Šie du žodžiai jau kelintą savaitę dažniausiai minimi Lietuvos (ir ne tik) žiniasklaidoje. Vieni jais gąsdina visuomenę: esą ateis technokratai, padidins mokesčius, sukels socialinius neramumus ir dar labiau supriešins žmones. Kiti tyčiojasi, esą kaip gali vadovauti naujasis „nulis“ arba kažkoks „šeštasis“ (eilinė „šaškė“). 
Tuo pat metu savo pakviestus pašnekovus nuolat įnirtingai pertraukinėdami jie aiškina, kad būtinai reikėjo vadovais skirti patyrusius, žinančius Briuselio koridorius ir turinčius juose „ryšių“.
Dar kiti neseniai tapusiems Seimo nariais sendaikčių turgaus arba tarpuvartės alubario stiliumi jau dalija „nulėpausių“ ir kitokias pravardes. Vienas iš tokių, atsiprašant, žurnalistų stebėjosi, ką, girdi, galima Seime veikti su „jovaišomis“ ir pan. Prieš pliurpdamas galėjo bent pasidomėti, kas iš tikrųjų yra ne tik minėtas akademikas, bet ir ką mūsų valstybei jau davė šios šeimos atstovai: vienas iš labiausiai iškilių psichologijos ir edukologijos mokslų atstovų – prof. Leonas Jovaiša ir nepakartojamų Lietuvos bei kitų pasaulio kraštų vaizdų kūrėjas Marius Jovaiša.
Tiesa, kai kas, nuolat besistengiantis išsilaikyti „dėmesio centre“, jau ima keisti plokštelę: esą naujieji vadovai gal ir bus geručiai, neturintys aferų šleifo ir pan., tuo pat metu nepamiršdamas bandymų ir toliau kiršinti, primygtinai prikišdamas vienų nepatyrimą, o kitų ilgą valdymo patirtį. Tokiam nesvarbu, kad visuomenė jau seniai yra susiformavo nuostatą apie „Seimo karšinčius“, kurių tariamoji patirtis ir lėmė skaudžiausias socialines problemas bei kraštutinę ribą pasiekusį piliečių nusivylimą.
Keistokai atrodo ta rėksnių ir žinovų, beje, kitokio tipo „profesionalų“, koordinuojama kampanija. Akivaizdu, kad jos užsakovus gerokai išgąsdino rinkimų rezultatai. Kas bus, jei pagaliau liberaliosios demagogijos atstovams nebepavyks apginti monopolininkų privilegijos už šviežio pieno litrą mokėti mažiau nei už vandenį arba jau išgerto alaus skardinę, tuo pat metu įžūliai grasinant kelti ir taip superaukštas „vandenpienio“ bei kitų produktų kainas? Kas atsitiks, jei teisėsauga pagaliau bus įpareigota (taip, būtent įpareigota!) imtis darbo ir išsiaiškinti, kaip susiformavo tokia socialinė nelygybė, kas išvarė iš Lietuvos didžiąją dalį energingų ir kūrybingų specialistų?
Ir kas (o siaube!) atsitiks, kai plačioji visuomenė sužinos, kad, prisidengiant tariamomis krizėmis, pastaruosius aštuonerius metus buvo nuosekliai mažinamas mokslo institucijų finansavimas, o tyrėjų atlyginimai jau seniai yra nukritę žemiau mistinio „minimumo“? O jeigu dar bus įvardinti ir tie, kurie, žaisdami optimizavimo ir konsolidavimo etiketėmis, kurpė antikonstitucines „reformas“, sunaikino gerokai daugiau kaip pusę Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų, o pastaruoju metu jau kėsinosi griuvėsiais (geriausiu atveju – sandėliais, alkoholio pardavimo taškais arba kazino) paversti universitetų korpusus. Juk jau turėjome net ministro kėdę užkerėplinusį veikėją, panūdusį „prichvatizuoti“ Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką, nes kas, atseit, šiais laikais dar vaikšto į tas bibliotekas.
Tačiau neseniai išrinktieji nesinešioja už nugaros slepiamų diržų ir antrankių, skirtų buvusiems, nesiūlo naujų visuotinių mokesčių, kaip bando gąsdinti pseudo liberalai, ir neprovokuoja konfliktų. Lieka tik palinkėti, kad jiems per visą kadenciją labiausiai rūpėtų (remiantis kandidato į Vyriausybės vadovus pasisakymais), kaip sutelkti visuomenę, įveikti demografinius iššūkius, sumažinti socialinę atskirtį ir skurdą, sustiprinti atokesnių regionų ekonomiką ir užtikrinti sklandų švietimo sistemos funkcionavimą.
Valstybės raidos (taigi, ir Vyriausybės veiklos) strategija negali remtis „kadencijomis“, kai per pirmuosius metus naujai išrinktieji bei paskirtieji mokosi ir dairosi, iš kur vėjas pučia, o likus porai metų ima rūpintis tik savo įvaizdžiu, nebesiryždami imtis jokių, net labiausiai pribrendusių, reformų, nes visada atsiras, kam permainos nepatiks. Iki šiol būtent taip ir buvo, todėl vadinamoji „pozicija“ ir „opozicija“ per eilinius rinkimus tik kosmetiškai keitėsi kėdėmis. Tokio naujų žmonių būrio parlamento rūmuose nebuvo nuo pat 1990-ųjų, todėl korupciniais ryšiais jau seniai apsirūpinusioms struktūroms pasidarė neramu: kas bus, jei tie ryšiai sutrūkinės. Dabar ir akademinei bendruomenei, iki šiol nustumtai į pašalį, atsirado viltis, kad pagaliau bus remiamasi ja, o ne purvinų sandėrių „ekspertais“.
