Dauguma esame girdėję apie Wiliamo Šekspyro pjesės Danijos princo Hamleto tragiška istorija pagrindinio veikėjo Hamleto asmeninę tragediją, išreikštą trumpa sentencija būti ar nebūti. Hamletas pasirenka gėrio vertybes, kurias gindamas ir kovodamas su blogiu žūva, t. y. renkasi nebūtį. 
O kas būtų, jei Hamletas gyventų mūsų laikais ir, laimėjęs būties (šiais laikais sakytume gyvenimo prasmės) kovą suaugystės pradžioje, sulauktų 60, 70 ar dar daugiau metų – amžiaus tarpsnio, kuomet reikia spręsti šiek tiek kitokio pobūdžio gyvenimo prasmės problemas – senatvės amžiaus dilemas: dirbti ar nedirbti, imtis naujų veiklų ar gyventi ramesnį gyvenimą, keisti gyvenimo būdą ar nekeisti, gyventi sau ar dėl kitų.
Kai kas išėjimą į pensiją suvokia grynai hamletiškai: įvykis, tolygus sukriošusiai senatvei ir mirčiai. Pensinio amžiaus dilemos sprendimą lemia ne vien vidinis pasirinkimas (pvz., laikas pailsėti, užteks čia vargti darbdavio ar valstybės labui), bet ir išorinis spaudimas – visuotinis susitarimas nuo tam tikro amžiaus pasitraukti iš veiklos, kuriai paskirta didesnioji nugyventų metų dalis. Galimų sprendimų įvairovė didžiulė: vieni atrodytų džiugiai palieka veiklą (ypač jei ji buvo nemėgstama ar blogai apmokama), kiti jaučia priverstinį pasitraukimą, treti dar kuriam laikui pasilieka dirbti pamėgtą arba pelningą darbą, ketvirti persiorientuoja į lengvesnį darbą ir pan. Tačiau visus sprendimus jungia vienas svarbus vidinio lūžio – savęs suvokimo kaitos taškas aš jau pensininkas: aš jau senas, aš jau įžengiau į senatvės amžiaus tarpsnį ir nesvarbu, kad specialistai septintąjį gyvenimo dešimtmetį dar vadina ankstyvąja senatve. Daiktiniai, teisiniai ir iš bendravimo su kitais kylantys to įrodymai: pensininko pažymėjimas, pensijos (kuri dažniausiai nesiekia net pusės buvusio uždarbio) paskyrimas, lengvata transportui, dažnas klausimas Ar tamsta jau pensijoje?
Pensinio amžiaus žmonių gyvenimo sociologiniai, ekonominiai ir sveikatos aspektai neblogai ištyrinėti: 1) žinome kad vienam pensinio amžiais vyrui tenka pora pensininkių; 2) kad su senatve susijusias pensijas gauna kas ketvirtas šalies gyventojas; 3) kad 2040 metais dirbančiųjų ir pensininkų bus maždaug po lygiai; 4) kad Lietuvos pensininkų vidutinės pensijos dydis (255 Eurai 2016 m. gegužį) vienas mažiausių Europos Sąjungoje, o net 30 proc. pensinio amžiaus žmonių yra ties skurdo riba; 5) kad vidutiniškai pensinio amžiaus asmenys guldomi į ligoninę dvigubai dažniau nei priešpensinio amžiaus asmenys.
Vienos iš svarbiausių su senėjimu ir pensija susijusių pokyčių priežasčių yra fiziologinės. Žmogui senstant daugėja susirgimų, kūno organų ir net ląstelių veikla ima strigti, o natūrali žmogaus apsauginė sistema nebesugeba prisitaikyti prie gausybės kylančių iššūkių. Veido raukšlės, riebalų sankaupos pažandėse, sąnarių ir kraujagyslių pokyčiai, dažniausiai padidėjęs kūno svoris, drumstys akyse, neprigirdėjimas, lėtesni judesiai, mažesnis fizinis pajėgumas, šlapimo šalinimo ar kraujospūdžio problemos – visa tai tik maža dalis akivaizdžių pokyčių, kurie liudija apie gausius pokyčius visame kūne. Šie pokyčiai išsamiai aprašyti medicinos ir biologijos literatūroje.
