Praėjusių metų lapkričio 25–27 d. Sankelmarko Baltijos akademijoje (Academia Baltica), netoli Flensburgo, Šlezvigo-Holšteino (Schleswig-Holstein) žemėje, Šiaurės Vokietijoje įvyko šiai tematikai skirtas seminaras. Jame dalyvavo istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai, rašytojai, žmonės, kurių giminės šaknys – Rytų Prūsijoje ir Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje. Kaip visada, dauguma vokiečių. Dalyvavo ir keletas lietuvių: prof. Sigita Barniškienė; germanistė ir publicistė, buvusi ilgametė Vilniaus universiteto dėstytoja, vertėja, dabar pagal archyvinę medžiagą tirianti aktualias XX a. Lietuvos istorijos problemas, Irena Tumavičiūtė; šio rašinio autorius ir ilgametė Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė-Oganisjan. Atvyko ir keletas lenkų bei dabartinių kaliningradiečių. Galbūt baltų prūsų ar net lietuvių kilmės yra J. Bardun iš Kaliningrado, M. Jurgingas ir A. Tydecks-Jürging iš Hanoverio, K. Kolenda iš Hamburgo, E. Petereitis iš Bonos, G. Riedelis iš Švarcenbeko, J. Wenzelis iš Wolfsburgo ir K. Wirkus iš Bytowo.
Akademijos vadovas – energingasis jaunas intelektualas dr. Christianas Pletzingas, kilęs iš buvusios Rytų Prūsijos (Ostpreußen). Anot akad. prof. Vytauto Mažiulio, pavardės galūnė su -ing gali būti prūsiškos kilmės. Rytų Prūsija – nuo XVIII a. Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos provincija. XVIII–XIX a. pradžioje (iki reformų per ir po napoleonmečio arba prancūzmečio) ją sudarė Lietuvos ir Rytų Prūsijos departamentai – senosios Prūsijos teritoriniai administraciniai regionai. Beje, lietuviškosios apskritys oficialiai vadintos ir Lietuvos provincijos (Preußisch-Litauen), Lietuvos terminais.
Seminaro programą sudarė projektų vadovė Marion Clausen, renginiams vadovavo dr. Petra Zühlsdorf-Böhm. Vyravo mokslinė, draugiška aplinka. Tik norėtųsi, kad seminaro dalyviai vokiečiai keltų aktualius, aštresnius klausimus, nevengtų nepatogių ar nemalonių skaudžių praeities įvykių vertinimų. Juk Rytų Prūsija – buvęs Prūsijos karalystės ir netgi Vokietijos aruodas. Beje, pokalbiuose prie kavos puodelio jie buvo atviresni, nevengė ir aštriai pasisakyti apie pokario istorijos vertinimus. Mes, keli lietuviai, aktyviai dalyvavome, kalbėdami arba tikslindami pranešėjų teiginius Nuoširdžiai dėkoju kolegei Irenai Tumavičiūtei, kuri mano pasisakymus profesionaliai vertė į vokiečių kalbą.
Prusa (Senoji Prūsija nuo Vyslos iki Nemuno) – autochtonų baltų arba aisčių kraštas, apgyventas prieš kelis tūkstantmečius. Žinome apie lietuvininkų, arba mažlietuvių, taip pat ir vokiečių nuopelnus lietuvių kalbai, raštijai, kultūrai, mokslui, ūkio pažangai, politinei minčiai. Kai kuriais amžiais Mažojoje Lietuvoje lietuvybės buvo daugiau nei carinės Rusijos imperializmo pavergtoje Didžioje Lietuvoje, nors ši – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šerdis.
