„Iš kur atsirado šis tipas?“
Visuomenei daugiausia iš popso laidų žinomas istorikas apstulbo, sužinojęs apie Vokietijos diplomatiniame archyve rastą Vasario 16-osios Akto (nutarimo) originalą. Užuot pasidžiaugęs gal jam ir tikrai nežinomo kolegos sėkme, jis nebepajėgė nuslėpti susierzinimo: iš kur, girdi, atsirado kažkoks tipas, tikriausiai visai nekompetentingas įvertinti, ką rado. Aiškino, kad net jo rašinių „Kultūros baruose“ neaptikęs. Tiesa, paskui, susidūręs su nelaukta aplinkinių reakcija, lyg ir susigėdo, lyg ir atsiprašė.
Neverta smerkti savo apmaudo nesuvaldžiusio asmens, nesiskundžiančio žinomumo stoka. Kiekvienas, besidarbuojantis šioje srityje, svajoja apie bent panašaus lygio atradimą. O jo autorius, pasirodo, ne toks jau ir nežinomas, tik gal besielgiantis neįprastai – nesireklamuojantis, nesiejantis savęs su kažkieno pažadėtu „milijonu“. Nesivaržydamas reiškia patriotines nuostatas. Dabar juk turime daugybę tokių, kurie gėdijasi patriotizmo ir idealizmo, nuolat viešai pabrėždami ypač madingą savo tarptautiškumą ir susižavėjimą ne tik globalizacija, bet ir agresyviuoju globalizmu. Lietuviškosios tematikos tyrimai jiems atrodo smulkūs ir nereikšmingi. Tikriausiai daugelis gerai prisimenate vienos buvusios viceministrės pasišaipymą iš „savojo kiemo lygio mokslo“. Dar daugiau: atradėjas savarankiškai artėjo prie tikslo, nerašydamas „projektų“, neprašydamas „dotacijų“. Todėl ir susierzinusiam kolegai ramiai priminė apie netikėlį Tomą, patardamas būti tarp tų, „kurie nematė, bet įtikėjo“. Be to, atradėjas atskleidė ir naują mokslinių tyrimų kryptį.
„Ten nėra nieko gero“
Apstulbusio ir akivaizdžiai pyktelėjusio asmens reakcija dar kartą priminė ir įsisenėjusią tarpuniversitetinės koordinacijos problemą. Dabar kaistant diskusijai, kai vieni nežino, ar Premjero sudaryta „pertvarkos grupė“ susimylės juos palikti, ar lieps nutraukti veiklą, kiti (didieji ir „pažangieji“, nes jau susikūrė ir „pažangos asociacija“) dairosi, ką čia prisijungus. Neretai tenka susidurti tiek su nežinojimu, tiek ir su nelabai skaidria konkurencija.
Kol politikieriai postringauja apie tarppartinius pasižadėjimus kartu kovoti su emigracija, visus universitetus labiausiai kamuoja klausimas, kaip surinkti stojančių kontingentą iš katastrofiškai besitraukiančios bendruomenės. Jų atstovai puikiai supranta, kad per pirmuosius šių metų mėnesius intensyviai platinta pažiūra, esą studijų Lietuvos universitetuose lygis labai atsilieka nuo užsienietiškų ir nesuteikia galimybių gauti pelningą darbą, stipriai paveikė būsimųjų studentų nuotaiką. Labai gerai žinoma, kad mūsų dabartinėje visuomenėje pozityvi informacija dažnai pro ausis praslysta, o štai negatyvi tuoj pat ten įstringa. Baisiau už ką tik prabudusią alkaną erkę. Anot Premjero Sauliaus Skvernelio, ir vėl šovėme į save, tik jau ne į koją, o į galvą. Tai kiek po tokios propagandos dar bus šių metų abiturientų, apsisprendusių studijuoti Lietuvoje? Kiek stojančiųjų begali tikėtis universitetai, apie kuriuos vis kalbama, kad jie galbūt bus uždaryti arba prijungti?
Tautos Atgimimo metais skaudžiai primindavome: „Mes patys save žeminom, mes patys save niekinom, mes pasidarėm niekieno…“ Tada labai norėjome atsitiesti, atgauti pasitikėjimą savimi. Ir mums pavyko. Dabar, net kai girdime racionalų pasiūlymą ar kvietimą prisidėti, nebetikime, nebeatsiliepiame. Slenkame susigūžę, tarsi apleisti paaugliai, iki akių užsimaukšlinę gobtuvus, vengdami vienas į kitą pasižiūrėti. Štai čia ir yra didžiausia pilietinio jausmo praradimo priežastis, lemianti emigraciją. Nuolat painiojame priežastis su pasekmėmis: alkoholizmas, plintantis kvaišalų vartojimas, agresyvi elgsena ir smurtas yra pasekmės, o ne priežastys. Todėl ir, niekindami savo akademinę bendruomenę, negalime tikėtis pažangos.
