Prekių ir nuotykių manija
Kokie pasitinkame didžiausias metų šventes ir žengiame per Naujųjų slenkstį? Žvelgiant į nunarintas galvas, susiduriant su abejingai klaidžiojančiais ar net atšiauriais, viskuo nepatenkintais žvilgsniais, sunku patikėti, kad atėjo Kalėdų metas. Kaip pajusti tą išskirtinę šventišką nuotaiką, kai dar spaliui nepasibaigus prekybos centrų vestibiuliuose jau ėmė blykčioti plastikinės eglės, reklaminiuose stenduose ir vitrinose vis įkyriau lindo jau net ne kvietimai, o rėksmingi reikalavimai pirkti, naudojantis neva dar niekada nematytomis nuolaidomis? Žinių laidos rodė „juoduosius penktadienius“ ir per juos kilusias muštynes, pranešinėjo apie sužalotus ir sutryptus.
Naujametės tematikos filmukuose rodomi jauni, bet suirzę klestinčių firmų vadovai, tvirtinantys, kad niekada nešvenčia Kalėdų ir jau seniai nėra matę artimųjų. Esą reikia kovoti su vis agresyvesniais konkurentais, nervintis dėl kintančios finansinės situacijos ir ieškoti, kuo skatinti pirkėjų srautus. Čia pat buities rūpesčių slegiami laksto neturtingi, bet talentingi filmuotų pasakaičių herojai, atstovaujantys kitam socialiniam sluoksniui, vėliau tarsi ant lėkštutės atnešantys laimingą pabaigą ir sau, ir viskuo nusivylusiems aukštuomenės atstovams.
Tik džiaugtis nebebus kada, nes laikrodžiai jau skelbs vidurnaktį, o petardų sproginėjimai ir saliutų šūviai primins, kad Trijų Karalių atėjimas – daugeliui nebesvarbus. Kuo dabar vilios vitrinos? Ar taip ir toliau gyvensime – nuo „Valentino“ iki „helovino“, išsigelbėjimo tikėdamiesi ekstremaliuose pojūčiuose ir rekorduose, adrenalino ir Bermudų trikampio, Eldorado ir Atlantidos paieškose? Ar visa tai, kas šalia, jau nebeverta dėmesio? O gal kaip tik čia slypi tikrasis grožis ir tikroji prasmė? Artimųjų būrelyje, nuoširdžioje šypsenoje, tvirtos draugiškos rankos paspaudime.
Ramybė, viltis ir pasitikėjimas
Bankų „ekspertai“ jau suskaičiavo, o etatiniai komentatoriai aptarė, kad šiemet mūsų emigrantai į Lietuvą atsiųs gerokai mažiau eurų negu pernai. Ar kas nors prisimena, kaip buvo pernai – ar mažiau nei užpernai? Kaip bus dar po metų – mažiau nei šiemet? Tegu tie ekspertai, tarsi biblijiniai „fariziejai ir rašto aiškintojai“, nustoja dėstyti apokaliptines prognozes ir bent kartą susimąsto, ką gali ir privalo padaryti, kad būtų kitaip, kad nelauktume siuntų ir perlaidų iš mistinio užsienio, o apsidairę čia pat rastume daugybę galimybių išspręsti savo kasdienes problemas. Juk didžiausias problemas – valstybės atkūrimo ir jos tarptautinio pripažinimo – jau seniai sėkmingai išsprendėme. Juk niekas nenorėtų bilieto į, pavyzdžiui, 1985-uosius.
Kitokia dabar Lietuva. Galinti pati, be svetimų bankų ekspertų, diletantų stebėtojų ir apsišaukėlių patarėjų, išsiaiškinti, kaip subalansuoti savo biudžetą, kaip apsirūpinti darbu – pragyvenimo šaltiniu, kaip išlyginti absurdišką importo ir eksporto plyšį, kaip sustabdyti vis labiau smaugiančios skolos augimą. Kaip padaryti savo valstybę patrauklią savo piliečiams ir maloniai stebinančią svečius, kad pastarieji, grįžę į savo namus, imtų iš mūsų pavyzdį, o ne iššaukiančiai šaipytųsi? Tokį uždavinį išspręsti galima tik nuolatiniu darbu, o ne tariamai stebuklingais receptais.
Kada gyvensime geriau? Pirmiausia tada, kai išmoksime besąlygiškai laikytis savo pačių įstatymų, savo Konstitucijos, atsiremiančios į savo Statutą, iš kurio mokėsi daugelis Europos valstybių. Antai, vadinamasis „karas keliuose“ – geriausias įrodymas, kad iki suvokimo, jog reikia laikytis eismo taisyklių, mums kol kas daug toliau nei arklio traukiamam vežimui iki Mėnulio.
