Visos mokslo kryptys ir šakos savais metodais siekia pažinti pasaulį ir žmogų, o pažinimas yra kultūros dalis, tad iš esmės mes visi esame žmogiškosios kultūros lauko darbininkai. Visi turime bendrą jungtį: jei šlubuoja viena kuri grandis, vėliau ar anksčiau tai atsiliepia ir kitoms.
Atkūrus Nepriklausomybę, atrodė, kad tik dirbk ir norėk, bet mus pasivijo „istorinio materializmo“ suformuotas mentalitetas – labai siauras visuomenės funkcionavimo suvokimas. Išaiškėjo, kad nesuvokiama humanitarinių ir socialinių mokslų (HSM) reikšmė. Buvo bandyta jų vertę matuoti tik materialine nauda ir vertinti mokslo darbus, taikant tik autoritetinius kriterijus. Nepaisyta humanitarinių ir socialinių mokslų kūrybos žanrų įvairovės – vertinti tik straipsniai.
Atrodė, kad per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį daugelio pastangomis pavyko šiek tiek pakeisti tokį požiūrį, bet dabar kyla tas pats pavojus iš kitos pusės – to siauro mentaliteto ugdymas per aukštąsias mokyklas, kuriose arba silpsta supratimas, kad būtinas humanitarinis ugdymas ne tik humanitarinėse specialybėse, arba jo indėlis į mentaliteto ugdymą akivaizdžiai mažėja. Mažėja dėl Lietuvos mokslo materialaus skurdo arba dėl skurdaus supratimo.
Girdėjau buvusio VDU rektoriaus prof. Algirdo Avižienio, sukūrusio atsparumo gedimams principą, kalbą apie būtinybę humanitariniais ir socialiniais mokslais ugdyti plataus mentaliteto visų mokslų specialistus, t. y. intelektualią ir gebančią aktyviai veikti inteligentiją, kad ir kokioje mokslo šakoje ji dirbtų, plataus išsilavinimo specialistus. (Beje, tas platus išsilavinimas nepakenktų ir kai kuriems Valstybės kontrolės darbuotojams.)
Galiu kalbėti apie LMT VI ir tik iš dalies apie VII kadencijos veiklą. Per tą laiką buvo formuojamas HSM reikšmės visuomenei suvokimas. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu dr. Giedriaus Viliūno vadovaujama mokslininkų grupė parengė HSM strategiją. Ją esmingai papildė Lietuvos mokslo taryba, suformulavusi Lituanistikos prioriteto būtinybę ir konkrečias formas, kaip tą prioritetą įgyvendinti. Buvo suvokta būtinybė turėti Lituanistikos plėtros programą. LMT VI kadencijos pradžioje veikė kelios metinės Lituanistikos programos. Darbo grupės vadovas buvo Giedrius Viliūnas. Po to prasidėjo ilgalaikės programos kūrimas. Šiai grupei vadovavo dr. Danguolė Mikulėnienė. Vyriausybė patvirtino kartu su ŠMM parengtą programą 2009–2015 metams. Šis dokumentas, kartu su numatytu darbų finansavimu, padėjo pagrindus plačiai suprastos lituanistikos tyrimų prioritetui Lietuvoje. Šiuo metu jau patvirtinta 2016–2024 m. lituanistikos tyrimų programa.
Atrodė, kad bus nuosekliai įgyvendinama 2011 m. Lituanistikos plėtros programos atnaujinimo komisijos, kuriai pirmininkavo prof. Rūta Petrauskaite, suformuluota nuostata, kad lituanistika laikoma esminiu kultūriniu valstybingumo stiprinimo veiksniu. Lituanistika, kaip Lietuvos visuomenės savivokos ir savikūros būdas, turėtų tvirtinti ir plėtoti tautos tapatybę, ugdyti kūrybines bendruomenės ir jos narių galias, stiprinti gyvus žmonių ir valstybės ryšius. Tačiau prieš kelerius metus (o ir šiais metais) spaudoje pasirodė straipsniai, kuriuose lituanistikos prioriteto įgyvendinimas buvo vertinamas, kaip didžiausia blogybė, kaip primityvaus lobizmo apraiška ir vos ne kaip Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas. Ar galima taip vertinti? Kokių tikslų siekiant atsiranda toks vertinimas?
