Aukštasis mokslas Lietuvoje išgyvena naują eilinę reforminio entuziazmo bangą, kurią galime nusakyti vienu žodžiu – optimizacija. Pareiškimus ir madas šia tema, saugiai įsitaisę politinės galios krėsluose, instruktuojami korporacijų atstovų, diktuoja nauji, tačiau pagal senus receptus iškepti, vadybininkai ir administratoriai. Jie įsitikinę, kad moka gerai skaičiuoti, tačiau atkakliai negirdi tų, kurie mokslą kuria ir sako, kad vien skaičiuoti, deja, nepakanka. Net ir išsprendus visas vadybines ir matematines aukštojo mokslo lygtis, tikrosios universitetų problemos būtų net nepaliestos.
Norint geriau suprasti, kokioje situacijoje esame, reikia prisiminti, kaip į ją atėjome. Čia nepakanka pasakyti, kad su švietimo ir kultūros ministrais, išskyrus keletą išimčių, Lietuvai labai nesisekė. Ne jų neraštingumas ar menkas ir labai ribotas aukštojo mokslo ir universitetų reikšmės suvokimas yra problemų ištakos, veikiau atvirkščiai – jie tėra mūsų kultūrinės ir humanitarinės krizės pasekmės. Kaip nutiko, kad Lietuva, sugriovusi smurto imperiją, pasauliui tapusi taikios ir dainuojančios revoliucijos pavyzdžiu, niekaip neišbrenda iš paskutinių vietų žmogiškumo rodiklius ir gyvenimo kokybę fiksuojančios statistikos? Kaip nutiko, kad jau trečdalio Lietuvos neliko ir kad, atsilaikę prieš sovietų tankus, neatsilaikėme – prieš ką? Štai kur klausimas, ir ne iš karto aišku, kaip į jį atsakyti.
Kažin, ar pajėgi į tai atsakyti kuri nors mokslo šaka, nes klausimas, ko gero, visai ne mokslinis. Anot filosofo Wittgenstein‘o, „net, jei atsakytume į visus mums rūpimus mokslinius klausimus, mūsų problemos liktų net nepaliestos“. Perfrazuojant filosofą: net, jei išspręstume visas vadybines ir matematines aukštojo mokslo optimizavimo lygtis, tikrosios mokslo ir universitetų problemos liktų net nepaliestos. Vienas genialiausių XX a. mąstytojų, kalbos ir analitinės filosofijos įkvėpėjų, kažin ar pagal dabartinių biurokratų sukurtas mokslinės produkcijos vertinimų sistemas iš viso turėtų įskaitomų publikacijų ir teisę dėstyti, nes nerašė mokslinių straipsnių ir monografijų, atitinkančių biurokratinės mašinerijos klišes. Bet tai buvo fundamentalūs, filosofinį mąstymą keičiantys tekstai. Ko gero, ne vienam Wittgenstein‘ui, neatsirastų darbo dabartinėje mūsų aukštojo mokslo sistemoje.
Įsivyravęs mokslo vertinimo ir jo „gamybos“ pobūdis, savaip reprezentuojantis susiklosčiusią aukštojo mokslo situaciją, yra pasiekęs apydidį absurdo mąstą. Mokslas paverstas pseudoverslu ir funkcionuoja pagal mokslo vadybininkų inicijuotus neva rinkos dėsnius: mokslininkai gamina produkciją, kurią „vartoja“ ištisos grandinės biurokratinių sistemų ir aparatų, galiausiai vertinamų balais ir pinigais. Biurokratinė sistema atstovauja paklausai, o straipsnių gamintojai – pasiūlai. Produkcijos kiekis ir jos suvartojimas mažai ką bendra turi su straipsnių turiniu, nes iš principo jis ir nėra vartojimo objektas. Ši mokslo „ekonomika“ tarnauja ne praktiniam žinių taikymui ar visuomenės sąmoningumo ugdymui, bet biurokratinės sistemos pūtimo įteisinimui, nes jos veiklai skiriami didžiuliai pinigai. Kalbant apie optimizavimą, būtent ši sistemos grandis pirmiausia turėtų būti optimizuota, tačiau užėmusi galios pozicijas, ji įsiviešpatavo ir pasijuto nepažeidžiama.
