Tą sausio vakarą teko būti šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Kad dabar sprendžiamas pats svarbiausias – tautos laisvės ir valstybės išlikimo klausimas, daugumai čia susirinkusių buvo visiškai aišku. Žinoma, galima kalbėti apie Vyriausybę egzilyje, apie protestus svarbiausiose tarptautinėse tribūnose, bet jei įniršusiam agresoriui būtų pasisekę užgrobti svarbiausių valstybės institucijų pastatus ir išblaškyti jų gynėjus, dėl tikrosios laisvės, dėl Lietuvos grįžimo į pasaulio žemėlapį, dėl galimybės patiems kurti savo ateitį vėl būtų tekę kovoti taip pat kaip ir pokario metais. Niekada negalima prarasti vilties, tačiau kas būtų galėjęs pasakyti, kiek laiko toji kova vėl būtų užsitęsusi ir kiek aukų pareikalavusi.
Į tunelį po Aukščiausiosios Tarybos rūmais įžlegėjo milžiniški tankai. Pabaisos atkištais vamzdžiais kriokė čia pat, mes nežinojome, kur pasisuks jų vilkstinė. Dalis gynėjų spietėsi aplink rūmų sienas, lyg siekdami jas apsaugoti savo kūnais. Žvelgėme į savojo Parlamento langus, pro kuriuos pasirodydavo tie, kuriuos dar taip neseniai išrinkome ir kurie nepabūgo pasiryžti Kovo 11-osios istoriniams nutarimams, nepasidavė įkyriems reikalavimams skelbti Nepriklausomybės Akto moratoriumą (šis žodis siejosi su mirtimi, o ne kažkokiu neapibrėžtu laisvės siekio atidėliojimu), neišsigando sovietinės „blokados“. Jie nepaklausė kai kurių Vakarų valstybių politikierių raginimų neva „netrukdyti Gorbiui kurti socializmą su žmogišku veidu“. Puikiai supratome, kokio baisaus žvėries snukis iš tikrųjų buvo tas pergrimuojamas ir savanaudžių komersantų bei kairuoliškųjų liberalų interesus atitinkantis „persitvarkymo“ manekenas.
1991 m. sausį pasaulyje buvome beveik vieni su savo viltimis ir nerimu. Dalelė to pasaulio apie mus jau žinojo, tačiau galėjo padėti tik išreikšdami solidarumo jausmą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai tapo ir realia jėga, sustabdžiusia tankų kolonas ir mus nužudyti pasirengusių diversantų grupes.
Tuo metu tankų kolona nužlegėjo į Konarskio gatvę. Iš portatyvinių radijo imtuvėlių vis dar sklido lietuviški žodžiai, bebaimiškai pranešantys, kas vyksta – iki pat paskutinės studijos užgrobimo. Iš aprūdijusio autobusiuko, atvažiavusio prie Parlamento rūmų, išlipusios, ką tik baisų siaubą pergyvenusios virpančios mergaitės kartojo apie užpuolikus: „Jų akys – varinės!“ Jos ką tik buvo mačiusios ne žmones, o tik jų figūras primenančius „robotus“ su automatais. Tai ir buvo tas tikrasis „socializmo veidas“, o ne išoriniam pasauliui kaišiojamas atvaizdas, kurio kopijas iki šiol kai kas net Lietuvoje tebeklijuoja ant dešrelių pakuočių.
Kas tie „paišytojai“, ant kiekvienos etiketės tiražuojantys besišypsančias „kolūkietes“ su trumpomis skarelėmis ir pilkais kombinezonais aprengtus vienplaukius „proletariato“ atstovus, rašinėjantys, kad jų gaminiai esą natūraliausi, aukščiausios kokybės? Ar tai tik apsukri reklama, skirta naiviems pirkėjams, nemačiusiems anų laikų ar neatsikračiusiems sovietinės nostalgijos? Tik visai neseniai nuo tokių etikečių išnyko propagandinio melo žodis – „tarybinės“.
Tada, stovėdami prie Parlamento rūmų, negalėjome net įsivaizduoti, kad ir po ketvirčio amžiaus kažkas dar bandys kaišioti tokią propagandą ir demagogiją. Tada mintys skriejo kitur. Dalyvavome Šventose Mišiose, kurias aukojo pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvis kunigas Robertas Grigas. Nors praėjo daug metų, tačiau neįmanoma pamiršti tuo metu nepakartojamu tikėjimu suskambėjusios giesmės „Marija, Marija“. Jau niekada nepavyks jos giedoti be jaudulio, nepertraukiama sielos gija susijusio su to vėlyvo vakaro vaizdu.
Ant Karoliniškių kalvos stovintis Televizijos bokštas buvo gerai matomas. Pasirodė šūvių blyksniai, sugriaudėjo sprogimai, pasigirdo automatų salvės. Pro Parlamento langą kai kas bandė raminti, esą šaudo tuščiais šoviniais, suprask, tik gąsdina. Ne, šaudė ne tuščiais. Tankų vikšrais traiškė žmones. Ir automatų buožių smūgiai į beginklių galvas buvo tikri. Netrukus Neries pakrante jau lėkė „greitosios“, gabenusios mirštančius ir sužeistuosius.