Ištęstinių studijų studentams, kurie atvyksta į konsultacijas iš įvairiu atstumu nuo universiteto nutolusių savivaldybių, kelis kartus esu pasiūlęs važiuojant suskaičiuoti kitų vairuotojų eismo taisyklių pažeidimus. Nemenką jų dalį tokia užduotis nustebino, nes taisyklių laikomasi tik tada, kai netoliese budi policininkai arba įrengti greičio viršijimą fiksuojantys prietaisai. Kiti, bandę vykdyti užduotį, sakėsi greitai susipainioję, ypač tada, kai bandė fiksuoti ir pažeidimų rūšis. Važiuodami tvarkingai ir tik leistinu greičiu, daugelis jautėsi labai nepatogiai, tarsi būtų tapę eismo kliūtimi: jiems blykčiojo žibintais ir ragino garsiniais signalais, o aplenkdami sukiojo pirštus prie smilkinio. Ir dabar matome, kaip elgiasi, šiomis dienomis trumpam sugrįžę į Lietuvą, vairuojantieji užsienio valstybių numeriais pažymėtus automobilius. „Taigi, juk čia – Lietuva, čia niekas nesilaiko įstatymų.“
Dar baisesnė problema – smurtas šeimose ir jo neišvengiama pasekmė – patyčios: mokykloje, darbovietėje, prekybos centre, gatvėje. Tik pradėję fiksuoti šio tipo nusikaltimus, pamatėme jų mastą. Jokie alkoholinių gėrimų kainų pokyčiai nepadės, jei bent elementariai nesuvoksime, kas yra vaišinimosi kultūra. Jokių akcijų „Darom“ nereikės, jei patys savo valstybėje nešiukšlinsime. Lygiai prieš dešimtmetį išleistoje, daug kam jau gerai žinomoje knygoje, nagrinėjančioje sąžiningumo įtaką rinkos pokyčiams (Kolp A., Rea P. „Integrity is a Growth Market“), išvardintos septynios verslo dorybės: drąsa, tikėjimas, teisingumas, apdairumas, santūrumas, meilė ir viltis. Kokios stebėsenos ir teisinės institucijos gali padėti, jei šios dorybės netaps asmenybės savastimi?
Reikia pokyčių? Sugriausime ir išsiaiškinsime
Pastarosios savaitės stebina griausmingos retorikos proveržiais. Antai, koks klyksmas kilo Seime, naujajai valdančiajai daugumai pasiūlius atšaukti neefektyviai veikiančią lengvatą patalpų šildymui. Labiausiai triukšmavo iki šiol valdžiusieji. Girdi, biudžetas privalo būti „socialiai orientuotas“ ir atliepiantis gyventojų lūkesčius. Buvo pamiršę tik vieną smulkmenėlę – suplanuoti 34 mln. eurų šiai lengvatai pratęsti. Tokį „socialdemokratišką“ rūpestį liaudimi karštai palaikė ir ilgam užsikonservavusios opozicijos lyderiai, tačiau taip pat pamiršę, kaip prieš keletą metų sprendė finansų krizės iššūkius, nurėždami atlyginimus ir dirbančiųjų pensijas. Net Tartiufas galėtų pasimokyti tokio išradingumo, nes lėšų patirtiems nuostoliams kompensuoti teks rasti ką tik suformuotai Vyriausybei.
Toliau – dar gražiau. Pradėjus aiškėti didžiuliam aferų kamuoliui (atseit) valstybės valdytuose „Lietuvos geležinkeliuose“, ilgą ir griausmingą pareiškimą suraitė buvęs opozicijos lyderis, griežtai pareikalavęs, kad ką tik pradėjusios dirbti Vyriausybės vadovas išsamiai pasiaiškintų dėl ilgamečių šios bendrovės ryšių su Rusijos įmonėmis, dėl galimų pavojų nacionaliniam saugumui ir visomis kryptimis skirstytos paramos bei labdaros, užuot gautą pelną tvarkingai nešus į valstybės iždą. Štai koks akylas ir patriotiškas tas buvęs lyderis. Tačiau kodėl jo regėjimas iki šiol buvo toks sutrikęs ir kas paskatino tik dabar praregėti?
Nauja Seimo narė, niekaip negalinti apsispręsti, ar ji priklauso pozicijai ar opozicijai, ir kol kas besimurkdanti „mišrioje“ terpėje, neseniai paskelbė aštrų traktatą apie tai, kad rinkiminėse partijų programose visur buvo akcentuojami pokyčiai, o koalicinėje, jau patvirtintoje programoje vietoje planuotų pokyčių atsirado tokia prieštaringai vertinama sąvoka, kaip tęstinumas. Ar tai reiškia, klausia traktato autorė, kad pokyčių nebebus? Tačiau retoriniais ir aktoriniais gabumais pagarsėjusiai politikei dera ir pačiai apsispręsti, kurioje pusėje ji save mato – tarp dirbančių ar tarp viską peikiančių.
Kasdien girdime politikais besivadinančių šūkius apie tai, kad universitetų reforma – neišvengiama ir tuoj pat bus įvykdyta, tik nematyti, kad kuris nors iš jų būtų pasirengęs išsamiai analizuoti, kokias dabarties problemų priežastis įvardija pati akademinė bendruomenė. Tokiai analizei reikia ir žinių, ir laiko. Dabar ši bendruomenė, girdėdama tik priekaištus ir matydama, kad jos pačios balso nesiruošiama klausyti, vargu ar gali ramia širdimi pasitikti šventes. Kaip jai jaustis, kai kažkas jau suskaičiavo, kiek universitetų bei mokslo centrų liks ir kuriai visuomenės daliai (trečdaliui ar dar mažiau) bus leista įgyti universitetinį išsilavinimą? Ar neišprususi visuomenė suvoks pokyčius ir juos įgyvendins? Ar ponai politikai nepamiršo Konstitucijos?