Žvelgiant į šiuos procesus, nerimą kelia ne vien tai, kad darosi vis akivaizdžiau, jog dėl objektyvių priežasčių mokslo kiekybė atvirkščiai proporcinga jos kokybei. Dar neramiau, kad ši siurrealistinė situacija jau tapo norma. Toks normalumas man kažkodėl įkyriai primena Hannos Arend knygą apie blogio banalumą, kurioje ji tyrė Eichmann‘o – pagrindinio Holokausto stratego ir inžinieriaus – teismo procesą. Paralelė, verta dėmesio.
Absurdas, daugumos suvokiamas kaip neišvengiamybė, kaip epochos bruožas, kaip tai, su kuo būtina susitaikyti, kad išliktum, nejučia virsta norma – štai kur vėlesnių katastrofų ištakos. Ne kartą buvo kalbėta apie absurdo apraiškas aukštajame moksle. Ne kartą apie tai pasisakė ir Leonidas Donskis: „XXI a. universitetas <…> tampa Naująja Bažnyčia – Vartojimo ir Vadybos Bažnyčia. Anapus jos nėra išsigelbėjimo. Pavienis tyrinėtojas ir kūrėjas yra niekas, jei jis nėra prižiūrimas naujosios menedžerinės klasės, valdančios universitetus.“
Universitetas kaip visuomenės smegenys, kaip jos imuninė sistema, pats stipriai serga, nes po truputį mutuoja į visuomenės raumenis, valdomus ne sveiko proto, o finansinės galios interesų. Universitetas atsidūrė karo lauke tarp galios, išreikštos pinigais, ir žmogiškų vertybių, išreikštų asmens sąmoningumu ir pilietine pozicija. Paprastai kalbant, tai karas tarp viską naikinančios konsumeristinės barbarybės ir tikro humanistinio kūrybingumo. Trumpai – tarp dviejų priešingų jėgų: naikinančios ir kuriančios.
Akivaizdu, kas šiame kare laimi mūšius vieną po kito: vis labiau mūsų visuomenės dauguma, išnaudojama vartojimo logika pagrįstų politinių interesų, nebesugeba atskirti tiesos nuo melo, autoriteto nuo galios, finansinės naudos nuo egzistencinės prasmės, žinių nuo išsilavinimo, tikro elito nuo paprasčiausių kokias nors svarbias pareigas užvaldžiusių vidutinybių. O neskiria todėl, kad nesugeba kritiškai mąstyti ir vertinti procesų, nes šios savybės nepaklausios vartojimo rinkoje. Net priešingai – kenkia jos efektyvesniam funkcionavimui, todėl ir nėra kultivuojamos universitetuose.
„Gyvename laikotarpiu, kada pilietis virsta vartotoju, o universitetas rengia žmones tam, kad jie aptarnautų sėkmingo vartojimo sektorių“, teigia Leonidas Donskis straipsnyje „Poakademinis universitetas ir vadybininkų revoliucija“. Šio proceso pasekmės yra pralaimėjimai žmogiškumui, kuriuos patiriame kasdien ir kurie atsispindi statistinėse sociologinių tyrimų suvestinėse: emigracija, savižudybės, patyčios, smurtas prieš vaikus, empatijos nebuvimas, ksenofobija, korupcija. Trumpai – susinaikinimas arba, tiksliau, sunaikinimas visko, kas žmogiška, kas trukdo vis efektyvesniam vartojimo kultui. Pasiekėme stadiją, kai priemonės nepastebimai užvaldė tikslo vietą: žmogus vartoja ne tam, kad gyventų, bet gyvena tam, kad vartotų. Ir kuo jis bukesnis, tuo geresnis, nes bukesnis vartos daugiau.
