Pasak neseniai darbą pradėjusios švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės, „Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus studentų skaičius sumažėjo 32 proc., akademinio personalo išaugo 4 proc., o valdžios išlaidos aukštajam mokslui išaugo 33 procentais.
Tai rodo, kad sistema neveikia efektyviai“. (Cituojama iš: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mosta-lietuvai-uztektu-trijupenkiu-universitetu.d?id=72537170
KTU rektorius prof. Petras Baršauskas, duodamas interviu „Lietuvos rytui“ („Rektorių vienybė byra“), į žurnalistų klausimą „Ar iš tiesų siekiate atsirėžti sau daugiau finansų silpnųjų universitetų sąskaita?“ atsakė: „Čia irgi yra dalis tiesos.“ Jis pripažįsta, kad jo iniciatyvas kurti vadinamąją UPK (Universitetų pažangos konferenciją) neigiamai vertina net Lietuvos universitetų rektorių konferencija. Jos prezidentas Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis pareiškė, kad aukštosios mokyklos turėtų būti vieningos ir konkuruoti idėjomis. Iš tikrųjų penki didieji universitetai paima 75 proc. visų biudžeto lėšų .2016 m. jie surinko 85 proc. visų bakalaurų krepšelių.
Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį mokslo ir studijų reformose, sprendžiant iškylančias problemas, rengiant ir teikiant teisės aktų projektus, aktyviai dalyvavo pilietinė mokslininkų bendruomenė ir jų organizacijos: Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos mokslininkų sąjunga, Universitetų rektorių konferencija, Mokslo institutų direktorių konferencija, Lietuvos mokslo ir studijų institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencija. Vyko gyvos diskusijos ne tik mokslininkų, bet ir plačiajai visuomenei skirtoje spaudoje. Buvo organizuojamos mokslininkų ir dėstytojų konferencijos, suvažiavimai, susirinkimai, įvairūs forumai, kuriuose aktyviai dalyvavo pilietiškai nusiteikusi visuomenė, politikai ir valdininkai.
Ypatingą vaidmenį vaidino Lietuvos mokslo taryba (LMT), kurią tuo metu sudarė didžioji dalis mokslininkų rinktų ir dalis Seimo skiriamų narių. Didžiulis nuopelnas, kuriant tokią LMT ir suteikiant jai didelius įgaliojimus, priklauso JAV gyvenusiam iškiliam lietuvių mokslininkui prof. Algirdui Avižieniui, LMT narių išrinktiems LMT pirmininkams – prof. Leonui Kadžiuliui ir prof. Kęstučiui Makariūnui. Lietuvos mokslo taryboje vyravo valstybiškas nusiteikimas, buvo rūpinamasi visų krypčių mokslais ir studijomis, kompetencijos išsaugojimu ir stiprinimu įvairiose moksluose. Paprastai LMT posėdžiai vykdavo kas antrą savaitę ir trukdavo visą dieną: iki pietų posėdžiaudavo LMT komisijos, o po pietų vykdavo plenariniai posėdžiai, kuriuose svečių teisėmis dalyvaudavo Seimo, Vyriausybės atstovai, ministrai, mokslininkų organizacijų vadovai, visi suinteresuoti ir besidominantys svarstomais klausimai.
Lietuvos mokslo tarybai, kurią sudarė neabejingas šalies raidai Lietuvos mokslo elitas, prisistatydavo ir dalyvaudavo jos posėdžiuose švietimo ir mokslo ministrai bei viceministrai, Seimo atitinkamų komitetų pirmininkai, kiti politikai ir valdininkai. LMT rengė ir svarstė teisės aktų projektus, vykdė ekspertizes ir mokslininkų atrankas stipendijoms.
