Protas yra absoliuti vertybė šiame materialiame pasaulyje. Visa kita – bevertis dalykas, pinigai taip pat.“ Pat. 180–200
Šias idėjas galima apibūdinti trimis susijusiais žodžiais: paprasta – originalu – patikima (POP). Angliškai: simple – original – secure (SOS).
Beveik visa, kas šiandien žemėje, ore ir vandenyje juda, taip pat tai, kas mus supa buityje, gamyboje ir viešame gyvenime, pagrįsta reguliuojamu kuro degimu. Šis energiją gaminantis būdas egzistuoja nuo akmens amžiaus, kai pirmykštis žmogus ant laužo gaminosi maistą ir šildėsi savo būstą. Ilgainiui vystantis technikai atsirado ir iškastinio kuro panaudojimas įvairiose mašinose, aparatuose, prietaisuose.
Reguliuojamas degimas nekelia rūpesčių, kol pasiekiamas nereguliuojamas vartojimas. Panašu, kad ši riba jau smarkiai peržengta. Ar gali motinėlė žemė iškasamais energetiniais ištekliais dar ilgai „temti“ šiandienes vartojimo apimtis? Nenuostabu, kad mūsų planetoje grėsmingai pasireiškia klimato kaitos, ekologijos ir kitos problemos.
Dar baisesnis reiškinys, kai nereguliuojamas degimas pasireiškia ne tik žaibo iškrovomis gamtoje ir alchemikų sukurtomis sprogstamosiomis medžiagomis, parako, dinamito ir galiausiai branduolinių bombų sprogdinimais. Absurdiškiausia, kad visa tai sukurta ir kuriama žmogaus bei gyvosios gamtos naikinimui. Lendama dar giliau – į juodąsias skyles. Kaip sakoma, kas gali paneigti, kad tai – nelabojo baisi griaunamoji jėga? Ar yra alternatyva minėtoms apokaliptinėms tendencijoms?
Beveik prieš 150 metų vokiečių mokslininkas Nernstas suformulavo šaltojo arba žaliojo degimo principus, kuriuos gyvoji gamta seniai naudoja, aplenkdama mažai efektyvią šiluminę stadiją. Šie pricipai su labai dideliu naudingo veikimo koeficientu patikimai funkcionuoja raumenyse, kraujagyslėse, kapiliaruose, ląstelėse, membranose.
Lietuvos valstybinio patentų biuro 2015 m. patvirtinta techninė idėja „Hibridinis saulės, vėjo ir vandens energetinis segmentas“ sprendžia šį uždavinį, pritaikant šiuos principus techniniame lygyje, analogiškai šaltajam (žaliajam) degimui. Pagal šį principą pastatytas toks įrenginys savo konstrukcijoje turi į vieną ilgą grandinę sujungtus segmentus ir kartu su kitais funkciniais elementais, gaminančiais elektros energiją, sudaro energetinius kapiliarus. Todėl tokį įrenginį galime įvardinti kaip kapiliarinę jėgainę, o tokios rūšies energetiką – kapiliarine. Apie tokios elektros jėgainės principą jau buvo skelbta „Mokslo Lietuvoje“ ir kituose leidiniuose.
Kitas kapiliarinės energetikos pavyzdys yra visais aspektais paprastesnis, labiau suprantamas elektros jėgainės projektas – hibridinis saulės, vėjo ir vandens energetinis rekreacinis „medis“. Jo konstrukcijos pagrindą galėtų sudaryti šimtai mūsų šalyje nebenaudojamų vandentiekio bokštų, įmonių kaminų ir kitų aukštų statinių su viršutinėje dalyje įrengtomis apžvalgos aikštelėmis, akumuliaciniais vandens rezervuarais ir ant bokštų sumontuotais vėjo energiją į elektrą generuojančiais elementais.
Vizualinei taršai išvengti galima pritaikyti Portugalijos mokslininkų išrastus, o gal ir mūsų vibrotechnikų kuriamus, vibrogeneratorius. Aukštutinės dalies bokštui sutvirtinti, fotovoltinėms plokštėms, gaminančioms elektros energiją, išdėstyti, vandeniui į rezervuarus surinkti ir lankytojams į apžvalgos bokštą pakelti įrengiamos pasviros atraminės sijos. Elektros energijai „sandėliuoti“ numatytos vandens surinkimo talpos, išdėstytos skirtinguose aukščiuose, pakėlimo ir nuleidimo vamzdžiai, latakai bei elektros gamybos sistema, panaudojanti hidrosiurblius ir hidrogeneratorius.