Rečiau kalbama apie išeinančio pensijon ar jau esančio joje žmogaus dvasinį, psichologinį ir socialinį funkcionavimą. Kasdieniame gyvenime ir populiarioje literatūroje dažniausiai sudarinėjamas toks senstančio žmogaus „psichologinis portretas“: mažesnė savivertė, mažesnis pasitikėjimas savimi, naujovių baimė, irzlumas, pastovus niurzgėjimas ir nepasitenkinimas gyvenimu, uždarumas, vienatvės jausmas (ypač mirus sutuoktiniui, draugams ir kitiems artimiesiems), rūpinimasis savo sveikata ir vaistais, vis dažniau pasitaikantis liūdesys, gyvenimo tikslų susiaurėjimas, motyvacijos veikti susilpnėjimas ir daugybė kitų ne visai teigiamų bruožų. Toks, kad ir „vidutinio pensininko“, psichologinis portretas yra grubus, netikslus ir stigmatizuojantis. Senatvė yra ne tik biologinis reiškinys, bet ir socialinis konstruktas: kitaip tariant, senatvė yra ne tik realus žmogaus kūno ir jo elgesio vaizdas, bet ir visuomenėje suformuotas įvaizdis, su kuriuo ir lyginamas konkretus asmuo.
Grupės Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Specialiosios psichologijos laboratorijos mokslininkų (A. Bagdonas, V. Jurkuvėnas, A. Kairys, V. Pakalniškienė ir O. Zamalijeva) pastaraisiais metais vykdomi senėjimo ir išėjimo pensijon psichologiniai tyrimai parodė, kad senstančių ir pensijon išeinančių žmonių psichologinis portretas yra sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Nemaža dalis vyresnio amžiaus asmenų jaučiasi gniuždomi gyvenimiško streso, o liūdesys yra nuolatinis senatvės palydovas, tačiau dalis pensininkų išgyvena laimės ir energijos pilną senatvę. Taip pat dėl įvairių psichologinių, istorinių, socialinių ir net genetinių priežasčių Lietuvoje gausu priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonių, pasižyminčių polinkiu į nerimą, pyktį, linkusių užsisklęsti, netgi atsiriboti nuo aplinkinių, neužsiimti naujomis veiklomis, netgi apsileisti ir tapti visiškai nesutariamais. Kita vertus, nestinga ir tokių senolių, kurie vis kažką veikia, sportuoja, daug bendrauja, ne tik darbais, bet ir ekonomiškai padeda savo šeimai dar ilgą laiką po išėjimo į pensiją. Taigi įvairovė didelė, o visuomenei naudingo, laimingo ir įvairiapusiškai stipraus pensininko ar pensininkės portretas nėra vien fantazija.
Skirtingai negu manoma, priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonės nėra tiesiog užsidarę ir atsilikę nuo progreso: jie naudojasi technologijomis, įsitraukia į bendruomeniškas veiklas, turi įvairiausių pomėgių. Bene svarbiausi veiksniai, kurie nepaisant amžiaus leidžia asmeniui būti patenkintu savo gyvenimu, nesikrimsti ir jaustis gerai yra tie patys, kurie bet kuriuo amžiaus tarpsniu yra pilni optimizmo. Paaiškėjo, kad ypač svarbu yra būti patenkintu savo sveikata – tai nereiškia, kad asmuo turi būti visiškai sveikas ar nesirgti, tačiau svarbu, jog asmuo jaustų, kad jo sveikata nėra daug blogesnė už kitų panašaus amžiaus asmenų.