Pačios akademinės bendruomenės susiskaldymą labiausiai lemia: nežinia dėl savo asmeninės ateities, neteisingumo apraiškos ir baimė. Išsigandęs, apsiginti nepajėgiantis tyrėjas negali dirbti efektyviai. Mokslinė veikla dažniausiai reikalauja ilgalaikio pasišventimo, tačiau kur jį rasi, jei nežinai, ar kitą rugsėjį po nedarbu paženklintų vasaros atostogų sugrįši į savo katedrą ar laboratoriją? O gal tau šaltai ir abejingai paaiškins, kad „numatyta studentų grupė nesusirinko, todėl ir planuoto krūvio nėra“ arba kad „šiems tyrimams finansavimas neskirtas, nes jūsų projektas atmestas“ (numatytos lėšos atiteko „pažangiųjų“ atstovams).
Lietuvos universitetų bendruomenės ne tik susiskaldė, bet ir dažnai vadovaujasi išankstine nuostata, kad, pavyzdžiui, LEU ar ŠU net negali nieko nauja sukurti nei technologijos, nei socialiniuose moksluose. „Taigi ten tik kolegijos lygis“, – atsainiai meta kolegė iš „pažangiųjų“ lygos. Argumentų neklauskite, nes „tai seniai žinoma“ ir „savaime suprantama“ (net „kakadu“ taip sakė).
Šių eilučių autoriui kasmet tenka organizuoti tarptautines konferencijas, skirtas atokesnių, žemo urbanizacijos lygio regionų raidos tematikai. Šį rudenį bus jau dešimtoji, taigi lyg ir jubiliejinė. Rengdamiesi eiliniam susibūrimui, atsargiai primename, kad viena iš svarbiausių konferencijos ypatybių – mokslinės diskusijos tęstinumas. Taigi, rengiantis savo pranešimui, verta pirmiausia pasidomėti, kas šia tema jau anksčiau buvo pasakyta. Bet štai atsistoja pranešėjas ir ima dėstyti vos ne „nuo Adomo ir Ievos“, tarsi būtų pirmasis, apie tai prabilęs. Išgirdęs, kad jo minima problema jau buvo išsamiai aptarta, atkerta: „Nejaugi norite pasakyti, kad turėjau skaityti tas neprestižines publikacijas?“ Užklaustas, kaip vertina Lietuvoje sukurtą antropologinę strateginio valdymo metodologiją, sakosi nieko apie tai nematęs nei JAV, nei Suomijos žurnaluose.
Kolega, parašęs puikią monografiją apie Pirmosios ir Antrosios Respublikos socialinę politiką, deja, beveik nepastebėjo vienos iš ryškiausių prieškario figūrų. Kitame universitete paskelbtais darbais nepasidomėjo. Išėjo kaip toje patarlėje: „Didelė garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didelė gėda savosios gerai nemokėti.“ Bet dabar jau daug kam atrodo, kad anokia čia gėda. Juk svarbu tik „tarptautiškumas“.
Ar dirbame Lietuvai?
Dažnai konstatuojame, kad plačioji visuomenė (tik kažin ar begalime ją vadinti „plačiąja“) menkai orientuojasi, kurios mokslo problemos nagrinėjamos Lietuvos universitetuose ir mokslo centruose. Todėl ir nereikia stebėtis, kad ji taip lengvai pasiduoda požiūriui, esą „nieko gero ten nėra“. Tirdami tėvų ir bebaigiančių suaugti jų vaikų bendravimo turinį, buvome priversti pripažinti, kad šeimose labai retai kalbama apie Lietuvos mokslininkų darbus ir jų pripažinimą, jų įtaką valstybės raidai. Tačiau iš kokių šaltinių tiek tėvai, tiek ir jų vaikai – būsimieji studentai gali gauti tokią informaciją? Žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ seniai nebėra, dingo žurnalas „Mokslas ir technika“, o vertimų rinkinys „Iliustruotasis mokslas“ Lietuva nei teoriškai, nei praktiškai nesidomi. Panašus ir žurnalo „Iliustruota istorija“ turinys. Seniai pamiršome dvikalbį žurnalą „Mokslas ir Lietuva“. Kodėl dingo pedagogams skirta periodinė spauda, kuri galėjo skatinti tokias diskusijas?
Dabar atsibudome, pažadinti emigracijos buldozerio. Tačiau tas buldozeris jau daugiau kaip dešimtmetį riaumoja. Jau beveik pusė valstybės pateko į retai apgyventų teritorijų (RAT) kategoriją. Kai emigracija jau tapo patikimu, labiausiai išbandytu savų socialinių problemų sprendimo metodu, labai nelengva bus šį buldozerį sustabdyti. Naivu tikėtis efektyvių sprendimų iš politikierių, kurie ir toliau organizuoja „mokymus“ ir „tarppartinius“ pasižadėjimus: kovoti, siekti… Tačiau kur mūsų, mokslininkų, konkretūs projektai, galintys pritraukti investicijas ir kurti alternatyvą agrariniam verslui? Ką siūlome tam jaunimui, kurio nežavi „Evaldo daržovės“?