Praeities pamokos – dabarčiai
Auksinės žuvelės pasakaitė: jei būtų užsiganėdinusi bent jau tik bajorės stonu, nepanūdusi tapt cariene, senučiukė nebūt vėlekos pasodinta prie kiauros niekočios-geldos. Jei Gretutė būtų sriūbčiojusi gardėsius mažučiu šaukščiuku, o ne griebusi samčiu, nebūt buvę tiek alaso, o ir pati gal būt buvusi palikta valdyt šalies. Juk vienas toks švepluojantis vienos tautos vadas pranašavo, kad pasaulį valdyt galėsianti bet kuri virėja ar siuvėja. Šiaip jau, sakoma, ir, rodos, taip ir buvo buvę, kad pasaulį ir valdančios, ir karus sukeliančios ne kas kitas, o gražiosios Elenos.
Bet ne apie iš Rojaus išvarytą Ievą – apie jai pavydėjusias kitas moteris. Moteriai daugelis sako: jei būsi graži – visi į tave praeinančią žiūrės, jei būsi negraži – visi tave palydės smalsiu žvilgsniu iš padilbų, bet vis tiek į tave žiūrės. Gražiai moteriai ir gera, ir sunku, visi ją nori greitom perskaityt, kaip gražią knygą. Būdama graži gali būt visų vyrų geidžiama ir nepasidalijama, kiekvienas vyras ją norėtų turėt tik sau, jinai gali tapt karaliene arba tik vienu akmenėliu iš sultono karūnos smaragdų vainiko.
Visos moterys laimingos panašiai, o nelaiminga moteris kiekviena savaip, o laimės, vyriško rūpinimosi, užuojautos, pagarbos trokštam visos. Na, neužteko geltonplaukei protelio, gudrumo, moteriškos išminties ir apdairumo iš vežimo šuoliu nepersėst ristūnų nešamon karieton. Juk galėjo pradžiai kuklesne lineika pasivėžint, nes kieno ratuos sėdi – to ir giesmę giedi. Ir į sabalų kailius galėjo įsispraust po valiai, pamažu, pirma užsiganėdinus mūsų epušynų rudosios laputės kailiniukais. Niekas nieko ir nebūtų sakęs: kiek per mūsų Seimo kadencijas persirito žmogučių, Seiman atšlepsėjusių su kamašiukais, o po metų kitų ne tik medžiotojų pušnim apsiavusių, bet ir į sunkiai ištariamais pavadinimais karietas įsisėdusių. Kiek pilių pilaičių, dvarų dvarelių prisistatė Seimo krėslus savo sėdynėm išdubėję žmonių pasirinktieji ir patys save pasirinkę, bet tylutėliai, gudriai, pamažiuku, neišsikišdami, gerais, teisingais popieriais visa tai apdengdami, kol ir vasarnamiai Turkijoj ar Ispanijoj, ir mūsų užtverti ežerai ir šimtai margų žemės tapdavo neliečiama nuosavybe ir „vsio zakonno”.
Niekas nepašnibždėjo moteriškei būt lanksčia, gudria ir kantria. O batsiuvių, vėdarų kriaučių ir šaltkalvių per Seimą ne vienas pračiuožė. Galop, ne antspaudas ant išstenėto ir išsėdėto diplomo žmogų papuošia išmintim, o tik pats žmogaus išmintingumas, kaip pasakytų sodietis „sumnenė.” Va, gudrioji virėja, pasogai gavusi ne tik viešbutį, bet ir Turniškių pušyną, ir pašvilpkit jai, ir prisiteiskit: reikia moteriško priėjimo, saldžios, gudrios šypsenos, sumanumo, ir avinėlio kailiukas, purtantis nesibaigiančius turtus bus atavestas tavo tvartelin-punion-kūtėn-dienykan (žiūrit, kokia tarme pažymėtas bus tas diendaržis). Ir purtys, ir purtys tau aukso grivinėles, denarus ir šekelius vos tik paprašytas: gudrumo, apsukrumo, kantrybės reikia mums, moterytės. Bet kaip buvom dauguma tik meilios, saldžos Ievos, siūlydamos vėplai Adomui prakąstą obuolį, taip ir likom, apkaltintos visom būtom ir nebūtom pasaulio sutvėrimo nuodėmėm, todėl istorija ir mini tik vieną kitą gražiąją, gudriąją Kleopatrą (nors sako, kad ana buvus suvis negraži), o visos kitos kartais švaistę pasišvaistę po dvaro pakajus, ir vėl sugrįžtam prie savo aprūkusio pečelio.