Priešpensinis gyvenimo etapas prasideda dar dirbant, nuo 50 metų. Net trys ketvirčiai priešpensinio amžiaus žmonių jau galvoja apie gyvenimą išėjus į pensiją. Lyginant su pensinio amžiaus žmonėmis, priešpensinio amžiaus žmonės dažniau gyvena gausesniuose namuose, yra optimistiškesni, labiau patenkinti santykiais su artimaisiais, labiau patenkinti savo fizine sveikata, mažiau depresijos, nerimo, nevilties, vartoja mažiau vaistų. Vis dėlto jau tokiame amžiuje artimieji, bendradarbiai, šeimos gydytojai gali pastebėti ir pirmuosius pažintinės veiklos susilpnėjimo požymius. Jeigu kas nors išsamiai patikrintų, pasirodytų, kad asmuo turi šiek tiek susilpnėjusią atmintį naujai informacijai, šiek tiek lėčiau tvarkosi su užduotimis. Artėjanti formali senatvė (laukiamas išėjimas pensijon) gali kelti nerimą, susirūpinimą tuo, kas laukia per artimiausius kelis metus, pasirodo pirmieji senatvės amžiaus tarpsnio ligų požymiai, ypač jautresniems asmenims tai kelia stresą.
Nors dažniausiai nebedirbama, pirmaisiais metais po išėjimo į pensiją net du trečdaliai pensininkų palaiko artimus ryšius su bendradarbiais. Ypač tai būdinga kūrybinį darbą dirbusiems asmenims (pvz., mokslininkams, rašytojams, dailininkams, politikams). Jeigu nesusirgta kokia nors smegenų ar kita lėtine liga, pažintinės funkcijos išlieka nedidelio nuokrypio ribose, dėl situacijos naujumo (nebedirbama, naujas pensininko vaidmuo) atsirasti nuotaikos pokyčių. Vis dėlto, pereinant į septintąją dešimtį susiaurėja vidutinio pensininko buvusių interesų ratas. Jeigu jie nepakeičiami kokiais nors pomėgiais ar veiklomis, gyvenimo turinys tampa ribotesnis: bendraujant su kitais aptariamos buitinės, televizijos laidų (pvz., serialų), šeimos įvykių (pvz., vaikų ir anūkų sėkmių ir nesėkmių), sveikatos temos. Palengva nyksta buvę profesiniai skirtumai – bendraujančiųjų kompanijoje sunkoka atskirti buvusius inžinierių, gydytoją, vairuotoją ar filosofijos profesorių. Šį etapą dar būtų galima pavadinti pensininko vaidmens įtvirtinimo etapu.
Aštuntąjį dešimtmetį fiziologiškai galima pavadinti ligų puolimo etapu: keliskart padidėja tikimybė susirgti Alzheimerio liga (jei dar nesusirgta ankstesniais metais pasirodančiomis nervų sistemos irimo ligomis), II tipo diabetu, prostatos vėžiu. Tad nenuostabu kad šiame etape didžiausiu gyvenimo rūpesčiu tampa sveikata. Susitikus pirmieji artimųjų ir draugų klausimai būna: Kaip jautiesi? Ar nustojo skaudėti nugara / kojos / rankos? Ar sumažėjo kraujospūdis? Kokius vaistus ar procedūras paskyrė? Žmogaus socialinis tinklas siaurėja ir keičiasi: vietoje anapilin išėjusių draugų, kaimynų ir vyresniųjų giminaičių ypatinga svarba šiame tinkle tenka vaikams, anūkams, sveikatos priežiūros ir socialinės globos specialistams. Pagrindiniu ryšio kanalu su buvusiais dar gyvais svarbiais žmonėmis lieka telefonas. Šiam amžiui būdingas ne tik liūdesys, tačiau ir nerimas, kuris tam tikra prasme susijęs su gyvenimo prasmės klausimais.