Turime dar kartą stabtelti ties lituanistikos prioriteto svarba mūsų visuomenei, valstybei ir tautai. Jei suvokiame lituanistiką kaip humanitarinių ir socialinių mokslų kūrinius, kurių tyrimo objektas yra Lietuvos valstybės, visuomenės, kultūros, lietuvių tautos, kalbos raida ir dabartis, tai aprėpiame visus mūsų bendruomenės buvimo pasaulyje aspektus. Tai ir mūsų valstybėje gyvenusios ir gyvenančios tautos, tai ir žmonės, kaip individai, ir visa įvairialypė visuomenė plačiame laike – nuo pirmųjų žmonių, gyvenusių mūsų teritorijoje, iki šiuolaikinės išsivaikščiojančios tautos ir dabartinę valstybę sudarančios visuomenės. Žmogus, pilietis, visuomenė, tauta, valstybė – tai pjūviai ir požiūrio kampai, galintys apibūdinti mūsų būvį pasaulyje. Ar nereikia mums to pažinti? Jei nereikia, tai mes nežinome, kur esame pasaulyje ir kaip mums jame orientuotis.
Ar galime gyventi be šio prioriteto? Manau, kad ne. Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia esame skurdi valstybė ir skurdo visuomenė. Turime taupiai naudotis turimais ištekliais. Antra, tebeturime nedidelį skaičių tyrėjų, todėl geras rezultatas tikėtinas tik ten, kur sutelkiamos jėgos. Trečia, mūsų HSM mokslai per visą XIX a. ir didesnę XX a. dalį dėl politinių aplinkybių iš esmės neturėjo sąlygų tiriamajam darbui. Per šimtmečius susikaupė didelis atsilikimas, palyginus su kaimynių – Lenkijos, Rusijos, Vokietijos – HSM įdirbiu.
Nebijau žodžio „atsilikimas“, nes tai yra tiesa. Dabar, kai atsivėrė galimybės pažinti pasaulyje naudojamus metodus, suvokti problematiką ir bandyti dirbti aukščiausio mentaliteto lygiu, mes dar negalime kalbėti visu balsu, kadangi trūksta tyrimų masto. Tai matyti, kai bandome rengti kurios nors šakos sintezes: ties viena tema jau yra gerokai padirbėta, o štai kitoje vietoje – duobė. Tyrėjui, jei yra aktyvus ir sąžiningas, tenka imtis tyrimų arba burti jiems atlikti bendradarbius, o ne rašyti sintezę.
komiteto nariai. Pirmininkas – prof. Vladas Vancevičius (2011 m.)
Drįstu sakyti, kad Lituanistikos plėtros programa, vykdoma nuo 2009 m., paskatino mokslininkų aktyvumą, atvėrė galimybes tirti jų pačių pasiūlytas problemas. Išryškėjo perspektyva, kuri teikia paskatą kaupti duomenis būsimiems darbams. Visa tai daug prisidėjo prie mūsų labai duobėto kelio išlyginimo. Kai kur atlikti tyrimai padarė tas duobes ne tokias gilias, o kai kur nors laikinai per plyšius permetė lieptus. Kai kur suformuluotos problemos ir apibrėžti tušti tyrimo laukai.
Savo pačių pažinimui ir reikalinga valstybė. Kada, jei ne dabar, mes galime pabandyti prabilti savo balsu apie pačius save? Tai – ne lobizmas, ne išskirtinių sąlygų sudarymas. Tai – jėgų mobilizacija neatidėliotiniems darbams padaryti. To nepadarys už mus nei Ispanijos, nei Vokietijos, nei bet kurių kitų kraštų mokslininkai. Net nejauku kalbėti apie kokį nors išskirtinumą, nes mes pusantro šimto metų neturėjome jokių sąlygų HSM plėtoti, kai kitų valstybių mokslininkai ramiai dirbo. Dabar turime savo valstybę, tad nebandyti to daryti arba atsisakyti gerai vykstančių darbų būtų tiesiog neleistina. Lituanistikos plėtros programa nėra siekis naikinti kitų temų tyrimus. Tai – būdas sutelkti jėgas šiam prioritetui įgyvendinti.
komiteto nariai. Pirmininkė – prof. Rūta Petrauskaitė (2011 m.)