Tą naktį Televizijos bokštą agresorių kariauna užgrobė. Ilgam – iki pat rugpjūčio pučo žlugimo. Visą tą vasarą buvo šiurpu matyti bokštą, aplink kurį slampinėjo juodomis apsauginėmis uniformomis apmaukšlinti kareiviai, nelabai suvokiantys, kas čia iš tikrųjų vyksta.
Tačiau pulti Parlamento sausio 13-osios naktį neišdrįso. Jie sakė: „Slyškom mnogo miasa.“ (Per daug mėsos). Nors kai kam atrodėme tik mėsa, bet ir tarp kariškių atsirado bent kiek blaiviau pagalvojusių, kad, pasikeitus politinei situacijai, visa kaltė gali būti suversta jiems. Kariuomenė skirta išorės apsaugai, o ne beginkliams, jokių agresyvių veiksmų nesiimantiems žmonėms žudyti. Tokio įsakymo jiems duoti tada niekas neišdrįso, o vyriausias „perestroikininkas“ vėliau aiškino miegojęs.
Dabar, aišku, reikia, nepamirštant praeities ryžto, žuvusių atminimo, suluošintųjų skausmo ir greitai užplūdusio visokiausio plauko persidažėlių abejingumo ar net prastai slepiamos paniekos tiems tūkstančiams eilinių, kurie rizikavo gyvybe, niekieno prie Parlamento rūmų nesuvaryti, dorai savo valstybėje tvarkytis. Kai matome tuos, kurių tada tarp mūsų nebuvo, tačiau kurie šiandien artistiškai šmėžuoja televizorių ekranuose ir iš visokiausių tribūnų, forumų ir konferencijų aiškina, kaip viską reikia „optimizuoti“ ir „konsoliduoti“, kaip reikia „modernizuoti“ šeimos ir tautos paveldo sampratas, kaip būtina prisitaikyti prie mažėjančios Lietuvos „realijų“, labai norėtųsi tiesiai, o ne per televizorių, daug ko paklausti. Ne jie turėtų būti visuomenės „dėmesio centre“, nes tikrai nenusipelnė to nei žiniomis, nei darbais.
Tikrai nesiruošiame neigti, kokie milžiniški teigiami pokyčiai įvyko mūsų valstybėje, kaip prasiplėtė visuomenės akiratis ir išlaisvėjo mintys, kaip užaugo karta, nemačiusi eilių apspurusiose anų laikų parduotuvėlėse, nesuvokianti, kad kažkas iš valdžios gali nurodinėti, kokios muzikos klausytis ar į kokią kelionę susiruošti. Užaugo laisvi laisvos Lietuvos žmonės, kurie žino, kas yra tikra šeima, kokios yra tikrosios tėvų ir vaikų pareigos, kurie net neįsivaizduoja, kad mylimus senelius reikia laikyti „globos namuose“, o vaikus mėtyti į langelius prie ligoninių.
Tenka nuolat bendrauti su tais, kurie nori rimtai studijuoti ir tapti konkurencingi tarptautinėje erdvėje, kurie tiki, kad ir į Lietuvą ateis normalaus doro verslo kultūra, kad jie patys taps visuomenės gerbiamais valstybės tarnautojais ir jos atstovais tarptautinėse organizacijose. Jų tikrai netenkina primityvaus verslo struktūrų siekiai riboti jų galimybes įgyti universitetinį išsilavinimą tik todėl, kad atokesnėje bendrojo ugdymo mokykloje nebuvo gero anglų kalbos specialisto, kūrybiško fizikos ar chemijos mokytojo arba kad kolegijoje teko studijas derinti su darbu, nes šeimai desperatiškai trūko lėšų pragyventi. Jie stropiai taiso ankstesnio išsilavinimo spragas, puikiai suprasdami, kad paauglystės metais daug ko patys nepasiekė, nors tikriausiai galėjo pasiekti. Pats gyvenimas jiems rodo, kaip reikia rūpintis savo kompetencija.
Ne vienas iš mano šiandienių studentų jau yra padirbėjęs Danijoje, Norvegijoje, Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Jie grįžo pamatę ne tik tai, kur geriau tvarkomasi, bet ir ko nereikėtų liaupsinti bei toleruoti savoje valstybėje. Todėl jie nėra abejingi Lietuvoje išplitusiai korupcijai, nevalymui, kai kurių darbdavių ir valdininkų chamizmui, veidmainystei, kai sakoma viena, o elgiamasi priešingai. Jų tikrai nežavi naujųjų „chunveibinų“ užmačios vertinti juos tik pagal paauglystėje gautus pažymius arba sukurti 3–5 gigantomanijos ženklais apkarstytus universitetus, į kuriuos daugeliui jų būtų užkirstas kelias.
O kaip mūsų studentai pasitiko žinią, kad būtent dabar, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, „Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija 26-ąsias tragiškų įvykių metines pasitinka kaip benamė. Iš patalpų sostinės Gedimino prospekte ji buvo priversta išsikelti, patalpas perėmus Turto bankui ir dar pareikalavus 17 tūkst. eurų“. Tai kas yra tikrasis valstybės turtas ir kam jis priklauso?