Prestižiniuose Jungtinės Karalystės, Japonijos ir JAV universitetuose dirbęs dr. Ainius Lašas sukauptas žinias ir patirtį pritaikys Lietuvoje. Politologas nuo ateinančių metų vadovaus Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetui. Tarptautiškumo didinimas, lyderiavimo įtvirtinimas, pritraukiant tarptautinio lygio profesionalus, – vienas iš strateginių KTU siekių. Su KTU mokslininkais jis tyrinėja grėsmių suvokimą, yra įsitraukęs į Lietuvos mokslo tarybos projektą, neseniai buvo sugrįžęs moderuoti šiame universitete surengtą diskusiją „Nauji Seimo rinkimai: švietimas – partijų programų viršuje ar paraštėse?“.
Bato universitete (Jungtinėje Karalystėje) šiuo metu dirbantis A. Lašas pripažįsta, kad, nors įvykius Lietuvoje stebi atidžiai ir glaudžiai bendrauja su akademiniu pasauliu, virtualūs ryšiai sukuria apgaulingą artumo potyrį. Tyrėjas KTU žino ir iš vidaus – Viešosios politikos ir administravimo institute dirba projekto vyresniuoju moksliniu darbuotoju.
– Ar teisinga sakyti, kad grįžtate dirbti į Lietuvą? Nuo jos lyg ir niekada nebuvote atitrūkęs – ne tik atidžiai stebite ir komentuojate viešoje erdvėje svarbiausius švietimo, politikos klausimus, bet ir vykdote bendrus projektus su Lietuvos mokslininkais.
– Turbūt teisingiau sakyti, kad grįžtu gyventi į Lietuvą. Darbuojuosi Lietuvoje jau ilgus metus, bet visada nuotoliniu būdu. Tai sukuria apgaulingą artumo potyrį, kuris apsiriboja virtualia, kognityvine dimensija. Jei pavargsti nuo Lietuvos, gali ją tiesiog „išjungti“ savo kompiuterio ekrane ir išeiti pasivaikščioti po Tokiją. O gyvenant ir nuolatos dirbant Lietuvoje, jos tikrovė kasdien kvėpuoja tau į veidą. Kadangi čia nuolat negyvenau jau šešiolika metų, manau, kad manęs laukia daug įdomių patirčių.
– Papasakokite apie bendradarbiavimą su Lietuvos tyrėjais – kokius projektus vykdėte ar vykdote?
– Su KTU kolegomis darbuojuosi prie grėsmių suvokimo tematikos. Prieš keletą metų vykdžiau Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą apie Rusijos grėsmės suvokimą. Jis parodė, kad Lietuvos žmonių istorinės patirtys, ypač nukentėjimas nuo sovietinio režimo, labai stipriai veikia jų požiūrį į Rusiją. Šiuo metu vykdau dar vieną LMT projektą, kuriame bandome sudaryti šalies kognityvinį grėsmių žemėlapį ir suprasti, kaip žmonės nustato ateities grėsmių pasireiškimo tikimybę ir jų mastą. Pastebėjome, kad tokie veiksniai, kaip pajamų dydis ar pasitikėjimas žmonėmis, iš pirmo žvilgsnio mažai ką bendra turintys su, tarkime, karinėmis grėsmėmis, daro įtaką jų vertinimui. Taigi, atrandame labai įdomių sąryšių, kurie turi tiek teorinę, tiek ir praktinę (taikomąją) vertę.
– Kokias žinias ir patirtį parsivežate iš užsienio? Kaip jas ketinate panaudoti KTU?
– Man teko darbuotis keturiuose skirtinguose universitetuose – Bato, Oksfordo, Jungtinių Tautų (Japonijoje) ir Vašingtono (JAV). Turiu sukaupęs nemažai praktinės patirties, kuri yra susijusi tiek su studijų, tiek ir su mokslinio darbo organizavimu. Savo kailiu esu patyręs, kaip tos akademinės „mašinos“ veikia ir kokios yra jų stipriosios bei silpnosios pusės. Norėčiau tą asmeninę patirtį pritaikyti Lietuvoje, taip pat įgauti ir naujų žinių bei įgūdžių, vadovaujant fakultetui. Sieksiu perorientuoti sistemą nuo kiekybinių tikslų kokybinių link, kurie įgalintų tiek studentus, tiek ir dėstytojus geriau panaudoti savo intelektualinio potencialo klodus.