Jau esu rašęs, kad Didžiojoje Lietuvoje po 1795 m. carinės Rusijos okupacijos Lietuvai buvo primestas atsilikęs azijinis gamybinių santykių ir ūkio sanklodos būdas, vykdytas lietuvių kalbos ir apskritai kultūros genocidas. Mažojoje Lietuvoje, nors lietuvininkai (mažlietuviai) neturėjo savo valstybės, per XVIII a. pradžios kolonizaciją gausiai apsigyveno vokiečių bei vokietkalbių, tačiau dėl Reformacijos, o 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą, ilgainiui buvo sukurta provakarietiško tipo, pažangesnio ūkio rinkos ekonomikos visuomenė. Nors 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai, lietuvių kalba buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo, tačiau kitose srityse lietuvininkai turėjo kultūrinę autonomiją.
Šiame seminare po Baltijos akademijos vadovo dr. Christiano Pletzingo sveikinimo kalbos pranešėja iš Greifswaldo Mareikė Schönle pranešime „Iš Kenigsbergo į Kaliningradą“ kalbėjo apie krašto gyventojų vokiečių, prūsų, lietuvių žūtis ir Raudonosios armijos su NKVD vykdytas žudynes, bėglių vilkstines, vėliau okupacinės sovietinės karinės valdžios įvykdytas autochtonų deportacijas į sovietizuojamą SSRS okupuotą zoną – Rytų Vokietiją. Mano nuomonei, kad mes Lietuvoje tokias Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų) civilių gyventojų masines žudynes vertiname kaip genocidą, pritarė Maskvoje gimusi Rusijos mokslų akademijos Etnografijos ir etninės antropologijos instituto Maskvoje buvusi ilgametė mokslinė bendradarbė, kovotoja už žmogaus teises prof. habil. dr. Svetlana Červonnaja. Tarp daugelio monografijų ji yra parašiusi ir „Pilietiniai judėjimai Lietuvoje. Ankstyvasis Sąjūdis“ (Graždanskie dviženija v Litve. Molodoj Sajudis, 1993). Už tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis ją yra pavadinęs rusų tautos sąžine, ginančia Rusijos demokratijos garbę. S. Červonnaja žinoma ir Europoje kaip drąsi, nuosekli, ištverminga mažų tautų gynėja, aštriai kritikuojanti agresyvią Rusijos imperialistinę politiką.
Kalbant apie Lietuvą, prelegentės Mareikė Schönle ištartas teiginys, kad Lietuvoje po karo vyko pilietinis karas, rodo, jog jaunieji Vokietijos istorikai iki šiol naudojasi tekstais, į kuriuos įterpti mūsų partizaninį pasipriešinimą menkinantys teiginiai. Po pranešimo prasidėjus trumpai diskusijai, mus, lietuvius, aplenkė publicistas iš Lenkijos Januszas Tycneris, trumpai ir aiškiai pasakęs, kad nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nebuvo pilietinio karo, o vyko pasipriešinimas sovietinei okupacijai.
Disonansu nuskambėjo jaunos žurnalistės kaliningradietės Oksanos Sasonovos pasakojimas, o tiksliau, pasaka idilija apie su jaunu fotografu Aleksandru Matvejevu nuo šių metų vykdomą projektą „Naujakuriai. Naujoji tėvynė – Kaliningrado sritis“, kurį ji iliustravo nuotraukomis. Iš jos komentarų susidaro įspūdis, kad šiame krašte vyksta geras darnus gyvenimas; o po karo likę dar gyvi vokiečiai kartais ir gerai sugyveno su kolonistais rusais. Vieni pas kitus svečiuodavosi, dalijosi sunkumais, būdavo, kad kartu ir išgerdavo, pašokdavo. Tarytum Karaliaučiaus krašte nebuvo nei daugelio sovietinių konclagerių, nei daugybės tūkstančių mirčių nuo bado ir automatų kulkų, masinio moterų prievartavimo, tremčių į Sibirą, patyčių, kad visi vietiniai buvo laikomi fašistais. Beje, tas terminas labiau tinka italams (tai – italų kabos žodis). Hitlerinei propagandai pasidavusius vokiečius būtų tiksliau vadinti nacionalsocialistais.
