Kalbant apie mokslo ir studijų sistemą, dažniausiai ir garsiausiai aptariamos šalies aukštųjų mokyklų problemos. Tačiau „mažieji“ universitetų broliukai – mokslo institutai – buvo ir liko antrame plane. Žinome, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje buvo įteisinti 29 valstybiniai institutai (iš buvusių akademinių ir žinybinių).
Nuo pat pradžių vis garsiau skambėjo teiginiai, kad niekur („pažangiajame“) pasaulyje nėra valstybinių mokslo institutų – tik universitetiniai, nors jau buvo paskelbta statistinė informacija, kad Lietuvoje 1/4 šalies mokslininkų, dirbančių mokslo institutuose, pateikia 3/4 visos mokslinės produkcijos (knygų, straipsnių, patentų ir kt.). Paaiškėjo, kad ir ES situacija su „produkcija“ panaši.
Tai, žinoma, nebuvo prie širdies mokslo ir studijų sistemos „reformatoriams“. Prasidėjo institutų veiklos vertinimų maratonas, rekomendacijos ir įtikinėjimai jungtis prie universitetų arba bent tarpusavyje, žadant vis geresnes sąlygas. Tokio spaudimo ir vis mažėjančio finansavimo kontekste daliai mokslo institutų nebuvo kitos išeities.
Viską reikia pagrįsti
Tuo požiūriu įdomu žvilgterėti į pirmojo dešimtmečio situacijos vertinimą ir tolesnių žingsnių ideologinį pagrindimą, kuris gerai atskleistas apmąstytame ir sklandžiai parengtame ŠMM leidinyje „Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga“ (Vilnius: Justitia, 2001), kuriame teigiama, kad „turėtų sustiprėti universitetų vaidmuo, juose puikiausiai gali veikti naujuoju Aukštojo mokslo įstatymu įteisinti universitetiniai mokslo institutai, o valstybinių mokslo institutų turėtų sumažėti, taikantis prie strategiškai svarbių šaliai MTP prioritetų“ (79 p.).
Kas tie pirmieji, kuriems teikiamas prioritetas? Ogi prioritetas teikiamas „moksliniams tyrimams, reikšmingiems šalies ūkiui, pirmiausia toms ūkio šakoms, kurios jau dabar lemia valstybės ekonominę pažangą ir socialinę gerovę ir yra orientuotos į intelektiniam darbui imlią produkciją“ (145 p.). Labai išmintinga formuluotė…
Nors šiame leidinyje padarytas mandagumo reveransas – „lietuvių kalbos, Lietuvos kultūros ir istorijos tyrimams“ (146 p.), iš esmės visos kitos formuluotės – technokratinės. Tai gerai liudija suformuluotas tuo metu vykdytos reformos nusistatymas nefinansuoti „abstraktų šalies mokslo kompetencijos palaikymą“ (107 p.), kartu atsisakant pripažinti, kad mokslas yra kultūros dalis (plačiąja prasme) su visomis su tuo susijusiomis „prievolėmis“ (visuomenės švietimui, mokslo istorijai ir pan.).
Paimkime, pavyzdžiui, kad ir „Lietuvos nacionalinį atlasą“, savotišką kiekvienos šalies vizitinę kortelę. Anot Prezidentės D. Grybauskaitės, tai – „politinę nepriklausomybę, teritorinį vientisumą“ simbolizuojantis kartografinis kūrinys. Deja, jo išleidimui lėšų rasta tik po 25 valstybės nepriklausomybės metų. Ketvirtį amžiaus buvo naudojamasi 1981 m. Maskvoje išleistu „Lietuvos TSR atlasu“. Gal dėl to, kad išleistas ne užsienio leidykloje?
Viena iš tokios prastos ir keistos situacijos priežasčių – nuolat mažėjantis finansavimas, kurio ypatybės gerai atskleistos prof. B. Kaulakio straipsnyje „Lietuvos mokslui ir studijoms – bado dieta“ (žr. „Mokslo Lietuva“, 2017, Nr. 5 (582).
Kokių priemonių buvo imtasi, prisitaikant prie situacijos?
Pradžioje: kasmetinė pensininkų atestacija (vėliau susigėsta ir atšaukta), atlyginimų padidinimas 25 proc. turimo mokos fondo sąskaita (t. y. atleidimai), sutartinių darbų su ūkio subjektais skatinimas (kas nėra blogai), taip piktinant konkurentus – privačias bendroves dėl nelygių konkurencinių sąlygų („turite biudžetą, tai ko čia braunatės!“).
Kulminacija: 2009 m. pabaiga – 2010 m. pradžia. Po naujosios LR mokslo ir studijų įstatymo 2009 metų redakcijos ir įteisinimo visi mokslininkai priverčiami pasirašyti terminuotas sutartis, informuojami, kad laukia du konkursai naujoms pareigoms eiti, net ir tų, kurie jau dirbo 20–30 metų. LMT nutarimu dviem mokslo sričių grupėms įteisinami nauji unifikuoti formalūs minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai mokslo darbuotojams. LRV sprendimu nuo 2010 m. pradžios 30–35 proc. sumažinamas mokslinių tyrimų finansavimas. Tai sutampa su pirmųjų valstybinių mokslo institutų – mokslo centrų įkūrimu, prieš tai žadant kalnus privalumų: mažės biurokratija, didės finansavimas, gerės mokslo infrastruktūra… Universitetuose pradeda nykti „dvigubos“ pareigos (pvz., 0,5 docento ir 0,5 vyr. mokslo darbuotojo etato), atsisakant mokslinių pareigų dalies.
