Lapkričio 22–23 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vykusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Kultūros ministerijos organizuota konferencija „Pažangi architektūros paveldo apsauga – misija (ne)įmanoma?“ susilaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Nors tik viena konferencijos sesija buvo skirta bendruomenių vaidmeniui paveldo apsaugos procese, šią žinutę pranešėjai akcentavo visų konferencijos sesijų metu. Klausimas, kaip priartinti visuomenę prie paveldosaugos procesų, tapo pagrindinis. Jis, anot pranešėjų, gali lemti paveldo apsaugos proceso pažangą.
Autentiškumas yra bene vienas esminių veiksnių, apibrėžiant kultūros paveldo vertę. Ar 1964 m. priimtos Venecijos chartijos įteisinta autentiškumo samprata, išreiškianti pagarbą originaliam paveldo medžiagiškumui, tebėra aktuali pažangios kultūros paveldo apsaugos kontekste? Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriaus dr. Salvijaus Kulevičiaus, 1994 m. priimtas Naros autentiškumo dokumentas pateikė universalesnę paveldo autentiškumo sampratą, kuri akcentuoja įvairias medžiagines ar nemedžiagines kultūros paveldo raiškos formas ir būdus.
Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą ir kultūros paveldo objekto prigimties skirtingumą, autentiškumo aspektai gali būti patys įvairiausi, aprėpiantys išorines ir vidines objekto savybes. Pagal Naros dokumentą, autentiškumo suvokimą turėtų lemti ne tik specialistų vertinimas, bet ir pati su paveldu tiesiogiai susijusi bendruomenė.
(Tęsinys kitame numeryje)