Nieko panašaus palaipsniui nebeliko po 2008 m. įvykdyto LMT reformavimo. Jeigu 2003–2007 m. LMT dar rengė tam tikras studijas, kurios, deja, po to atgulė į gilius stalčius, tai vėliau Lietuvos mokslo taryba tapo tik biurokratine mokėjimo agentūra. LMT nebedalyvavo net 2007–2009 m. vykdytos garsiosios mokslo ir studijų reformos bei naujojo Mokslo ir studijų įstatymo svarstymuose. Įsivyravo trumparegiška, savanaudiška, propagandinė retorika.
Visus 25 metus vyko ir iki šiol tebevyksta nesibaigiančios mokslo ir studijų „reformos“. Po diskusijos, ėjusios per penkis „Mokslo Lietuvos“ laikraščio numerius, padaryta kategoriška išvada: „Tvarką padarys valdininkai. Štai ir visa išmintis.” (prof. A. Janulaitis, „Mokslo Lietuva“, 1999 m. Nr. 16). Valdininkai tvarką daro iki šiol, iki nebeįžvelgiamo minimumo sumažinę mokslo ir studijų institucijų bei visų mokslininkų įtaką ne tik tvarkant mokslo reikalus, bet ir visoje valstybėje. „Minkštųjų galių“ volas pervažiavo Lietuvos mokslą ir studijas, mokslininkų ir dėstytojų pilietinę bendruomenę. Jai atsitiesti prireiks ne vieno dešimtmečio.
Nuolatinių reformų chaotiškumą rodo ir tai, kai 2000 m. priimtame Aukštojo mokslo įstatyme iš buvusių 68 straipsnių 2001–2006 m. per 6 kartus buvo pakeista 111 straipsnių. Pasikeitė apie 10 studijų finansavimo sistemų. Iki 1995 m. beveik nebuvo studijuojančiųjų savo lėšomis, vėliau atsirado mokantys už studijas universitetų nustatyta kaina. Nuo 2000 m. tai buvo reglamentuota įstatymu. 2000 m. gruodžio 7 d. Seimas priėmė Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą, pagal kurį nuo 2004 m. buvo garantuota mokslui ir studijoms iš biudžeto ne mažiau kaip 2 proc. BVP, o 2001 m. gruodžio 21 d. Aukštojo mokslo įstatymo pataisa uždraudė priimti į universitetus norinčius studijuoti savo lėšomis.
Nevykdant finansavimo įstatymo, nuo 2003 m. vėl buvo leista priimti ir į pirmosios pakopos studijas mokančius visą studijų kainą. Dalis studentų nemokėjo nieko (jų dalis dar gavo stipendijas), dalis mokėjo registracijos mokestį, o likusieji – visą studijų kainą. Nepaisant to, dominavo propaganda, kad jokia mokslo ir studijų reforma iš viso neįvyksta. Todėl 2008 m. G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė patvirtino mokslo ir studijų sistemos pertvarkos planą, kurį 2009–2010 m. įgyvendino A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ir tuometinis švietimo ministras G. Steponavičius. Sujungus mokslo institutus į centrus arba prijungus prie universitetų, liko 14 universitetų ir 13 valstybės mokslo institutų. Tik Konstitucinis Teismas apgynė bent dalinę universitetų autonomiją. 2013 m. prezidentas V. Adamkus pareiškė, kad „tikisi sulaukti meto, kada Lietuva pajudės aukštojo mokslo reformos link“.
Į valstybės finansuojamas vietas universitetuose gali įstoti tik apie 15 proc. tos amžiaus grupės jaunuolių, dar kita tiek – į kolegijas. Likusieji, norėdami įgyti aukštąjį išsilavinimą, priversti emigruoti arba mokėti už studijas visą kainą. Universitetus nuo visiško skurdo gelbsti mokantys už studijas dirbantys studentai ir jų tėvai, kurių atlyginimai, beje, yra vieni iš žemiausių ES.