Visgi negalima teigti, kad problema būtų nematoma. Apie tai atvirai ir garsiai kalbėjo ir rašė ne vienas intelektualas, ne kartą apie tai kalbėjo ir bene labiausiai girdimas intelektualų balsas Lietuvoje, mūsų jau cituotas Leonidas Donskis. Tačiau kodėl labiausiai girdimas kritinis balsas mūsų valstybėje buvo ir yra negirdimas balsas? Kodėl dabar jau amžinybėn išėjusio profesoriaus argumentai nesulaukė jokio sprendimus priimančių veikėjų dėmesio? Atsakymas stulbinamai paprastas: mes nebetekome kalbos, nebetekome to, ką Aristotelis įvardijo kaip svarbiausią žmogaus bruožą, jį išskiriantį iš gyvūnų – žmogus, anot jo, tai gyvūnas, turintis kalbą – logos.
Išvertus iš graikų kalbos, logos reiškia ne tik žodį ir kalbą, bet ir reikšmę, prasmę, tvarką. Logos – tai priemonė žmonėms kalbėtis ir susikalbėti. Išgirsti, svarstyti, tartis ir susitarti. Ieškoti visiems priimtiniausių tarpusavio sugyvenimo būdų. Dabar kalba ne žmonės, ne jų poreikiai, ne logos, dabar kalba pinigai. Kalba naujasis vartojimo, kaip kelio į laimę, mythos, žinoma, dažniausiai pasislėpęs po neva žmogišku veidu. Pinigų kalbai būdinga melo, cinizmo ir godumo, o jei reikia – ir smurto gramatika. Būtent taip ji funkcionuoja. Ir būtent pinigų kalba šiuo metu sprendžia, kokie turėtų būti universitetai, kiek ir kam jų reikia.
Atsakymas, ką nulems šis kalbėtojas, jei neatsiras jokio oponuojančio balso, pernelyg akivaizdus, kad ištartume jį garsiai. Tačiau ar mes dar turime balsą? Todėl nebeišvengiamas ir kitas klausimas: kaip mes praradome žmogišką logos, kodėl dauguma mūsų taip besąlygiškai patikėjome pinigų mitologija? Viena vertus, banalu: be pinigų gyventi negalime, jei esame funkcionuojančios visuomenės dalis. Antra vertus, ne pinigai kalti, kaip mums tai perša globalinis metapolitinis žargonas, pavyzdžiui, apie pasaulinę finansų krizę. Pinigai nėra autonomiškai veikiantis subjektas, po juo slepiasi konkretūs žmonės. Todėl, paprastai kalbant, pasaulinė finansų krizė buvo ne kas kita, o elementariausio vadybininkų godumo sukeltas domino efektas globalios ekonomikos kontekste.
Anot Einšteino, ne atominėje bomboje slypi problema, o žmogaus širdyje. Širdyje, ko, gero, slypi atsakymai į mūsų iškeltus klausimus, ir kiekvienas, kas yra sąžiningas su savimi, juos žino pats. Taigi, atsilaikę prieš geležinius sovietų tankus, Lietuvos žmonės neatsilaikė prieš „minkštąją“ mamonos galią. Anot aukštojo mokslo analitiko Almanto Samalavičiaus, „posovietinės Lietuvos visuomenė, kaip ir daugelis kitų pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos visuomenių, parodžiusių nemenką imunitetą ištisus penkis dešimtmečius skiepytai komunizmo ideologijai, pasirodė visiškai neatspari gundymams vaisiumi, kuris priklausomybės laikotarpiu jai buvo uždraustas. Vartotojiškumo ideologija, kuri, kad ir kaip būtų ironiška, gebėjo įveikti Berlyno sieną gerokai anksčiau nei žlugo dvipolis Šaltojo karo pasaulis, dar sparčiau tapo daugelio išpažįstamu visaverčio pokomunistinio gyvenimo vaizdiniu, geidžiamybe, o veikiai ir neatsiejama šiandieninės visuomenės ir jos kultūros dalimi“ („Universitetas vartotojiškoje monokultūroje“, in: Almantas Samalavičius, Tarp Scilės ir Charibdės: Aukštasis mokslas permainų metais, Vilnius, 2016).