Valstybės pažanga labiausiai priklauso nuo visuomenės išprusimo lygio. Daug kam pravartu atsiversti „Mokymosi visą gyvenimą memorandumą“. Kiekvieno žmogaus teisė įgyti kuo aukštesnį išsimokslinimą turi būti neginčijama. Negalima vertinti būsimojo studento tik pagal kažkada, gal net prieš du dešimtmečius, bendrojo lavinimo mokykloje gautus pažymius, ignoruojant tiek psichologijos, tiek šiuolaikinės edukologijos nustatytus dėsningumus, tiek vėliau baigtų „gyvenimo universitetų“ vertinimus, savarankišką asmenybės apsisprendimą ir darbinę patirtį. Daugeliui dabartinių „žinovų“ praverstų giliai pastudijuoti profesoriaus Leono Jovaišos darbus: „Enciklopedinis edukologijos žodynas“ (2007), „Gyvenimo sėkmės ugdymas“ (2009), „Pedagogikos propedeutika“ (2011), „Edukologija“, I ir II tomai (2011–2012) ir daugybę kitų
Daugelis universitetų dėstytojų pasakys, kad šalia įgyto žinių bagažo ne mažiau svarbi yra kryptinga asmenybės motyvacija ir tvirta valia, o absoliutaus „dešimtukininko-šimtukininko“ atestatas savaime sėkmės negarantuoja. Kai kandidatui į studentus beveik tas pats, ką studijuoti – kalbas ar biologiją, chirurgiją ar menotyrą, tikriausiai susiduriame ne su talentinga ir valinga asmenybe, o su arogantišku, gana užsispyrusiu, bet niekuo giliai nesidominčiu diletantu. Būtų labai puiku, jeigu iš tikrųjų Lietuvos visuomenėje imtų viešpatauti masinio aukštojo išsimokslinimo nuostatos, ir nėra jokio reikalo gąsdinti, esą tada kiekvienam bus veltui dalijami diplomai. Tokiu keliu ir eina labiausiai pažengusios valstybės.
Reikia pasirūpinti, kad gilų šiuolaikišką išsilavinimą įgytų ir tie, kurie kažkada atokiuose regionuose baigė silpnesnes mokyklas. Jie nėra kalti dėl to, kad tose mokyklose, pavyzdžiui, tuo metu nebuvo kvalifikuoto anglisto, fiziko ar matematiko. Likviduoti ankstesnio išsilavinimo spragas galima papildomo rengimo institucijose – paruošiamuosiuose kursuose ir pan., tačiau tokių institucijų labai trūksta. Ir svarbiausia, kad būtų noro lavintis (o ne betiksliai slampinėti) ir išryškėtų asmenybės kryptingumas – žmogaus profesiniai lūkesčiai ir gebėjimai aiškiai suvoktai veiklai. Primityvių, jokio gilesnio pasirengimo nereikalaujančių darbų sfera sparčiai traukiasi. Apie tai vis dažniau užsimena ir Lietuvos pramonininkų konfederacija. Verta geriau įsiklausyti į jos atstovų (R. Dargio ir kt.) argumentus.
Mes retai susimąstome, ko iš būsimojo specialisto reikalauja artėjanti žinių ir kūrybos epocha, kodėl vis didesnę reikšmę įgyja perkeliamieji gebėjimai ir gilus tarpdisciplininis pasirengimas. Jau priėjome prie absurdo, kai kažkas puikuodamasis savo „neklystamumu“ džiūgaudamas rėkauja, kad esą universitetų absolventai suka į profesinio rengimo centrus ir ruošiasi tapti siuvėjomis ir mūrininkais. Pirmiausia tokie faktai liudija apie tai, kad nesuformuotas valstybės užsakymas. Neapgalvota, kiek atitinkamos srities specialistų mūsų ekonomikai iš tikrųjų reikia, Tai rodo, kad dalis universitetinių programų yra per siauros arba studijų procese neskiriama pakankamai dėmesio ugdymui gebėjimo teorines žinias taikyti praktikoje. Užuot priešpastatant universitetus kolegijoms ir profesinio rengimo centrams, reikia pasirūpinti tikra šių trijų pakopų integracija, kad jos veiktų kaip vienos sistemos grandys, kai kolegijos kuruoja darbininkiško lygmens rengimo įstaigas, o universitetai – kolegijas.
Šiuo metu mažaraštis darbininkas dar gali būti darbdavio vertinamas kaip geras betonuotojas ar šaligatvio plytelių klojėjas, tačiau apie ką, grįžęs iš darbo, jis kalbėsis su savo besimokančiais vaikais? Ir kas jo paties netrukus laukia, kai darbdavys įsigys naują įrangą, pakeičiančią darbininko rankas? Tik išsilavinusiose inteligentiškose šeimose gali formuotis būsimoji Lietuvos visuomenės karta, pasirengusi gyventi žinių ir kūrybos eroje.