Šiandieniame pasaulyje mokslo bendruomenė tampa netradicinio mąstymo, sparčios reakcijos ir nuolatinio judėjimo nulemtų procesų atspindžiu. Tie laikai, kai mokslininkas dirbdavo užsidaręs laboratorijoje arba palinkęs ties savo nauja knyga, jau praeityje. Mokslininkas dabar užsitarnauja akademinės bendruomenė pagarbą daug sudėtingiau, o jo kvalifikacijai keliami reikalavimai vis dažniau siejami su tarptautiniu pripažinimu.
Mokslininkai turi būti matomi tarptautiniuose žurnaluose, mokslo renginiuose, tapti ekspertais ir konsultantais, tarptautinių organizacijų ir jų tinklų nariais, tarpvalstybinių projektų vykdytojais. Pasikeitusi mobilumo samprata, galimybė greitai pasikeisti žiniomis, informacinių technologijų įtaka yra tie veiksniai, kurie skatina mokslininkus ieškoti naujų galimybių plėtoti savo, kaip profesionalų, žinias ir glaudžiai bendradarbiauti su kolegomis tiek savo
valstybėje, tiek už jos ribų.
Universitetų bendruomenės tapo atviros partnerystei su kitais sektoriais ir visuomene, kitų valstybių mokslo ir verslo institucijomis. Tačiau kartais vis dar galima jausti tam tikrą baimę ar net arogantišką nenorą bendradarbiauti su Lietuvos mokslo bendruomene, ypač kai kalbame apie mažesnius Lietuvos universitetus. Argumentų, kodėl tokios nuostatos egzistuoja, lyg ir nėra. Tačiau tas jausmas neišnyksta… Kodėl?
Atlikdama disertacinį tyrimą (2015 m.), buvau sužavėta prof. dr. Artūro Jakubavičiaus, dirbusio VšĮ „Lietuvos inovacijų centras“ ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, įžvalgomis apie bendradarbiavimo specifiką Lietuvoje. Lyg ir pusiau juokais jis pastebėjo: „Lietuviai – baisiai geri partneriai užsieniečiams, bet baisiai blogi partneriai lietuviams.“ Ir dar: „Pinigų yra – tinklas yra, pinigų nėra – tinklo nebelieka.“ Nors tuomet kalbėta apie tarpsektorinę – mokslo ir verslo – partnerystę, tačiau šiandien tai galima pritaikyti ir akademinei bendruomenei.
Kas trukdo? Dažniausiai tik įsivaizduojama baimė, nepasitikėjimas, žinių apie kolegas stoka ar pan. Ko reikia, kad trikdžių neliktų? Tikriausiai pirmiausia trūksta informacijos, gerosios patirties pavydžių, o po to – drąsos pabandyti. Kauno technologijos universiteto prof. dr. Robertas Jucevičius vieno seminaro metu paminėjo tokią sentenciją „Nedrįstame ne todėl, kad sunku, bet sunku dėl to, kad nedrįstame išdrįsti.“
Taigi, svarbiausias veiksnys yra informacija. 2015 m. Šiaulių universiteto tuometinė Mokslo ir meno prorektorė prof. dr. Diana Šaparnienė inicijavo ir padėjo įteisinti tarptautinio Tyrėjų kompetencijų tinklo (Researchers’ Excellence Network, RENET) atsiradimą. Profesorė buvo įsitikinusi, kad būtina kurti tinklą, orientuotą į mokslinių kompetencijų plėtotę, bendradarbiavimo ir tarptautiškumo didinimą. Tinklu galima įtvirtinti ilgalaikį bendradarbiavimą su kolegomis užsienyje, sudaryti sąlygas jauniesiems tyrėjams tapti aktyviais akademinės bendruomenės nariais, mokytis akademinės kalbos ir diskusijos meno. Patyrusiems mokslininkams toks tinklas suteikia galimybių perduoti savo žinias ir dalintis profesionaliomis įžvalgomis aktualiais klausimais. Tyrėjų kompetencijų tinklas įkurtas 2015 m. lapkričio 19 d. Šiaulių universiteto Senato nutarimu, o jo Koordinacinis komitetas patvirtintas Rektoriaus įsakymu 2015 m. gruodžio 2 d.
Šiaulių universiteto koordinuojamo Tyrėjų kompetencijų tinklo (toliau – RENET) tikslas – sutelkti universiteto ir partnerinių institucijų mokslininkų pajėgas, kurios padėtų plėtoti tyrėjų (ypač jaunųjų) mokslinę kompetenciją, prisidėtų plėtojant tarpdalykinį ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Tinklo veikla orientuota į dvi pagrindines kryptis:
1) akademinis diskursas (metodologinės diskusijos, tematiniai diskursai, mokymai, seminarai, moksliniai renginiai (taip pat ir nuotoliniu būdu);
2) tinklaveika (bendradarbiavimas žinių prieigos ir sklaidos srityje, pagalba užmezgant ryšius).
Narystė (tiek institucinė, tiek individuali) tinkle yra nemokama. Nariai turi teisę dalyvauti tinklo organizuojamuose arba viešinamuose renginiuose (fiziškai arba nuotoliniu būdu), prašyti paskelbti jų organizuojamų renginių ar leidžiamų mokslo žurnalų informaciją, inicijuoti ir organizuoti tinklo renginį, kviesti ir dalyvauti bendruose projektuose, kreiptis kitos informacijos, pavyzdžiui, konkrečios srities mokslininkų – RENET narių – kontaktų.
Siekiant sudaryti sąlygas nariams dalyvauti reginiuose, nevykstant į renginio vietą, nuolat pasitelkiamos informacinės komunikacinės technologijos. Tad naudojant kompiuterį ir interneto ryšį, sukuriama aplinka tiesioginiam renginio dalyvių bendravimui. Tinklo kūrimo metu buvo pakviestos jungtis Šiaulių universiteto partnerinės institucijos ir pavieniai mokslininkai. 2015 m. gruodį į tinklą jau buvo įsiliejusios 10 aukštojo mokslo institucijų (universitetų) ir apie 30 pavienių mokslininkų, kurie bendrai atstovavo 11 pasaulio šalių ir 14 skirtingų institucijų. 2016 m. gruodį RENET narių skaičius dar išaugo – nariai iš 29 institucijų iš 12 šalių (JAV, Taivanas, Olandija, Austrija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Kroatija, Lenkija, Latvija, Baltarusija, Lietuva). Lietuvoje RENET nariais jau yra tapę Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS), o individualiais nariais tapę mokslininkai atstovauja ŠU, MRU, VDU, KU bei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui. (Tęsinys – kitame numeryje)