Gerai žinoma, kad pasaulio ekologai ir kitų gamtos mokslų atstovai deda daug pastangų, siekdami išlaikyti žemėje gyvybės rūšis, kurioms išlikti kyla pavojus. Pažvelkime į Lietuvos kultūrą, kaip į vieną iš pasaulio kultūros gyvybės formų. Todėl linkiu, kad švęsdama 25-metį, Lietuvos mokslo taryba ir jos VIII kadencijos darbuotojai tęstų pavykusį, VI kadencijos pradėtą ir VII realizuotą darbą – bendram mūsų visų labui. Beje, lentynos knygų parašytos ir išleistos labai pigiai, nes tose lentynose yra didelė dalis darbo, įdėto remiantis mokslininkų savanoriškumo principu. Žmonės dirba pasiaukojamai, nes žino to darbo visuomeninę reikšmę.
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 2006 m. spalio 5 d. dekretu Nr. 767 suburta darbo grupė parengė „Pasiūlymus dėl humanitarinių ir socialinių mokslų ir studijų misijos, mokslinės veiklos vertinimo kriterijų ir šių mokslų valdymo principų“. Juose buvo siūloma mokslo reguliavimo sferoje siekti pusiausvyros tarp HSM prievolės nagrinėti Lietuvos bendruomenės problemas, puoselėti kultūros plėtrą ir, žinoma, gyvybinį tautos ir visuomenės egzistavimo pagrindą – lietuvių kalbą – bei tarptautinės HSM plėtros ir sklaidos principų.
Per tuos metus buvo ieškota tos pusiausvyros. LMT pagerino sąlygas lietuvių mokslininkų darbų vertimams į gausiųjų tautų kalbas ir prisideda prie tokių kūrinių leidybos. Šį darbą būtina tęsti. Jau atsiranda ir mecenatų, kurie finansiškai paremia tokią veiklą. Ir patys HSM mokslininkai gerai suvokia mūsų darbų sklaidos tarptautinėje erdvėje prasmę. Ir leidėjų užsienyje ieškojimas, ir straipsnių siūlymas į didžiuosius Europos žurnalus, ir mūsų pačių organizuojama leidyba užsienio kalbomis Lietuvoje yra to paties lauko darbai.
Tačiau čia esama kai kurių niuansų. Lietuvoje išleistos knygos užsienio kalbomis sunkiai skinasi kelią pas skaitytojus užsienyje. Matyt, tam įtakos turi ir nepakankama jų sklaida bei kultūrinė inercija, pasireiškianti ne iš mūsų pusės, bet akivaizdžiai stabdanti kitokio mentaliteto ar kitokios problematikos kūrinių priėmimą. Todėl turbūt tik savos valstybės parama gali padėti tokiems kūriniams plisti užsienyje. Vienas iš puikių sklaidos būdų yra dalyvavimas tarptautinėse knygų mugėse, kuriose yra galimybė tokias knygas pristatyti. Vertėtų gausinti mūsų knygų užsienio kalbomis arba dvikalbių knygų kolekcijas.
Dar viena vieta šlubuoja, kai vertinimo kriterijuose tarptautiškumas suprantamas tik kaip knygos išleidimas užsienio leidykloje, kuriai kažkas priskiria „prestižinės“ rangą. Toks darbas vertinamas kaip daug reikšmingesnis. Tačiau užsienio leidyklos dažnai priima tik tam tikrų temų, atliepiančių tų šalių politikos kryptis, veikalus, t. y. tokius darbus, kurie atitinka jų interesų ratą. Atsiminkime, kad kalbame apie humanitarinius ir socialinius mokslus, kurie ir kitose šalyse pirmiausia atitinka tų valstybių visuomenės poreikius.
