Prof. dr. Jonas Jasaitis
Iš sumaniai tvarkomos valstybės jos piliečiai nebėga. Judriame nūdienos pasaulyje visada atsiranda žmonių, nenustygstančių vienoje vietoje. Jie išvyksta ir vėl grįžta, plėtoja tarptautinį verslą, domisi kitų tautų kultūros lobiais ir siekia pritaikyti kitokią patirtį savo gimtinėje. Nieko nuostabaus, kad kai kurie iš jų nusprendžia apsigyventi kitoje valstybėje, radę juos labiau dominantį darbą, kitatautį gyvenimo draugą ar draugę, susižavėję svečios šalies gamtovaizdžiu ar nusprendę, kad jiems naudingesnis kitokios zonos klimatas.
Tačiau masinis piliečių bėgimas iš savo gimtinės pirmiausia liudija apie tai, kad gyventi joje darosi nejauku ir net nesaugu, kai nematyti perspektyvų, kad dabartinė nepalanki situacija netrukus pasikeis. Du dešimtmečius trunkantys emigracijos procesai liudija apie piliečių nepasitikėjimą valdančiaisiais, apie išplitusią korupciją ir kitokį nusikalstamumą, apie valdančiųjų nepagarbą savos valstybės visuomenei. Didėjanti socialinė nelygybė ir neteisybė, nedarbas ir skurdas skaldo ir ardo visuomenę, griauna pilietiškumo pagrindus. Tokioje visuomenėje plinta tarpusavio susipriešinimas, pyktis, daugėja beprasmiško žiaurumo ir smurto apraiškų. Darosi vis sunkiau ne tik paprašyti šalia gyvenančio žmogaus paramos ar užtarimo, bet net pažvelgti vienas kitam į akis.
Skaudžiausia, kai tai vyksta valstybėje, tik visai neseniai nusimetusioje svetimų primestą jungą ir sugrįžusioje į savarankiškų šalių būrį, vėl atstačiusioje savo vardą pasaulio žemėlapyje. Kiekvieno, pragyvenusio bent pusę savojo amžiaus, galima paklausti, kada labiausiai jauteisi laimingas. Daugelis mano kartos žmonių atsakytų, kad tai buvo tautos Atgimimo laikotarpis – 1988–1991 metai, kai nieko nebodami rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, drąsiai sakėme tiesą, nekreipdami dėmesio, kad kažkam, dar vis labai galingam, tai gali nepatikti, kai atkūrėme Vytauto Didžiojo universitetą ir reorganizavome kitas aukštąsias mokyklas. Tai buvo metai, kai dalijomės užplūdusiomis viltimis su ką tik sutiktaisiais, kai dauguma tikrai jautėsi Lietuvos žemės vaikais.
Tada mus suprato net priešiško tautai režimo atsiųsti ir jau ne vienerius metus čia išgyvenę kitataučiai. Net prasilavinę kariškiai, kurių smegenų dar nebuvo užtemdžiusi nuožmi sovietinė propaganda, kurie rimčiau domėjosi, kaip čia klostėsi gyvenimas iki okupacijos, suprato Lietuvos laisvės siekius. Tada profesorius Bronius Kuzmickas rašė apie „rusiškai ar lenkiškai kalbančius lietuvius“, turėdamas mintyje ne jų tautybę, o tą pačią – lietuvišką – gimtinę. Tarp Parlamento ar Televizijos bokšto gynėjų greta vienas kito stovėjo ir kai kurie čia užaugę rusai bei lenkai.
Kas atsitiko dabar? Kodėl šių dienų valdantieji, tarsi ir mūsų pačių išrinkti, ne tik nesugeba kurti stiprėjančios valstybės strategijos, bet net nesuvokia, kaip stabdyti destrukcinius procesus. Kodėl jie, tarsi mažamoksliai kolchozo sąskaitininkai, sugeba tik skaičiuoti, kiek sumažėjome per pastaruosius keletą metų, ir, tuos skaičius perkeldami į ateitį, prognozuoti, kad lygiai taip pat ir toliau „mažėsime“? Skrupulingai, vos ne vieneto tikslumu, skaičiuojame, kiek sumažėjo pirmokų ir dvyliktokų, įstojusių į universitetus ir juos baigusių, o po to teigiame, kad štai po dešimties metų mūsų liks dar mažiau, o po dvidešimties – dar trigubai mažiau.
Įtikinėjame save ir kitus, kad investuoti į atokesnius regionus esą visai neperspektyvu, nes ten atseit galimi tik „žolės ar šieno ravėjimo“ projektai, nes ten esą nėra specialistų, galinčių susidoroti su šiuolaikinėmis technologijomis. Ir iš viso ten nebėra net galimų juodadarbių, nes etatiniai „pašalpų valgytojai“ net savo kiemo nebesugeba išsišluoti. Kiekvieno rajono miesteliuose uždarinėjame mokyklas, likimo valiai palikdami net neseniai už ES paramos lėšas restauruotus pastatus ir stadionus. Ir meluojame patys sau, kad taip esą tvarkomės „ūkiškai“, neva taupome valstybės biudžeto lėšas.