Irena Tumavičiūtė, Algirdas Matulevičius
Pranešėjos pateiktose nuotraukose matėme rusus ir rusakalbius, tačiau nepastebėti, gal net ignoruojami liko kaukaziečiai, lietuviai, totoriai, žydai. Juk sovietai, o dabar Rusija taip propaguoja tautų draugystę, dabar vartodama terminą multikultūra. Seminaro dalyviai klausė, kodėl taip traktuojama.
Ypatingo dėmesio susilaukė išsamus, paremtas objektyviais faktais ir daugybės liudytojų parodymais dr. Christopherio Spatzo (Špaco) iš Berlyno mokslinis pranešimas apie vadinamuosius „vilko vaikus“ (Wolfskinder). Jais vadinami Karaliaučiaus krašto vaikai, nuo bado, ligų ir sovietinio smurto po karo atbėgę į gretimą, kitą Lietuvą – buvusią Lietuvos valstybę, 1940 m. ir po karo okupuotą, aneksuotą ir sovietizuojamą, bet iki kolchozų įsteigimo turinčią ką pavalgyti, ypač garsėjusią lašiniais.
Lietuviai ūkininkai po karo priglaudė ir maitino kelis tūkstančius išbadėjusių vokietukų ar lietuvininkų našlaičių. Kraštotyrininkas Jonas Česnavičius iš tūkstančių pavardžių nustatė, kad Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Gumbinės apskrityse gyveno iki 2/3 lietuvininkų arba lietuvių kilmės kaimo gyventojų. Dr. Chr. Spatzas apie tai parašė daktaro disertaciją ir išleido knygą. 1992 m. buvo sukurtas dokumentinis, o vėliau ir meninis filmai. Istorikė ir žurnalistė iš Vokietijos Ruth Kibelka-Leiserowitz 1991 m. parašė knygą „Wolfskinder“ (lietuviškas leidimas „Vilko vaikai:, 2000). Vilnietis Alvydas Šlepikas parašė romaną „Mano vardas – Marytė“, vertinamą ir Vokietijoje. Romanas išverstas į vokiečių ir lenkų kalbas.
Dr. Ch. Spatzas savo pranešimą pradėjo jaudinančiu pasakojimu iš minėto A. Šlepiko romano pirmojo skyriaus, kaip vokietukai užšalusia upe tarsi gyvybės keliu traukia Lietuvos pusėn. Dešimtys tūkstančių likusių savo žemėje vaikų mirė sovietiniuose konclageriuose nuo difterijos, šiltinės, bado, šalčio arba buvo nužudyti. Keli tūkstančiai gelbėjosi, eidami pėsti į okupuotą Lietuvą, kiti ją per kančias pasiekė kitais būdais. Tuos, kurie bėgo žiemą ledu per Nemuną, sovietiniai kareiviai šaudydavo, sprogdindavo granatomis. Upėje – kraujas ir lavonai. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo enkavedistai ir raudonarmiečiai iš Vidurinės Azijos.
Pasak dr. Chr. Spatzo, jau ir pasenę buvę „vilko vaikai“ nenorėjo prisiminti išgyventų vargų, tylėjo. Ypač sunku buvo prakalbinti gyvenančius buvusioje Rytų Vokietijoje, nes ten kalbėti apie Rytų Prūsiją ir patirtus vargus buvo draudžiama. Tačiau laikai keičiasi, atsiranda atvirumas, noras išsipasakoti. Pranešėjo teigimu, tais siaubingais metais rusų okupuotos Lietuvos teritorijoje buvo atsidūrę apie 25 tūkstančius Rytų Prūsijos vaikų. Jis pabrėžė į savo šeimas priėmusių iškankintus vaikus lietuvių gerumą ir žmogiškumą. Jie rizikavo gyvybe arba ištrėmimu į Sibirą. (Tęsinys – kitame numeryje)