Stulbinantys netikėtumai ar..?
Didžiosios Britanijos piliečių apsisprendimas išstoti iš Europos Sąjungos, prieštaringai vertinamo Respublikonų partijos kandidato pergalė JAV prezidento rinkimuose ir dar keliolika politinės tikrovės staigmenų, atskriejusių iš įvairių valstybių: Moldovos, Bulgarijos, Italijos, Prancūzijos. Sensacingi pranešimai žiniasklaidoje, uraganai socialiniuose tinkluose. Rinkėjai kaltinami neišmanymu ir baisių pavojų neįvertinimu.
Ar tikrai „Brexit“ rezultatą lėmė balsai tų, kurie tik po referendumo neva puolė aiškintis, kas ta Europos Sąjunga. Nejaugi visiems taip patiko klausytis, kaip Briuselio veikėjai niekina suverenių valstybių teises, o tautinį orumą siūlo išmesti į šiukšlyną? Ar tikrai niekas nematė, kaip tie patys veikėjai tribūnose plyšauja apie žmogaus teises, tarp jų ir apie teisę gyventi taikoje, o užkulisiuose kurpia verslo sandėrius su agresoriumi, nekreipdami dėmesio į laužomus esminius tarptautinio bendradarbiavimo principus ir kasdien karinių konfliktų zonose žūstančius žmones?
Ar Amerikos rinkėjai šiemet tikrai turėjo galimybę pasirinkti, jei abu kandidatai nekėlė pasitikėjimo? Gal stipriausias argumentas, lėmęs vieno iš jų pergalę, buvo siekis išvalyti „pelkę“, su kurios įvaizdžiu buvo siejama jau daugiau kaip du dešimtmečius valdžioje didžiulę įtaką turėjusios kompanijos siūloma kandidatė? Pokyčių šios klestinčios valstybės valdyme tikrai reikia, tačiau tik laikas parodys, ar jie bus teigiami, ar rinkiminė retorika bus transformuota į racionalius ekonominius sprendimus, lemiančius piliečių gyvenimo kokybę, demokratinių tendencijų stiprėjimą ir visuomenės susitelkimą.
Jei Didžiosios Britanijos ir JAV rinkėjų pateiktos staigmenos daugeliui atrodo mūsų tiesiogiai neliečiančios, tai kas lėmė iki šiol favorite nevadintos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pergalę naujosios kadencijos Seimo rinkimuose? Ar tikrai už jos kandidatus balsavo tik tie, kuriuos „Facebook“ mylėtojai dar iki šio tinklo atsiradimo vadino ir tebevadina „runkeliais“? Gal tai buvo skardus antausis savo teisumu niekada neabejojantiems apsišaukėliams pranašams, nesugebantiems objektyviai vertinti sparčiai, deja, ne į gerąją pusę, besikeičiančios situacijos ir bundančios pilietinės visuomenės nuostatų? Nejaugi lėmė įsitikinimas, kad niekas neišdrįs prabilti apie iki šiol valdžiusiųjų korupciją ir įžūlumą, apie ištižimą ir nesugebėjimą ar net nenorą imtis sprendimų, kurių jau seniai reikėjo?
Iš anksto laimėtojais laikytų veikėjų sutrikimas ir jų pro sukastus dantis išsakomi sveikinimai neabejotinai stipresniems varžovams (neretai ir su grasinimais nedelsiant pasinaudoti net ir tariamomis jų „klaidomis“), bandymas dezinformuoti visuomenę, kartu vis dar viliantis, kad netrukus viskas vėl grįš į įprastas vėžes. Čia pat vis labiau ryškėja akivaizdi baimė, kad gali subyrėti seniai sukurtos korupcinių ryšių sistemos, gali išdžiūti pastovų pelną plukdę kanalai, o kažkam gal net teks gerokai pasijaudinti aiškinantis, kodėl valstybė prarado daugiau kaip pusę darbingų piliečių, o teatralizuoto „pozicijos-opozicijos“ tandemo veikėjų pajamos liko pastovios. Kaip atsitiko, kad likusių čia gyventi šalpos poreikis nuolat didėjo? Kam dar nesuprantama, kad neįmanoma subalansuoti biudžeto, jei importas smarkiai viršija eksportą, t. y. jei finansuojame darbo vietas kitose valstybėse. Kodėl, taip smarkiai sumažėjus valstybės žmogiškiesiems ištekliams, valdantysis aparatas liko toks pat ar net išaugo, kuriant visokias „stebėsenos“ agentūras, atstovybes, komisijas, darbo grupes, patarėjų ir padėjėjų komandas? Kodėl kai kurios agentūros jau fiziškai nebesutelpa daugiaaukščiuose rūmuose ir joms reikia naujų patalpų, nors didžiuojamės, kad diegiame vis tobulesnes informacinių technologijų sistemas?
Nepanaudoti ištekliai ar..?