Hidroakumuliacinis principas elektros energijai „sandėliuoti“ pasaulyje šiuo metu sudaro per 99 proc. Šios jėgainės naudingo veikimo koeficientas būtų artimas gyvosios gamtos šaltajam (žaliajam) degimui. Pagal energijos tvermės dėsnį, nustojus funkcionuoti augmenijos ar gyvūnijos atstovams, lieka perteklinis naudingas panaudojimas: mediena, šienas, maistas ir kt. Analogiškai jėgainė taip pat turėtų perteklinį naudingą panaudojimą, žinomą kaip rekreacijos, gynybos, ryšio ir kitos reikmės.
Daugelio, jau susipažinusių ir susidomėjusių, dažniausiai užduodami klausimai yra šie:
– Kokia tokių jėgainių įrengimo ir pastatymo kaina?
– Kokie elektros energijos gamybos iš vėjo, saulės ir vandens pajėgumai, koks jų atsipirkimo laikas ir ekonominis efektas?
Į šiuos klausimus geriausiai galėtų atsakyti kompetentingi specialistai, parengę galimybių studijas. Preliminariais skaičiavimais, tokia jėgainė kainuotų 1–2 mln. eurų ir generuotų 1–2 MW: proporcingai – 70 proc. vėjo, 25 proc. saulės ir 5 proc. vėjo generuojamais energijos indėliais. Atsipirkimo laikas – 1–2 metai. Papildomą ekonominį efektą toks objektas duotų ir iš turistų bei įvairių specialistų srautų.
Toliau pateikiama labiau apibendrinta informacija apie tai, ar gali būti alternatyva tokiai kapiliarinei energetikai, kuri:
– neturi kito atitikmens technikoje su tokiu aukštu naudingo veikimo koeficientu, yra švari ir beatliekinė;
– yra gana techniškai paprasta, nebrangiai pastatoma, saugi eksploatuojant, greitai atsiperkanti, lokaliai veikianti;
– pritraukia neribotą saulės, vėjo ir vandens energijos kiekį, egzistuojantį gamtoje. Tik norėtume priminti akademiko J. Čirkovo pastebėjimą: „Puikiausia idėja liks tik fantazija, kol jos neįgyvendins inžinierius.“
Bet iki šios idėjos įgyvendinimo svarbu suvokti, kad Lietuvos mokslo ir technikos istorijoje buvo Kazimieras Simonavičius, Pšemislas Neverovičius, Aleksandras Griškevičius, kurių idėjomis remiantis buvo sukurti ryškiausi ir svarbiausi techniniai sprendimai bei įrenginiai, kurie šiandien plačiai naudojami. Deja, jie pasauliui pristatomi kitomis pavardėmis. Ne tik mokslo institucijose, universitetuose gali gimti puikios idėjos. Tai patvirtinta ir realiai skatinama klestinčiose valstybėse. Kas gali paneigti, kad todėl jos ir klesti? O esantiems svarbiuose, aukštuose valdžios postuose ir prašantiems idėjų bei pasiūlymų, kaip spręsti vienokias ar kitokias problemas, reikia galų gale suprasti, kad būtina ne tik prašyti, bet mokėti išgirsti bei pamatyti ir realiai padėti įgyvendinti siūlomas idėjas. Reikia suprasti, kad tai – geriausia alternatyva ir realūs svertai atominių – branduolinių ir skalūninių monstrų statyboms stabdyti. Labai tikėtina, kad didžiausias pasipriešinimas, įgyvendinant šią naujovę, gali būti mūsų mąstysenoje.
P. S. Techninė idėja ir maketas jau buvo pristatyta Tauragės ir Rietavo savivaldybėse. Su ja supažindinti kai kurie šių savivaldybių verslininkai. Maketas buvo pademonstruotas šiemet balandžio 26 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Kaip įdarbinti patentus ir prekių ženklus?“ bei VGTU „LinkMenų“ fabrike. Ši idėja pateikta ir krašto apsaugos atstovams.
Autorius yra Tauragėje dirbantis inžinierius, tiriantis naujus energijos gavimo būdus ir kuriantis ekologiškus įrenginius.