Viską tik „optimizuojame“ ir „konsoliduojame“, o mūsų broliai ir kaimynai, mūsų vaikai ir vaikaičiai kraunasi lagaminus. Ir traukia sau, kas į Airiją ar Daniją, kas į Norvegiją ar net Islandiją. „Neoptimizuojame“ tik valdymo institucijų. Antai vienos mokslo projektus administruojančios institucijos personalas neseniai įsikūrė gana atokiai nuo pagrindinės būstinės esančiuose kažkada buvusios ministerijos rūmuose. Šviesūs, koridoriai, erdvūs kabinetai… „Tai kad ten, kur buvome, nebetelpame…“ Bet ką jūs administruosite, jei studijuojančių ir užsiimančių mokslu kasmet vis mažiau ir mažiau? Ką jūs, atsako, mes nebespėjame. Mes užversti darbais, mums verkiant reikia naujų etatų. O štai ir kita – „stebėsenos“ agentūra per keletą metų išaugo trigubai. Ir atlyginimai – visiškai „žmoniški“. Tiems apie emigraciją mąstyti nereikia, jiems ir čia visai gerai.
Nusikelkime mintimis į Lietuvos 1920-uosius. Ką tik baigėsi nepriklausomybės gynimo kovos. Kraštas nusiaubtas, nualintas, apiplėštas. Daugybė mažaraščių, dalis – visai beraščių. Į žemę susmegusios trobelės, apiplyšę žmonės, nedirbami, krūmais apaugę laukai. Ką tik praūžusio pasaulinio karo nuniokoti kaimai ir miesteliai. Bet akys dega būsimo laisvo gyvenimo viltimi. Ką tik iš nepriklausomybės kovų į gimtinę grįžęs vaikinukas, jau spėjęs ir kulkų švilpimą pajusti, ir sužeistus draugus iš mūšio lauko išnešti, dabar tapo ūkininku. Ką Lietuvos valdžia žadėjo, tą ir tęsėjo: iš subyrėjusio dvaro pakankamą gabalą žemės atrėžė. Na ir kas, kad iš tėvų tik kumeliuką galėjo gauti. Užaugs iš jo puikus arklys, dailiai ars savo žemę.
Tie, kurie nei tėvų, nei senelių pasakojimų apie tuos laikus negirdėjo, tegu atsiverčia Vilniaus universiteto profesoriaus Zenono Norkaus monografiją „Du nepriklausomybės 20-mečiai“ (2014). Priekabus skaitytojas ras ten ir vieną kitą netikslumą ar paviršutinišką aprašymą. Bet net ir jis negalės atsipeikėti nuo labai stipraus, nepaneigiamais faktais pagrįsto teigiamo įspūdžio apie Pirmosios Respublikos 20-metį. Nebuvo to laiko valstybė „rojus žemėje“, tačiau pasiekimai, ugdant pilietinę visuomenę, yra įspūdingi. Kad eiliniai žmonės paskui visą dešimtmetį kovotų su okupacinės valdžios struktūromis, nepasiduodami iš įvairių pusių sklindantiems įtikinėjimams, esą toks pasipriešinimas – beprasmis, jų idėjiniai įsitikinimai turėjo būti labai tvirti. Be tokio pasaulėžiūrinio užtaiso nebūtų galimybės atsirasti ir nepalaužiamam Sąjūdžiui. Todėl dabartinis visuomenės susipriešinimas ir pasaulėžiūros pagrindų praradimas yra pati didžiausia mus ištikusi nelaimė ir grėsmė visos valstybės saugumui.
Viena iš kertinių valstybės ūkio raidos tvarumo garantijų yra sklandžiai funkcionuojanti švietimo ir mokslo sistema. Dėl Lenkijos agresijos likusi be Vilniaus, Lietuva ėmėsi kurti universitetines aukštąsias mokyklas. Dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, 1919 m. Kaune įsteigti Aukštieji kursai, 1922-aisiais reorganizuoti į Lietuvos universitetą. 1930 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Universitetiniais miestais tapo Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Per Pirmosios Respublikos laikotarpį įkurtos dar 8 aukštosios mokyklos. 1931 m. Kaune įsteigta Vytauto Didžiojo karo kolegija. Tais pačiais metais įkurta Žemės ūkio akademija Dotnuvoje. 1933-aisiais įsteigta Kauno konservatorija, po metų – Aukštieji kūno kultūros kursai Kaune ir Prekybos institutas Klaipėdoje. 1935 m. uostamiestyje įkurtas Respublikos pedagoginis institutas, 1936-aisiais – Veterinarijos akademija Kaune, 1939-aisiais – Kauno meno mokykla. Nacistinei Vokietijai atplėšus Klaipėdą, 1939 m. Prekybos institutas perkeltas į Šiaulius, Pedagoginis institutas – į Panevėžį, o atgavus Vilnių įkurtas sostinėje.
Atgimimo laikotarpis taip pat susijęs su universitetinio mokslo plėtra. 1989 m. pavasarį Lietuvos inteligentijos atstovai, susirinkę į tuo metu Kaune dar veikusius Politinio švietimo namus, ryžosi atkurti Vytauto Didžiojo universitetą. Visiems, tuo metu pasirašiusiems VDU atkūrimo aktą, tai tapo vienu iš didžiausių išsivadavimo judėjimo įvykių. Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos aukštosios mokyklos pradėjo nusimesti sovietmečio laikų pavadinimus ir ėmėsi atkurti visavertį universitetinį ugdymą.
Būtina suprasti, kad emigracijos sukeltas universitetų tuštėjimas yra laikinas. Naujoji Seimo dauguma atėjo su darnios visų regionų ekonominės plėtros šūkiais, o tai reiškia efektyvių verslo programų kūrimą, stambių projektų įgyvendinimą ir spartų darbo vietų aukštos kvalifikacijos žmonėms kūrimą. Todėl universitetus baigusių žmonių Lietuvai gyvybiškai reikės. Tik pati kiekvieno universiteto akademinė bendruomenė turi nuspręsti, kokį raidos modelį pasirinkti ir kaip prisidėti prie išsilavinusios pilietiškos visuomenės atkūrimo.