Skaitytojas su tokiu priešpensinio ir pensinio amžiaus aprašymu tikriausiai nesutiks. Ir nemaža dalis jų bus teisūs: yra 90-mečių net daktaro nemačiusių, ir yra 50-mečių, be kitų pagalbos negalinčių gyventi asmenų. Mes kalbame apie pensininkų daugumą, t. y. pensininkų įvairovės vidutinę tendenciją – maždaug 70 procentų asmenų. Maždaug 14 proc. asmenų pasensta anksčiau už daugumą ir 14 proc. – vėliau už daugumą, na ir 1 proc. pasensta ypatingai anksti (dar nepasiekę nė 50-ies metų) ir 1 proc. – ypatingai vėlai (po 90-ies – tai santykinai sveiki ilgaamžiai). Tai susiję tiek su paveldėjimu, tiek su gyvensena. Gyvensena prailgintos gyvenimo trukmės sveikąją dalį galime pavadinti sveiko gyvenimo rezervu. Vadinasi ir valstybės, ir asmens pagrindinis rūpestis turėtų būti tokio rezervo didinimas. Geras to pavyzdys vadinamasis žmogaus pažintinis rezervas: nuolatinis pažintinių funkcijų aktyvinimas, skaitymas ir pan. prailgina normalų proto (pvz., atminties, dėmesio, mąstymo) funkcionavimą iki 20 m. Tokia trukme gali būti atitolinti ir pirmieji senatvinės demencijos požymiai. Tik viena pastaba: pažintinės funkcijos turi būti lavinamos visą gyvenimą ir, ypač vaikystėje bei jaunystėje. Tuomet sukuriamas tokio rezervo pagrindas.
Nėra abejonės, kad kūno ir psichinis senėjimas glaudžiai susiję, tačiau realiame gyvenime matome daug ir neatitikčių: kūnas atrodytų dar sveikas, žmogus vos pasiekęs 50 ar 60 metų, o dvasinis sukriošimas akivaizdus (aš jau senas, aš to ir to nebegaliu, man labai sunku ir pan.). Būna ir atvirkščiai: žmogus visą gyvenimą kankintas ligos ar negalios, arba jau atšventęs 80-metį ar net 90-metį demonstruoja sielos jaunatvę. Svarbu visą gyvenimą kurtą kūno gyvybingumo ir psichinių gebėjimų rezervą ir toliau puoselėti bei palaikyti. Žinoma, kiekvienais metais tai būna vis sunkiau daryti, tačiau išlaikyti jaunatvišką sielą, būti pozityviu ir energingu – kiekvieno ne tik siekis, bet ir pareiga. Juk dauguma senų žmonių gyvena ne vien dėl savęs: yra vaikai, anūkai ir proanūkiai, kuriems perduodama giminės kultūra. Yra draugai ir kaimynai, susaistyti bendro laiko ir erdvės. Artėjanti senatvė turi būti priimta kaip neišvengiama duotybė ir ji turi būti planuojama taip, kaip buvo planuojami ir kuriami ankstesnieji amžiaus tarpsniai. Planavimą pradėti bent 5–10 m. prieš išėjimą į pensiją: 1) palengva siaurinti profesinį aktyvumą ir užbaiginėti prisiimtus įsipareigojimus; 2) planuoti būsimą gyvenimą ir ruošti dirvą galimam aktyvumo pakaitalui (pvz., numatyti pomėgių plėtrą); 3) iš anksto susitvarkyti pensijos reikalus ir suplanuoti savo būsimą ekonominį gyvenimą (tą reiktų pradėti likus gerokai daugiau, nei 5-10 metų).
Išėjimas pensijon – ne gyvenimo pabaiga, o beveik dešimtmetis vyrams ir daugiau negu 15 metų moterims laisvesnio negu dirbant gyvenimo. Svarbu, nekeliant sau ir kitiems didelių pretenzijų, pasinaudoti užsidirbta laisve, bei kuo oriau ir natūraliau prailginti uždirbtą gyvenimo rezervą. Pradėjome W. Šekspyru, tad ir baikime jo 1-jo soneto eilutėmis: Iš gero medžio laukiam atžalos, / Kad ji pratęstų mirštantį jo grožį. / Nuo rudenio šalnos nuvyto rožė, / Bet greit kita jos vietoj sužaliuos…./ Nenešk į grabą dovanos retos, / Kurią gavai iš motinos gamtos!
Albinas Bagdonas, Vytautas Jurkuvėnas, Antanas Kairys, Vilmantė Pakalniškienė ir Olga Zamalijeva