Kadangi Lietuvos verslas mokslinių tyrimų beveik nevykdo ir jų beveik neužsako, iš biudžeto visi universitetai moksliniams tyrimams gauna mažiau kaip 0,1 proc. nuo BVP. Studentų įmokų moksliniams tyrimams skirti negalima. Kaip po daugiamečio universitetų veiklos analizavimo pastebėjo žurnalas „Veidas“ (2013-08-26), universitetai tampa tik studentus rengiančiomis mokyklomis. Dauguma universitetų moksliniams tyrimams gauna mažiau nei 1 mln. eurų per metus.
Statistika apskaičiuoja, kad visi universitetų dėstytojai dirba mokslinį darbą, ir viso darbo ekvivalentu tyrėjų universitetuose skaičiuojama apie 4 kartus daugiau nei mokslo institutuose, bet pagal mokslo vertinimo rezultatus universitetams skiriama tik 2 kartus daugiau biudžeto asignavimų negu institutams. Tai rodo, kad ši statistika yra gerokai „pagražinta“. Realiai, ypač atsižvelgiant į tyrėjų amžių ir profesionalių tyrėjų skaičių, dabartinis MTEP potencialas yra apytiksliai 1965 m. lygmens.
Per visą nepriklausomybės laiką net nebuvo bandoma įgyvendinti kokį nors iškilmingai priimtą nacionalinį susitarimą ar memorandumą, ES rekomendacijas, patvirtintas Lietuvos strategijas, studijų rekomendacijas. Pagal 1 mln. gyventojų tenkantį mokslinių publikacijų skaičių ir jų kokybę mes atsiliekame nuo Estijos 2 kartus, nuo Slovėnijos ir Suomijos – 3, nuo Danijos – 4–5 kartus. Per paskutinius 10 metų Lietuvos tyrėjai, skaičiuojant vienam milijonui gyventojų, publikavo 10 kartų mažiau mokslinių straipsnių negu Estijos mokslininkai prestižiniuose „Nature Publishing Group“ moksliniuose žurnaluose ir nepateko tarp 100 šios leidyklos sudaryto Global Top valstybių (Estija pasaulyje – 40-ta).
Nepaisant to, Lietuvos verslo elitas įsitikinęs ir nuolat tvirtina, kad ir tiek mokslinių darbų Lietuvai – per daug. Vyrauja nei objektyvios situacijos, nei statistikos duomenų analize neparemta, iš nuogirdų susikurta ir paviršutiniška retorika išreikšta nuomonė apie didžiulį, bet ne tą ir ne taip dirbantį Lietuvos mokslo potencialą. Kalbama, kad ir su labai mažu finansavimu galima aukšta studijų kokybė, dideli mokslo pasiekimai ir reikšminga mokslininkų parama verslui. Tai, ko nepademonstravo nė viena šalis.
Universitetai ir mokslo institutai kuria valstybę, ruošia jos elitą. Be elito – nėra mokslo, studijų ir švietimo. Be gerų mokslo, studijų ir švietimo rezultatų nebus ir elito. Dabar jau suvokėme, kad didžiausia mūsų valstybės raidos ir tolesnio modernizavimosi kliūtis šiandien yra atsilikęs ir korumpuotas šalies elitas, tęsiantis Rytų bizantiškosios imperijos ryšių, suktumo, prisitaikėliškumo, netiesos sakymo, „veikimo po kilimu“ taktiką. Ratas užsidarė. Dabar jau atvirai pripažįstama, kad, išlikusius tyrėjus suvarius į vadinamuosius mokslo ir verslo slėnius, po 2020 m. nebebus lėšų netgi pastatams ir įrangai išlaikyti. Todėl mokslo institutai bus toliau naikinami. Pradžioje mažės profesionalių tyrėjų skaičius, o katastrofiškai mažėjant gimstamumui ir studijų finansavimui – bus mažinamas ir dėstytojų skaičius. Neišvengiamai didės atsilikimas nuo kitų valstybių. Mokslo ir studijų finansavimas – tragiškai mažas ir niekas nesirūpina jo didinimu. Todėl universitetai ir bando vienas iš kito atiminėti skatikus.