamų struktūrų pavyzdžių ir pritaikymų kitose mokslo šakose.
Zenono Ripinskio nuotr.
Per penkiasdešimt mano darbo metų Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau universitete parašiau apie aštuoniasdešimt mokslo ir didaktikos darbų, kurių dauguma išleista Lietuvos matematikos rinkiniuose. Du straipsniai išspausdinti Kazanės universiteto „Moksliniuose užrašuose“ – Lobačevskio įkurtame žurnale, dėl ko džiaugiuosi ir kuo didžiuojuosi.
Dalyvavau beveik visose respublikinėse matematikų, sąjunginėse ir Baltijos šalių geometrijos konferencijose. Po jų visada būdavo išleidžiama pranešimų medžiaga arba tezių rinkinys. Dirbdama Šiaulių universiteto Matematikos katedroje, nuo 2000 m. pradėjau nagrinėti beveik kontaktinių struktūrų parabolinius analogus, kėlusius daug sunkumų dėl nestandartinių rezultatų. Ši tyrimų sritis ir leido man siekti profesoriaus pareigų.
Prisimenu, kaip 1963–1984 m. vykusiose sąjunginėse ir Pabaltijo geometrų konferencijose Vilniaus geometrijos mokyklos atstovai kartu su Maskvos ir Kazanės geometrais diktuodavo mokslo madas. Tačiau po profesoriaus V. Blizniko išėjimo iš darbo tarp jo pasekėjų neliko žmogaus, galinčio vadovauti mokyklai ir pritraukti naujų, jaunų tyrėjų. Lietuvos matematikų draugijos konferencijose kasmet dalyvaudavo vis mažiau geometrų. Jie visi išsibarstė po aukštąsias mokyklas: K. Navickas – Vilniaus universitete, E. Mazetis – Lietuvos edukologijos, aš – Šiaulių universitete. 2015 metais geometrijos sekcija išnyko iš LMD konferencijos programos.
Kokios priežastys lėmė geometrijos mokslo sunykimą Lietuvoje? Jų daug, todėl paminėsiu keletą. Dabar matematika iš mokslų karalienės yra virtusi tarnaite; jaunimo požiūriu užsiimti fundamentaliais mokslais – nemadinga, visus traukia taikomieji mokslai, pvz., informatika. Po prof. V. Blizniko mirties atsirado asmenybių vakuumas. Nebuvo laiku pasirūpinta įtraukti studentus į geometrijos studijas. Dauguma buvusių Vilniaus geometrijos mokyklos auklėtinių jau išėjo į pensiją arba Anapilin. Ar gali šiandien kas nors atgaivinti prarastą mokyklą – retorinis klausimas.
Paklausta apie savo pomėgius, profesorė pasakė, kad mokslinis darbas ir yra jos didžiausias pomėgis. „Man reikia tik popieriaus, pieštuko ir matematikos vadovėlių“, – sakė Angelė Baškienė.
„Kaltas prieš mokslą, bet prieš žmones, tikiuosi – ne…”
Mindaugas Stakvilevičius (g. 1931 07 24) – fizikos mokslų daktaras, pedagogas, daug laiko skyręs politinei ir visuomeninei veiklai. Užuot tapęs mokslininku, nusprendė tapti geru dėstytoju.
1956 m. jis baigė Maskvos valstybinio universiteto Fizikos fakultetą. 1962–1966 m. studijavo šio universiteto aspirantūroje, ir 1966 m. Vilniuje apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją. 1956–1992 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Fizikos katedros dėstytoju. 1990–1992 m. M. Stakvilevičius tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu. 1990–1992 ir 1992–1996 m. išrinktas LR Seimo nariu, vadovavo Žmogaus teisių, pilietybės ir tautybės reikalų komitetui. Nuo 1996 m. – Šiaulių universiteto Matematikos katedros docentas. 2003–2011 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. M. Stakvilevičius yra vienas iš neakivaizdinės jaunųjų fizikų mokyklos „Fotonas“ (1973) įkūrėjų.
Apie savo kelią į mokslą pats jubiliatas pasakojo taip:
A. Einšteinas, sukūręs bendrąją reliatyvumo teoriją, aprašomą netiesinėmis gravitacijos diferencialinėmis lygtimis, ne vienerius metus ieškojo, bet taip ir nerado tokių lauko lygčių, kurių atskirus sprendinius būtų galima traktuoti kaip elementariąsias daleles. Prie tokių dalelių pobūdžio sprendinių paieškos jau po Einšteino grįžo dalis kvantinės teorijos kūrėjų ir jų pasekėjų. Tačiau jie tai darė ne Rymano, o Euklido erdvėje, dirbtinai papildydami fizikinių laukų lygtis netiesiniais nariais. Mano disertacijos darbo esmė: nustatyta, kad Kleino ir Gordono dalinių išvestinių lygtis, užrašyta bendrakovariantine forma (Rymano erdvėje – ne pagal atskirąją, o bendrąją reliatyvumo teoriją), jau yra netiesinė. Be to, egzistuoja reguliarūs dalelės pobūdžio tos lygties sprendiniai. Tačiau paaiškėjo, kad tų sprendinių fizikiniai parametrai yra ne tokie, kaip žinomų elementariųjų dalelių: masė – per didelė, o tūris – per mažas. Bandyta dalelės pobūdžio sprendinių ieškoti, užrašius fizikinių laukų diferencialines lygtis šešiamačiam pasauliui – su trimis erdvės ir trimis lauko koordinatėmis. Su studentais vykdyti įdomūs moksliniai darbai – rasti netiesinių diferencialinių (pvz., difuzijos) lygčių sprendiniai, jų savybės; aprašytos laiko eilutės tolydžiai persidengiančių slenksčių splainais.
Apie žmogų daug pasako prisipažinimas „Kaltas prieš mokslą, bet prieš žmones, tikiuosi, – ne…” Doc. M. Stakvilevičius save apibūdina kaip žmogų, kuris gyvenime dažniau vadovaujasi širdimi, o ne protu. Jo pomėgiai – poezija ir sportas. Prisimindamas praeitį, karo metą, jis įvardija dvi žmonių rūšis po karo: pirmieji, kurie patys tapo žiaurūs, antrieji – tie, kurie darė viską, kad to žiaurumo neliktų. Docentas save priskiria prie pastarųjų. Darbas Šiaulių universitete (pastaruosius 10 metų – neatlygintinas, savanoriškas) M. Stakvilevičiui teikė džiaugsmą. Anot M. Stakvilevičiaus, studentai šiame universitete yra daug arčiau dėstytojų, nei didžiuosiuose universitetuose.
Sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų šiems iškiliems žmonėms linki kolegos, buvę studentai ir matematikų bendruomenė. Autorė yra Šiaulių universiteto Informatikos ir matematikos katedros docentė