Pastaruoju metu nueinančios valdžios ir ją aptarnavusių struktūrų atstovai kasdien po kelis kartus aiškina, kad valstybėje pinigų tikrai yra, tik lieka juos sumaniai perskirstyti. Didžiausias rezervas atsivers ir bus galima tuojau pat padidinti pašalpas ir pensijas. Tik nemanykite, kad plėtojant gamybą, skatinant smulkųjį ir vidutinį verslą ar mažinant biurokratinį aparatą. Nieko panašaus šio plauko veikėjai net nesiruošia siūlyti. Bet, anot jų, didžiausias lėšų eikvotojas yra švietimo, studijų ir mokslo sistema. Šį kartą demagogijos lavina jau primena cunamį. Garsaus antausio, gauto net iš paties a. a. Algirdo Patacko, nešiotojas ir visų sričių nepamainomas žinovas šių metų rugsėjo 22 d. „Aktualijų studijoje“ autoritetingai aiškino, kad normalu turėti „vieną su trupučiu aukštąją mokyklą milijonui gyventojų“. Spalio 28-ąją „Aktualijų studijos“ vedėjas R. Geleževičius tvirtino, kad Lietuvoje yra per 40 universitetų, o Estijoje tik 3. Nors šioje laidoje dalyvavo net du garbūs profesoriai ir gerai žinomas visų kadencijų Seimo narys, nė vienas iš jų nesiryžo patikslinti šio „apsirikimo“. Matyt, palaikė tai nereikšmingu dalyku – koks skirtumas: 45 ar 14, t. y. tiek, kiek turime iš tikrųjų, o ne pagal minėtos laidos vedėją.
Net šiųmetiniame Prezidentės pranešime pasakyta, kad „Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas“. Kažkada labai garsiai paskelbusi apie planuojamą kovą su korupcija, valstybės vadovė taip nė karto ir neįvardijo, kiek korumpuotų struktūrų jau pavyko išardyti ir keliais milijonais eurų dėl to jau padidėjo valstybės biudžetas. Su didžiule kompanija nuvykusi į tokį gražų vardą turintį Tulpiakiemio kaimelį, džiaugėsi, kad keletas veiklių vietinės bendruomenės narių ėmė rūpintis asocialiai besielgiančiomis šeimomis, ir aiškino, koks svarbus socialinių darbuotojų vaidmuo, tačiau taip ir nepasakė, kur galėtų įsidarbinti nuolatinio darbo seniai neturintys to kaimelio gyventojai.
Kažkodėl dažniausiai nutylima, kokie milžiniški biudžeto lėšų srautai skiriami tokiems ilgalaikiams bedarbiams ir žemiau skurdo ribos gyvenantiems šelpti, užuot tas lėšas panaudojus darbo vietoms kurti. Kam dar neaišku, kad ilgalaikių bedarbių, seniai praradusių ne tik profesinius įgūdžius, bet ir motyvaciją ieškotis darbo, neišgelbės nei geriausi socialiniai darbuotojai, nei buvusios pedagogės, tapusios vietos bendruomenės aktyvistėmis, tačiau pačios netekusios darbo, kai buvo uždaryta vietinė mokykla, nei stropiausi policininkai. Neišspręs šios problemos ir specialiosios Rokiškio įstaigos psichiatrai.
Penkiuose didžiausiuose universitetuose – VU, KTU, LSMU, VGTU ir VDU – studijuoja apie 80 proc. valstybės finansuojamų studentų. Šie universitetai gauna per 75 proc. visų universitetams skiriamų valstybės lėšų. Kas lieka kitiems, galima nesunkiai sužinoti. Beje, jei 2009 m. švietimui buvo skirta 1,3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, tai 2013–2015 m. ši dalis išliko pastovi – siekė tik 0,6 proc. BVP. Matyt, nuolat brukama demagogija paveikė net neseniai Seimo nariu tapusį ekonomistą, kai jis, sužinojęs apie mokslininkų protestus dėl mažų atlyginimų, tarėsi gretai radęs „išeitį“: esą reikia tik uždaryti pusę universitetų ir likusiuose bus galima dvigubai padidinti dėstytojų bei tyrėjų atlyginimus. Tačiau statistika, deja, rodo, kad net palikus penkis didžiausius universitetus, nei didelių atlyginimų, nei lėšų materialinei tyrimų bazei neatsiras. Apie tai jau įspėjo ir prof. Algis Krupavičius, ir seniai mokslo bei studijų finansavimo problemas nagrinėjantis prof. Bronius Kaulakys. Žino apie tai ir visų Lietuvos universitetų rektoriai. Nežiniukais dedasi tik nueinančios valdžios išpuoselėti „optimizatoriai“.
Kai kurioje nors vietovėje nebelieka mokyklos, sveikatos priežiūros ir kultūros centro, ar galima tikėtis, kad joje liks gyventi vaikus auginančios jaunos šeimos, aukštos kvalifikacijos specialistai? Ar realu tikėtis, kad į tokią, neperspektyvia paskelbtą vietovę ateis investuotojai, norintys įkurti modernią gamyklą? Pagaliau, ar geltonaisiais autobusiukais vežiojami ir miesto mokykloje dvylika metų praleidę mokiniai maloniai sutiks perimti tėvų ūkį ar bent darbuotis to paties rajono centre? Nuo kada visa „kita Lietuva“ tapo neperspektyvi dirbti ir gyventi?