– Palyginkite aukštojo mokslo sistemą Britanijoje ir Lietuvoje – kokie didžiausi skirtumai? Ką galėtume perimti iš britų? O gal abiejų šalių kultūros, visuomenės ir tradicijos yra pernelyg skirtingos?
– Gal reikėtų pradėti nuo to, kad nemažai Britanijos universitetų jau nuo seno yra pasaulinio lygio akademiniai grandai, kurie užduoda toną visai sistemai. Jie pritraukia geriausius pasaulio mokslininkus ir studentus. Dalis jų vėliau „nusėda“ kituose Britanijos universitetuose ir augina jų žinomumo bei moksliškumo lygį. Egzistuoja labai dinamiška akademinė bendruomenė, stovinti tarptautinio mokslo priešakinėse linijose ir netgi diktuojanti akademines madas. Lietuvoje nemažai universitetų mąsto apie kasdienę duoną ir dažnai jų perspektyvos labiau orientuotos į vidų, o ne į išorę. Chroniškai mažėjantys studentų srautai, finansiniai nepritekliai labai neigiamai atsiliepia akademinės bendruomenės motyvacijai ir kartais veda prie mokslo imitacijos schemų kūrimo, o ne kokybiškų mokslinių tyrimų.
Lietuvoje, skirtingai nei Britanijoje, mokslinių tyrimų finansavimo sistema labai smarkiai siūbuoja su ES lėšų injekcijų ciklais. Kartais mes skirstome dešimtis milijonų eurų, o kartais vos ne vos sukurpiame milijoną kitą. Tokie svyravimai neleidžia mokslininkams adekvačiai planuoti savo darbų, jau nekalbant apie konkurencingumo išlaikymą tarptautiniu mastu.
Galima ir daugiau vardinti tuos skirtumus, tačiau reikia pripažinti, kad kol kas mes tiesiog žaidžiame visiškai kitose lygose. Norint pereiti į aukštesnę lygą, reikia labai rimtų ir nuoseklių sisteminių pokyčių. Turime perorientuoti sistemą nuo investicijų į betoną prie investicijų į žmones ir jų įgūdžius. Reiktų kalbėti apie skirtumus ir politiniu lygmeniu, kur mums labai trūksta platesnės ir ambicingesnės perspektyvos. Trūksta žmonių, turinčių praktinės patirties tarptautinėse mokslo politikos fronto linijose.
– Kokią, jūsų vertinimu, vietą šiuolaikiniame tarpdisciplininiame universitete turėtų užimti socialiniai, humanitariniai mokslai ir menai? Kaip jie siejasi su technologijomis, inžinerija, IT, chemija, sveikata ir kitomis sritimis?
– Pats žodis „tarpdisciplininis“ jau kužda, kad tokio tipo universitete socialiniai, humanitariniai mokslai ir menai stovi tokiame pačiame lygmenyje kaip ir kitos mokslo šakos. Jie atlieka savo funkcijas, kurios papildo bendrą žinių ir įgūdžių katilą. O bemaišant tą katilą nesunku atrasti ir daug sinerginio potencialo. Ar tai būtų duomenų analizė, ar dizaino sprendimai, ar dirbtinio intelekto vystymas, ar masinės komunikacijos produkcija – visur mes galime užčiuopti bendrų sąlyčio taškų tarp skirtingų mokslo šakų. Pagaliau patiems studentams yra labai svarbu pasisemti įvairių įgūdžių ir žinių, kad jie ne tik sėkmingai konkuruotų ateities darbo rinkoje, bet ir būtų aktyviais bei sąmoningais piliečiais.