Bet ir vėl ne apie tai. Vyrai ir moterys. Gulk plostu, šaukis Klaros Cetkin – nebuvo ir nebus lygiavos. Nu ir kas, kad vyrai atadavė moterims anuomet traktorius su visais plūgais, šiūpelius prie kelių tiesimo ir lopetas: tekit, pasiimkit, turėkit, kvaišos viską: ir lėktuvų šturvalus, ir mašinų vairus, ir vystyklus prie to paties, ir pečių su puodais, o mes aisem prie alaus. Bet jau kur „tiesioginis pasaulio valdymas“, ė, tai jau dabartės, nelįskit bobelės su vištų smegenėlėm. Kiek vyriokų kvailučių Jemielių, durnelių Jonelių persisijojo per Seimą, mokėjusių tik ranką pakelt ar nepakelt balsuojant ir pabarstomas gėrybes ta pačia ranka greitom, „nematuškom“ susižert. Bet juos apibara viešai ar paslapčia „grupė draugų,” pažaibuoja, pamurmuliuoja, parėkauna ir… nutyla, užglaisto, užakėja. Nuo ežero tvoras per žingsnį patraukia, namą ar pirtį liepia nugriaust, paskiau už tai, kad liepė nugriaut, tam žmogučiui užmokam visi, nes jis Strazbūre prisiteisė viską atgalios. Jį pabarusių lūpų plyšeliai susičiaupia, vanduo nuputoja ir nuraibuliuoja – ir vėlekos ramučiai ramu.
O šita mergaitė melnikaitė („iš kur mergaitei tiek drąsos?“) buvo sutaršyta atsakančiai. Ir kas negardžiausia, kad ne vyrai (gal kiek sarmatoka jiem gražią moteriškę nuogai vanot – nedrąsiai, ramiai Greta sako: „Gal kažkam esu graži”), bet moterys. Moterys, užsižagsėdamos, putodamos, piktos kaip šeškai, draskė moteriškės ėrenų (ar bebro, ar barsiuko, ar vėplio, ar ruonio, ar dar kokio ten žvėriuko?) kailinius, lįsdamos jai ažuntin „nuimt išmierų”. Išnaršė Angliją, ar kur ten ją rasdamos dirbusią, matai, bliūdų mazgotoja. Tarsi bet kuri, ją vanojusi kadugio vanta, nuvykusi ton šalin, būtų buvusi iškart pristatoma prezidentūros patarėja, o ne kokia bufetava. Ir išnešė nabagę geltonplaukę iš Seimo, patėškę ant padėklo – ir išmetė.
Ak, moterys, moterys, mano gentainės, piktos mes esam, nesolidarios. Vvyrai vyriškų paslapčių neišduoda, o mums tik paduok kokios moteriškės nuklydimą, apmesime ir atausime, savais siūlais apraizgę, savais raštais išmarginę.
Iš kur mergaitei tiek drąsos eit valdyt šalies? Žinoma, bet, ko gero, kiekviena, ją taršiusi draugė ir nedraugė, jei tik būtų atsiradęs narsusis riteris, užstojęs ją skydu ir pečiais, įnešdamas kunkuliuojančios valdžios verpetuosna, ko gero, nė viena nebūt nuo tokios geradarystės abiem rankom atsižegnojusi, būdama ar audėja, ar kepėja, ar tik rūtelių sėjėja, ar vaikų darželio auklėtoja. Prisipažinkim – pavydas visom mums bambas graužia, ir neatleisime nė vienai, už mus gražiau įsitaisiusiai.
Ne apie Seimo mergaitę, jau vadinamą Diana, medžioklę. Apie mus, moteris, norėjau. Tai tiek tiekos, būkim – gal atsiras naujoji Klara Cetkin, Roza Liuksenburg ar Mata Hari, padėsiančios mums tapt ir mylimosiomis, ir mamytėm, ir virėjom, ir valdininkėm. Svarbiausia, kad nelaikytų mūsų kilimėliais, įkeičiamu perlų vėriniu ar skudurėliais. Anuomet mūsų motinėlės sakydavo: už gero vyro – kaip už mūro, už prasto, kaip už rąsto ar tvoros. Visų mūsų troškimas, kad atsirastų piršlys tokį išpiršiantis, tada gal ir valdžios vežimaičio vadelių taip nebetrokštume..
Dulcinėja suniekinta, o riteris, nusišveitęs skydą ir kardą, joja ieškot kitos švelniosios…