Be abejo, tai, matyt, vertingi mūsų darbai, jei jie tinka kitų šalių mokslo bendruomenėms. Bet esama darbų, kurie svarbūs, kaip mūsų kultūros balsas. Tad, jei jau juos parengiame tarptautinei auditorijai, gal labiau vertinkime ir juos? Šiuo metu yra leidžiama daug dvikalbių leidinių, bet kodėl jie turi mažesnę vertę? Ar todėl, kad mes vėl linkstame darbo kokybę vertinti ne kokybiniais kriterijais, o mechanišku suskaičiavimu, kur ir kas darbą atspausdino. Tad VIII kadencijos Lietuvos mokslo tarybos nariams galime palinkėti ir toliau ieškoti pusiausvyros tarp HSM prievolės atliepti Lietuvos bendruomenės problemas ir tarp tarptautinės HSM plėtros bei sklaidos principų.
Žvelgiant iš tam tikro atstumo į mokslininkų gyvenimą, beldžiasi klausimas: kodėl Lietuvos mokslininkai yra tokie pasyvūs, tokie „išbirę“ individai? Kodėl tarp jų nejaučiama bendra Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos mokslininkų sąjungos, laikraščio „Mokslo Lietuva“ veikla, kodėl netelkiami sąjungininkai Švietimo ir mokslo ministerijai? Profesinės sąjungos dar tik pradeda burtis.
Suprantu, kiekvienas nori dirbti savo darbą. Nesunku kritikuoti, kad blogai reguliuojamas mokslas, bet savo laiko, energijos, intelekto nenorime eikvoti bendriems dalykams. Tačiau taip mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime. Pusantrų metų buvo sustabdyti jau laimėtiems projektams Europos Sąjungos paskirti pinigai. Sustabdyti būtent čia – Lietuvoje. Ar girdėjome, kodėl tai vyko, ar kėlėme tokį klausimą viešai? Ne, likome po vieną – nuolankūs tiems, kurie tai stabdė. Todėl manau, kad Lietuvoje tebėra labai aktualus mokslininkų savivaldos dalykas, mokslininkų interesų atstovavimo reikalas ir gebėjimo dirbti sutartinai ugdymas. Institucijų yra, tai gal jos gali ir sutartinai veikti?
Naudodamasi proga norėčiau padėkoti už bendradarbiavimą Lietuvos mokslų tarybos VI kadencijos, veikusios 2003–2008 m., nariams, taip pat gamtos ir technologijos mokslų kolegoms, kurie parėmė tiek geranorišku pritarimu, tiek kūrybiškais patarimais ne vieną, gal pradžioje atrodžiusį net kiek rizikingu sumanymą – HSM naudai. Tie penkeri metai buvo vienas ryškiausių mano gyvenimo laikotarpių. Buvo labai įdomu ir tikra prabanga dirbti tarp stiprių intelektualų. Asmeniškai dėkoju tuometiniam pirmininkui prof. Eugenijui Butkui, aktyviai ieškojusiam galimybių gerinti humanitarinių ir socialinių mokslų padėtį, VI kadencijos LMT mokslininkams, LMT referentėms ir ypač patarėjui dr. Vladui Guogai, visiems gebėjusiems idėjas ar sumanymus paversti nutarimais, sprendimais ar kokiais kitais dokumentais.
Linkiu per kitus dešimtmečius Lietuvos mokslo tarybai sėkmingai tęsti pradėtus darbus, kurie duoda gerus rezultatus. Linkiu negriauti jau sėkmingai vykdomų darbų, ieškoti pusiausvyros tarp Lietuvos HSM mokslo raidos ir visuomenės poreikių bei tarptautiškumo. Linkiu išdrįsti taikyti kokybės kriterijus, ne tik vadinamųjų autoritetų suvokimu paremtus, ir tapti stipriu Lietuvos mokslininkų balsu. Su ateinančioms šviesiomis šventėmis! Gerų, sveikų ir kūrybingų Naujųjų 2017 metų visiems!
Parengta pagal gruodžio 19 d. kalbą iškilmingame LMT posėdyje