Ypatingas datas žyminčiu laiku – nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios – antrus metus Lietuvoje ir dalyje užsienio lietuvių bendruomenių vyksta Lietuvių kalbos dienos. Jomis siekiama skatinti lietuvių kalbos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, didinti kalbos prestižą.
Šiemet Lietuvių kalbos dienos vyko neeiliniais metais. Siekdamas atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos, kaip kultūros paveldo, svarbą visuomenei, Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius paskelbė Lietuvių kalbos kultūros metais. Visa tai rodo, kad lietuvių kalbai turi būti skiriama daugiau dėmesio mūsų vertybių sistemoje.
Ir pernai, ir šiais metais Lietuvių kalbos dienos vyko ir Mykolo Romerio universitete. Šiemet į kalbą žvelgėme kalbėdami apie lietuvišką teisės terminiją ir teismo lingvistines ekspertizes. Kaip radosi mūsų teisės terminai? Kokia buvo lietuvių terminijos organizuotos tvarkybos pradžia? Kaip atrodė pirmasis (rankraštinis) teisės žodynas? Kokius turime teisės terminų žodynus? Kokios yra kompiuterinės terminų bazės? Kaip pildomas Lietuvos Respublikos terminų bankas? Šiuos ir kitus klausimus Tarptautinę gimtosios kalbos dieną aptarė dr. Alvydas Umbrasas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vyriausiasis specialistas. Lietuvos teismo ekspertizės centro vyriausioji ekspertė dr. Gintarė Herasimenkienė supažindino su Centre atliekamais autorystės, kalbinės agresijos, fonoskopiniais (balso įrašų) ir plagiato tyrimais. Tokie tyrimai leidžia atsakyti į daugelį klausimų: kokie požymiai rodo, kad tekstas (ne)gali būti priskiriamas konkrečiam asmeniui, ar galima iš teksto nustatyti autoriaus išsilavinimą, kada žodžiai gali kurstyti neapykantą, skatinti nesantaiką ir pan.
Kalbos svarba turi būti prisimenama ne tik Lietuvių kalbos dienomis. Aukštojoje mokykloje klojami profesinės kalbos pamatai. Ne tik be dalykinių žinių, bet ir be profesinės kalbos neįmanomas visavertis būsimų specialistų rengimas ir jų tolesnė veikla. Būtina atsakingai žiūrėti į kalbą, kuria bendraujama per paskaitas, kuria rašomi vadovėliai, bakalauro ir magistro darbai. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013–2014 m. atliko aukštųjų mokyklų vadovėlių, magistro darbų ir daktaro disertacijų santraukų kalbos vertinimą. Tyrimas parodė, kokia kalba bendrauja akademinė bendruomenė, kokius profesinės kalbos pagrindus universitetuose įgyja studentai. Dalies magistro darbų ir disertacijų santraukų kalba neatitiko taisyklingos kalbos reikalavimų. Kalbos klaidų rasta ir didelėje dalyje aukščiausiu balu (puikiai) įvertintų magistro darbų. Tik 6-ių iš 77-ių vertintų vadovėlių kalba atitiko taisyklingumo kriterijus. Pasitaikė visiškai neredaguotų vadovėlių. Tai rodo nepakankamą dėmesį akademinės leidybos kokybei, atsainų požiūrį į studijose vartojamą kalbą.
Kalbą galima laikyti tikruoju bet kurios visuomenės ir atskiro jos individo veidu, per ilgus šimtmečius kurta ir toliau kuriama savotiška tautos vizitine kortele. Per kalbą atsiveria tautos nueitas kelias, jos būdas, mąstymas, kultūra. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas Aidas Marčėnas kalbą vaizdingai pavadino instrumentu, kuriuo buvo perduodama autentiška ir subtili pasaulio suvokimo patirtis. Kalba – mus vienijantis pradas, joje glūdi prigimtiniai žmonių ryšiai, kultūrinis kodas.
Gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad kalba yra natūrali duotybė, kuri egzistuoja mūsų gyvenime savaime. Ne visada susimąstome, kad, be mūsų sąmoningo požiūrio, kalba negalėtų gyvuoti kaip savitą sistemą turinti bendravimo priemonė. Pati savaime ji negali būti nei taisyklinga, nei netaisyklinga. Kalbos gyvavimas priklauso nuo kalbos vartotojų.
kalbos komisijos vyriausiasis specialistas
Gyvenimo kaita keičia mūsų kalbą: joje randasi naujų žodžių, žodžiams suteikiama naujų reikalingų ir nereikalingų reikšmių. Lietuviški žodžiai kartais atsiduria kalbos užribyje, užleisdami vietą svetimybėms. Gerai žinomas žodis imamas ir pakeičiamas, kalbėtojo nuomone, naujesniu, įdomiau skambančiu ar šiuo metu itin madingu dažnai girdimu žodžiu, nė nesukant galvos, kiek tas žodis konkrečiu atveju yra tinkamas. Sakiniai ima prarasti savitas intonacijas: vienodai klausiama ir teigiama. Ar visa tai svarbu ir apie tai reikia kalbėti? Gal pastangos saugoti kalbos individualumą yra perdėtos ir nereikalingos?
Visais laikais iškilūs žmonės suvokė, kad be bendrų visuomenės pastangų kalba vargu ar galėtų išlikti. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Saulius Šaltenis lietuvių kalbą pavadino nedideliu ežerėliu, lyginat su plačiai ištvinusiomis anglų, ispanų ar rusų kalbų jūromis ir vandenynais. To ežerėlio apsauga būtina rūpintis. Ar galima prieštarauti rašytojo žodžiams, kad nieko juokinga, kai net nežymus to ežerėlio vandens lygio svyravimas mums sukelia nerimą ir įvaro gilią, tegul kartais ir perdėtą, depresiją? Iš istorijos žinoma, kad dėl neatsakingo žmonių elgesio išnyksta ir upės, ir ežerai. Jų buvimą primena tik pavadinimai, išlikę senuose žemėlapiuose. Taip išnyksta ir pasaulio kalbos.
Rūpinimosi kalba pastangos ne visada sulaukia visuomenės palaikymo. Viešajame diskurse kalbininkai kartais ironiškai pavadinami kalbos prievaizdais, mojuojančiais kažkokiais nesuprantamais klaidų sąrašais, primenančiais, kad yra Valstybinės kalbos įstatymas, kurio reikia laikytis. Kalbininkai ir kalba besirūpinančios institucijos pavaizduojami kaip gyvenimo realybės nesuvokiantys kalbos sargai, saugantys kalbą kaip rezervatą, kuris niekam, išskyrus juos pačius, esąs nereikalingas. Visuomenė jau seniai gyvenanti kitokį gyvenimą, kuriam reikalinga ir kitokia –išlaisvinta – kalba. Kodėl reikia laikytis ją pančiojančių rašybos normų? Kam tos nosinėmis žymimos raidės žodžio šaknyje ar galūnėje? Kodėl reikia paisyti žodžių kirčiavimo? Kodėl žodžių reikšmių reikia ieškoti žodynuose? Teigiama, kad tokiais ir panašiais reikalavimais trukdoma laisvai bendrauti, bandoma užmauti apynasrį kalbos vartotojams. Gal visa tai reikalinga tik lietuvių kalbos besimokantiems kitataučiams, o kam tokie reikalavimai mums? Taip manantiems norėtųsi priminti Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus žodžius: „Ar nebūtų malonu, kad ne tik svetimi mokinti vyrai, bet ir patys mūsų laiko lietuviai lenktų galvas prieš patogią, šulnią, dailią, neišpasakytai seną lietuvišką savo garbingų sentėvių kalbą.“
Dėmesys kalbai neturi prasidėti sulig jai skirtomis dienomis ar metais ir baigtis po jų. Neturime jų paversti trumpesne ar ilgesne kalbos švente. Kalbos dienos ir metai turėtų tik priminti, kad visą laiką esame atsakingi už savo kalbą, kad nuo mūsų priklauso jos likimas daugiakalbėje visuomenėje. Niekas nuo tos atsakomybės mūsų negali atleisti. Autorė yra Mykolo Romerio universiteto dėstytoja