„Aušrai“ – 99 metai
2017 m. vasario 14 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) įvyko vieša istoriko, Lietuvos istorijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Česlovo Laurinavičiaus paskaita „Dar kartą apie „Aušros“ reikšmę“.
Istoriografijoje „Aušra“ paprastai laikoma kultūrinio pobūdžio leidiniu, nes joje dominavo straipsniai apie lietuvių kalbos grožį, originalumą ir šventą lietuvių pareigą tą kalbą puoselėti. Bet „Aušroje“ lietuviai taip pat buvo skatinti prisiminti kadaise turėtą savą suverenią valstybę. Taip buvo ugdomas vienas svarbiausių valstybingumo elementų – tauta. Aušrininkai skatino suvokti apibrėžtą lietuvių etnografinę teritoriją – kitą ne mažiau svarbų valstybingumo elementą. Tai liudijo apie naują politinę lietuvių orientaciją. Pagaliau aušrininkų veiklos analizė leistų teigti, kad egzistavo ir geopolitinė vizija – kaip Lietuva galėtų tapti modernia valstybe.
Renginį pristatęs Bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas kalbėjo apie „Aušros“ reikšmę. Anot jo, nuo mokyklos laikų mes mokėmės apie „Aušrą“, tačiau kartais sunku jaunai kartą paaiškinti jos tikrąją reikšmę, kaip to meto šviesuomenė kūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tenka stebėtis, kaip žmonės, neturėdami tokių sąlygų, kokias dabar turime, gebėjo įžvelgti tautos jėgą, sutelkti negausius finansinius išteklius, išleisti ir platinti laikraštį. „Aušros“ tautą telkiantis emocinis užtaisas yra labai stipus bei aktualus mums ir šiandien, kai „kartais pasiklystama tarp trijų pušų“, todėl turime semtis įkvėpimo iš tautos milžinų.
Pasak istoriko dr. Česlovo Laurinavičiaus, norint įvertinti „Aušros“ reikšmę, nepakanka apsiriboti vien XX a. įvykiais. Tenka apžvelgti praeitį ir ateitį, ieškoti genezės. Lietuvių valstybingumo užuomazgų prielaidų jau galima rasti XVIII a. viduryje. Tie procesai vystėsi palaipsniui, tai aktyviau, tai lėčiau, tačiau aušrininkai jiems suteikė kokybiškai naują impulsą.
„Kai skaičiau „Aušrą“, man, kaip istorikui, kilo dviprasmiškos mintys. Savęs klausiau, kur šito laikraščio unikalumas?“ – kalbėjo Č. Laurinavičius. Straipsnių autoriai negailėjo pagyrų ir skambių žodžių. „Aušrą“ vadino manifestu, epochos didžiausiu įvykiu Lietuvos istorijoje, padėjusiu kertinius akmenis lietuvybei. Kodėl jai tokios liaupsės? Ar verta tai vadinti manifestu? Lenkų istorikai taip pat teigiamai vertino „Aušrą“, kaip atgimimą, bet kartu priekaištavo, kad lietuviai laikėsi nuostatos prisitaikyti, ieškoti kompromisų su Rusija. Sovietų laikų istoriografijoje taip pat sakyta, kad blogai, jog nuolaidžiavome caro valdžiai.
Tad kur glūdi tas „Aušros“ ypatingumas, esminis grūdas, tikroji vertė, istorinis impulsas? Tai yra kompleksas veiksmų. Neabejotinai, kad tai išsilavinusio, gyvenusio Bulgarijoje, todėl turėjusio platesnį akiratį, nei vietiniai inteligentai, dr. Jono Basanavičiau nuopelnas. Jis gebėjo sujungti, akumuliuoti iki tol buvusią patirtį ir viską patekti naujai.
Č. Laurinavičius išskyrė svarbiausias „Aušros“ reikšmingumo ir novatoriškumo tais laikais įžvalgas bei akcentus.
Pirma. Lietuvių kalba yra neginčijama vertybė, garbė ir tautos istorija. Kalbai bandyta suteikti dieviškąjį turinį. Tais laikais ši mintis net inteligentams nebuvo savaime suprantama.
Antra. Lotyni
škas šriftas yra neatskiriama lietuvių kalbos dalis, būtina sąlyga, nes nėra rusiškų raidžių išreikšti lietuviškiems žodžiams. Rusiškomis raidėmis neįmanoma rašyti lietuviškų tekstų. Iki tol buvo žmonių, kurie manė, kad kirilica rašyti tekstai lietuviams suteikia platesnę galimybę išeiti į pasaulį.
