Vasario 7 d. į Lietuvos mokslų akademijos mažąją salę susirinko 48 įvairių akademinių institucijų atstovai. Pagrindinė idėja, kuria vadovavosi renginio organizatoriai – Lietuvos mokslininkų sąjungos taryba ir LMA Mokslininkų rūmų Diskusijų klubo nariai – kad savo poziciją išsakytų įvairių universitetų ir mokslo centrų darbuotojai, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos mokslo tarybos ir mokslininkų kūrybinės organizacijos – Lietuvos mokslininkų sąjungos atstovai. Svarbiausia – rasti bendrus optimalius sprendimus ir išmokti išsakyti akademinės bendruomenės poziciją vieningu balsu.
Tarp renginio svečių buvo LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narių, įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovų, LMA akademikų ir kitų, ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei gerai žinomų žmonių. Dalyvavo ne tik Vilniaus ir Kauno, bet ir Klaipėdos bei Šiaulių universitetų mokslininkai. Pristatytos trys neseniai išleistos labai reikšmingos knygos: „Permainų ir iššūkių keliu“ (VGTU profesorių prisiminimai); akademiko Juozo Vidmanto Vaitkaus „Vilniaus universiteto Puslaidininkių fizikos katedros penkiasdešimtmetis ir dabartis (1960–2010–2015)“ ir prof. dr. Almanto Samalavičiaus „Tarp Scilės ir Charibdės: aukštasis mokslas permainų metais“.
Surengti šią diskusiją paskatino viešojoje erdvėje išsakytas Vyriausybės atstovų raginimas – iki vasario 20 d. pateikti pasiūlymus dėl Lietuvos universitetų skaičiaus bei akademinių išteklių konsolidavimo. Diskusiją pradėjęs Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis pabrėžė, kad žiniasklaidoje eskaluojama universitetų skaičiaus problema nėra tokia, kurią reikėtų skubiai spręsti, motyvuojant tuo, kad būsimieji studentai kuo greičiau sužinotų, į kuriuos universitetus verta stoti.
Problemos sprendimas – ne universitetų skaičius, o daug plačiau – universitetinio ugdymo kokybė ir šio ugdymo integracija su visomis kitomis profesinio rengimo institucijomis: kolegijomis, profesinio rengimo centrais, mokslo institutais ir pan. Tai klausimai, susiję su galimybe plėsti studentų profesinio parengimo profilį, tobulinti jų praktinį pasirengimą, ugdyti kūrybinius gebėjimus, pasitinkant vadinamąją ketvirtąją technologinę revoliuciją, kuri lems naują ekonomikos raidos fazę – kūrybos ekonomiką.
Lietuvos mokslininkų sąjunga pasisako prieš mechanišką, jokiais kriterijais nepagrįstą universitetų sujungimą, motyvuojamą tik studentų skaičiaus mažėjimu ir tariamu lėšų taupymu. Didžiausia Lietuvos problema yra katastrofiškas jos gyventojų skaičiaus mažėjimas, nulemtas hiperemigracijos ir mažo gimstamumo. Tačiau šią problemą sukėlė tikrai ne nuolat neapykantą visuomenei demonstruojančio žurnalisto „dvasingologais“ ir „pinokiais“ išvadinti mokslininkai.
Universitetas – ne biurokratinė kontorėlė, kurią, kažkam panorėjus, galima įsteigti arba likviduoti, ir ne dėželė, kurią galima vežioti iš vieno miesto į kitą. Tai – Alma Mater, su kuria susiję dešimčių ar net šimtų absolventų kartų likimai. Universitetai kuriami šimtmečiams. Permainos reikalingos, tačiau jos turi būti giluminės. „Bet gal nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galbūt naujųjų chunveibinų sukeltas triukšmas pažadins apsnūdusius, tik į savo tyrimus pasinėrusius, net savo jėgomis nepasitikinčius ir jokiais teigiamais pokyčiais nebetikinčius akademinės bendruomenės narius?“ – baigė diskusiją moderatorius.