Tendencijos: mokslo mažinimo ir skurdinimo kontekste griežtėja LMT skelbiamų konkursų sąlygos. Viena naujausių – fizinių ir biomedicinos mokslų srities mokslininkų grupių projektams (mažesnių jau nėra!) gali vadovauti tik mokslininkai, per paskutiniuosius 5 metus paskelbę ne mažiau kaip 10 straipsnių tarptautiniuose (Wos) mokslo leidiniuose su citavimo indeksu. Ir fizikams, ir biologams, ir geografams, ir visiems kitiems – vienodai, nors tyrimų specifika yra labai skirtinga (pvz., vieniems eksperimentas užtrunka kelis mėnesius, o kitiems – kelerius metus). Ir vėl dauguma lieka už borto.
Susidariusios situacijos pasekmės
Jas pakomentuosiu geomokslų pavyzdžiu, kadangi geriausiai juos išmanau. Mokslo darbuotojų skaičiaus mažėjimas siaurino nagrinėjimų problemų ratą, o nauji vertinimo kriterijai skatino mokslinės produkcijos pokyčius: nuo 2002 m. išnyko tradicinė monografijų (po 3–5 kasmet), įvairių žemėlapių (atlasų) leidyba, tačiau gausėja straipsnių tarptautiniuose leidiniuose.
Biudžetinio finansavimo ypatybės (tik atlyginimui ir „Sodrai“), epizodiška parama per konkursus, didėjantys kvalifikaciniai reikalavimai mokslo darbuotojams skatino temų smulkėjimą, vertimosi bet kuo, kas duoda pajamų, doktorantūros studijų nepopuliarumą. Kai kurie mokslininkai ir jų grupės perėjo į labiau pasiturinčias privačias įmones, išsinešdami savo patirtį ir tyrimo metodus. Šiandien iš buvusių pajėgių kolektyvų telikęs vienas kitas specialistas, o kai kurios mokslų šakos apskritai liko be ekspertų valstybei ir visuomenei svarbiais klausimais, pavyzdžiui, naftos ir skalūnų dujų gavybos, mineralinių žaliavų prognozės, aplinkos ekogeologinio vertinimo ir pan.
Iš buvusios Geografijos mokslo krypties institute nebeliko dinaminės geomorfologijos, jūrų geochemijos, sedimentologijos ir krantotyros, landšaftotyros, regioninės (visuomeninės) geografijos, ežerotyros ir pelkėtyros šakoms atstovaujančių padalinių, daugiausiai tyrinėjusių Lietuvos gamtą. Iš buvusios geologijos mokslo krypties institute sunyko buvusias pajėgias naftos geologijos ir geofizikos, paleontologijos ir biostratigrafijos, Baltijos jūros geologijos ir geomorfologijos, litologijos, naudingųjų iškasenų ir geochemijos, hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos šakas kuravę padaliniai, pelnę pripažinimą šalyje ir tarptautinėje arenoje. Aplinkos ministerijai buvo perduotas instituto pastatytas ir suformuotas Lietuvos geologijos muziejus (Vievyje) su daugiau nei 1000 giliųjų gręžinių uolienų stulpelio saugykla, kurios išlaikymas „per brangiai“ kainavo.
Šiuo metu Gamtos tyrimų centre šioms kryptims atstovauja 5 laboratorijos, savo tematika lyg ir kompleksinės, surinkusios ankstesnių padalinių likučius: Branduolinės geofizikos – 9 darbuotojai (6 daktarai); Geoaplinkos tyrimų – 14 (10); Giluminės geologijos – 11 (5); Klimato ir vandens sistemų tyrimų – 11 (6); Kvartero tyrimų – 17 (10).
Kas laukia?
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) pateikė įdomų darbą „Lietuvos mokslo ir studijų ateities vizija: mokslioji Lietuva 2030“ (paskelbta MOSTA tinklalapyje). Šioje vizijoje prognozuojama, kad (7 p.):
- valstybė investuoja tik į tarptautiniu mastu konkurencingus mokslinius tyrimus. Dalis reikalingų mokslinių tyrimų perkama kitose šalyse (autoriaus pastaba: taip pat ir Lietuvos gamtos tyrimai?);
- neprioritetinių sričių moksliniai tyrimai gyvuoja rinkos sąlygomis, juos valstybė remia netiesiogiai, sudarydama palankią aplinką privačioms ir nevyriausybinėms investicijoms (autoriaus pastaba: t. y. dabar jau sunykusių atkūrimui?);
- konkursinis ir bazinis-institucinis finansavimas skiriamas skatinti naujų sričių (autoriaus pastaba: o gal tų pačių sunykusių atkūrimui?) moksliniams tyrimams ir ateities studijoms;
- Lietuvos mokslas aktyviai išnaudoja tarptautinius mokslinių tyrimų finansavimo šaltinius ir iš jų gauna didesnę dalį lėšų mokslininkų inicijuojamiems tyrimų projektams.
Kaip matome, ir vėl lėšų klausimas. Panašu, kad ligšioliniam vis virstančiam mokslo, studijų ir praktikos (verslo ir kt.) triumviratui vis tik reikia dar vieno svarbaus ir užtikrinto atramos taško – finansų (stabili grafinė tetraedro forma tai vaizdžiai iliustruoja). Jokios reformos, jokie sujungimai ar prijungimai skurdo aplinkoje padėties neišgelbės.
Autorius yra Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys, Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institutas vyr. mokslo darbuotojas