Trečia. J. Basanavičius istoriniuose tekstuose akcentavo, kad Lietuva kažkada buvo suvereni valstybė.
Ketvirta. Asimiliavimas ir asimiliavimasis yra blogis. Lietuviai yra tokie pat žmonės kaip ir kitų tautų atstovai, turintys teisę į savo kalbą, papročius, kultūrą. Mokyklose vaikai turi teisę mokytis lietuviškai. Dalis tuometinės inteligentijos nematė ypatingos blogybės asimiliavime, noriai sekė vokiečių, lenkų kultūra. „Aušra“ akcentavo, kad kaimynų šalys negali mums duoti daug gėrio kaip tautai. Antra vertus, ir jiems nėra naudinga, kad Lietuva išnyktų.
Penkta. „Aušra“ apibrėžė etnografinę Lietuvos teritoriją kaip vientisą tautos erdvę, o ne kaip atskiras gubernijas. Teritorinis sujungimas, kaip tautos pagrindas, žmonių sąmonėje buvo sudėtingas procesas, nauja plotmė.
Šešta. Kova su asimiliavimu – lenkinimu, rusinimu. Buvusi draugystė su lenkais turi būti iš esmės peržiūrėta, atsisakoma tradicinių unijinių ryšių.
Septinta. Bandymas ieškoti kompromiso, sutarimo su rusų valdžia dėl kalbos draudimo panaikinimo. Įtikinėjimas, kad lietuviai, gyvendami rusų valdžioje, gali tikėtis, kad jiems bus suteikta laisvė rašyti lietuviškai, nes lietuviai – romūs, niekam nepavojingi. J. Basanavičius polemizavo su rusų filosofais, inteligentais, kartu bandė rasti kompromisą, kaip išeiti iš amžino konflikto, tos baisios situacijos, kai lietuviai neturi net rašto. Buvo akcentuota abipusė nauda, kompromisas, neva, Lietuva gali būti buferinė sistema su kitomis šalimis, nes, kol Lietuvoje nebus savos spaudos, augs Lenkijos pretenzijos. Buvo teigiama, kad taiki Lietuva nekelia jokios grėsmės Rusijai, net jei ši suteiktų jai autonomiją. Kaip į tai reagavo rusai? Rusijos spaudoje buvo sukelta didelė reakcija: mokslo sluoksniai reikalavo naikinti lietuvių rašto draudimą.
Iš tiesų, „Aušra“ buvo bandymas pereiti į lietuvišką politiką. Noras gauti teisinius pagrindus savo krašte, pradedant ne tik nuo rašto, bet ir teritorijos – tai bandymas siekti autonomijos.
„Aušra“ naujai pažvelgia ir į Mažosios Lietuvos, kaip sudėtinės Lietuvos dalies, svarbą. Klaipėda yra uostas, išėjimas prie jūros yra ypatingos svarbos dalykas tautai. Jonas Šliūpas rašė, kad nieko neišmanome apie laivų statybą ir esame tamsūs. „Aušra“ buvo prieš vokietinimą.
Paminėtinas ir Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein) – švietėjas, mažos tautelės sorbų kilmės poliglotas, filosofijos daktaras, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, poetas. Atsikėlęs į Klaipėdą iš Vokietijos, jis labai daug nuveikė lietuvių kultūros plėtrai. Lyg antruoju himnu tapo jo giesmė „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.“ Susižavėjimas lietuvių kalba paskatino J. Zauerveiną kovoti už lietuvių kalbos teises. Jis reiškėsi lietuvių spaudoje, bendravo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių. Laikraštyje „Aušra“ ir kituose skelbė publicistinio, istorinio, filologinio pobūdžio rašinius, kuriuose gilinosi į lietuvių tautines teises, kovojo su germanizacija.
Jo indėlis Lietuvai buvo ir politinis – sąsajos su Anglija, Norvegija, kurios siekė silpninti Vokietijos grėsmingas pozicijas pasaulinėje politikoje. Taip buvo išryškinti kitų šaliu tarpusavio interesai, kurie sudarė prielaidas stiprinti Lietuvą. J. Basanavičius per J. Zauerveiną palaikė ryšius su Anglija ir Rusija. Jis suvokė geopolitikos svarbą.
Visa tai rodo, kokia trapi, priklausoma nuo geopolitikos yra Lietuva. J. Basanavičius „Aušroje“ įkvėpė ir skleidė tautinės demokratijos principus. „Aušra“ diegė lietuviams pasitikėjimą, kūrė mentalinį lauką ir savasties suvokimą: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.“ Buvo suvokta, kad lietuviai gali kurti savo Tėvynę. Tačiau turime žinoti, kad bet kada galime ją prarasti.