Pagrindinius pranešimus skaitė VU ir VGTU prof. dr. Almantas Samalavičius bei VDU prof. dr. Algis Krupavičius. A. Samalavičius aukštojo mokslo situaciją tyrinėja jau daug metų, tačiau dabartinėse diskusijose labiausiai pasigenda dalykiškumo ir profesionalumo: „Diagnozės nustatomos vis skirtingos ir galiausiai be tikros diagnozės skiriamas gydymas. Šį kartą – mažinti universitetų skaičių. Taigi, gydyti imasi, kas tik netingi. Mūsų problemas galima įvardinti kaip socialinę neurozę ir iš jos išplaukiančią kaltųjų paiešką.“
Daug viešojoje erdvėje išsakytų teiginių yra klaidingų ar net klaidinančių. Nekalbama apie vidurines mokyklas, kolegijas, nors būtent čia slypi daugelio problemų šaknys. Tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje universitetų, atitinkamai gyventojų skaičiui, yra ne mažiau nei pas mus. Sakoma, kad mūsų universitetai – maži ir daug problemų bus išspręsta juos sustambinus, tačiau iš tiesų taip nėra. Tada į diskusiją išmetami tam tikri burtažodžiai, pavyzdžiui, „universitetas – profesorių šėrykla“ ir pan. „Jeigu jau taip, tai tose šėryklose labai prastai šeriama. Kai mokslo finansavimo sistema tokia sujaukta, kai dėstytojų krūviai – didžiuliai, o pats dėstymas – nuvertintas, tikėtis pranašumo tarptautinėje konkurencijoje nėra realu, todėl tik galima didžiuotis pelniusiais tarptautinį pripažinimą, – pažymėjo pranešėjas. – Universitetai yra įvairių tipų. Sekdami JAV pavyzdžiu ir Lietuvoje kuriame tyrimų universitetus. Tačiau mums būtini ir kitų tipų universitetai: regioniniai, specializuoti ir pan. Daug painiavos universitetų valdyme. Į jų tarybas atėjo nemažai asmenų, nieko nežinančių apie aukštojo universitetinio mokslo sistemą. Universitetų reforma – pribrendusi, tačiau problema – tikrai ne jų skaičius.“
Pasak prof. Algis Krupavičiaus, vienintelės panacėjos visoms problemoms spręsti nebūna. Šiuo metu diskusijoje vyrauja tam tikru matymu grindžiami „geri norai, tačiau jie ne visada veda į gera“. Daug pažadų prieš tai valdžiusios vyriausybės neįvykdė. Pavyzdžiui, socdemų programoje buvo numatyta atsisakyti „krepšelių“, bet jie liko, o Mokslo ir studijų įstatymas iki šiol nėra pataisytas taip, kad atitiktų visuomenės lūkesčius. Dabar sakoma, kad reikia užtikrinti ugdymo kokybę, gerinti dėstytojų darbo sąlygas, tačiau nėra konkrečių orientyrų, kaip tai pasiekti. Apie aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką pasakyta tik pusė sakinio. Esą tą tinklą reikia pertvarkyti, tačiau neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis.
Švietimo ir mokslo ministerija kaip svarbiausią iššūkį mato studentų skaičiaus mažėjimą, tačiau tai ne priežastis, o pasekmė. Studijos nėra vienodai prieinamos skirtingoms socialinėms grupėms. Kokybės vertinimo kriterijai – neaiškūs, o kai kurie iš jų – net labai abejotini. Aiškinama, kad mūsų aukštosios mokyklos nekonkuruoja su užsieniu, tačiau jau dabar turime nemažai užsienio studentų. Pritaikius tikslines programas ir užtikrinus palankesnes studijų sąlygas, jų galėtume pritraukti dar daugiau.
Aukštųjų mokyklų tinklą galima pertvarkyti, tik remiantis aiškiais įrodymais, kad dabar esantis tinklas funkcionuoja netinkamai, ir pateikus konkrečias pertvarkos gaires. Būtina iš esmės pertvarkyti universitetų finansavimo sistemą. „Apie ką liudija tai, kad vienas Estijos universitetas gauna maždaug tiek lėšų, kiek visi Lietuvos universitetai? – klausė pranešėjas. – Mūsų valstybėje daugiausia lėšų skiriama keturiems universitetams. Kaip galima tikėtis, kad likusieji galėtų į juos lygiuotis? Daug mūsų studentų moka už mokslą. Jie dirba, kad galėtų mokytis universitete.
Universitetinio ugdymo reformos reikia, tačiau ji turi būti: 1) apskaičiuota; 2) suplanuota; 3) įgyvendinama; 4) skaidri, atskaitinga visuomenei po kiekvieno žingsnio; 5) įtraukianti akademinę bendruomenę. Dabar viešojoje erdvėje svarstoma, kiek reikia universitetų ir kur jie turi likti. Reikėtų galvoti, kokių universitetų mums reikia. Tiriamųjų, plataus profilio, specializuotų?“ Parengė Emilis Urba ir Jonas Jasaitis (Tęsinys – kitame numeryje)