Kalbant apie tokias homo sovieticus širdies mutacijas, nenoromis prisimenu Michail‘o Bulgakovo apysaką „Šuns širdis“, parašytą prieš beveik šimtą metų ir palyginus ne taip seniai ekranizuotą. Dabartiniai aukštojo mokslo siužeto scenarijai paradigmatiškai primena tai, ką talentingai pavaizdavo Bulgakovas. Skirtumas nuo literatūros kūrinio tas, kad čia atrandame tą patį siužetą, tačiau ne ekranizuotą, bet realizuotą, o tiksliau – realizuojamą dabar. Ir šiek tiek savaip „patobulintą“.
Skirtingai nuo Bulgakovo apysakos, mūsų šarikovai, padedami biurokratinių švonderių, įsitvirtino ne tik profesoriaus namuose, bet ir daugelio namo gyventojų sąmonėje. Ir skirtingai nuo apysakos siužeto, profesorius Preobraženskis nebepadarys Šarikovui antros operacijos, sugrąžinsiančios personažą į pirminį jo būvį. Profesorius jau pats „sėkmingai“ išoperuotas ir nuolankiai tupi savo priglausto augintinio vietoje, su grandinėmis ant kaklo. Kartais jam numetamas koks nors kaulas, kai nepatenkintas badaujantis profesorius, po truputį apsiprasdamas su Šarikovui skirtu kilimėliu, ima pikčiau urgzti. Instituciniai švonderiai, padedami išdresiruotų šarikovų, baigia užvaldyti profesorių namus. Šarikovai, išmokę keletą politiniams švonderiams parankių frazių („inovacijos, konkurencingumas, tarptautiškumas“ – to juk visiškai pakanka užsitikrinti reformomis suinteresuotų švonderių malonę) spėriai ir dalykiškai tvarkosi nebeįgalaus profesoriaus namuose.
Ir dar viena mintis. Nuolatos garsiai deklaruojamas reformos tikslas – Lietuvos valstybės poreikiai. Juos, esą, turėtų tenkinti aukštasis mokslas. Tačiau toks dalykas, kaip „valstybės poreikiai“ – neegzistuoja. Tai tik mitologizuoto, politinio žargono vaizdinys, užklojantis tiesą ir tarnaujantis vartojimo kulto vadybininkams. Yra tik žmogiški poreikiai, ir valstybė yra kuriama tam, kad sukurtų geriausias sąlygas jiems tenkinti, bet ne atvirkščiai. Apie tai reikia kalbėtis. Dar kartą pacituosiu Donskį: „Kalbėkime tiesiai šviesiai: Naująja Vartojimo ir Vadybos Bažnyčia tapęs universitetas turi įtvirtinti neoliberaliąją dogmą, kurios esmė – nusišalinimas nuo mokslo ir švietimo politikos, viską paliekant nieko dorai net nesuvokiančio individo dilemoms, dereguliacijai ir laisvai sklaidai. Kartu tai reiškia valstybinės biurokratijos (Švietimo ir mokslo ministerijos) ir verslo sąjungą, kuri universitetus ir naudoja kaip pagrindinę socialinės kontrolės instituciją.“
Ar turime teisę nutylėti tiesą apie mūsų žmogiškumo bankrotą, liudijamą visų statistinių rodiklių? Ar galime ramiai stebėti ir nieko neveikti, kaip ką tik pasamdytas ligoninės ūkvedys operuoja smegenis savęs apginti nebeįgalinčiam chirurgui, įkūrusiam ligoninę? Jei vis dėlto nesijaučiame šarikovais ir netikime tokios operacijos sėkme, jei nenorime tarnauti biurokratiniams švonderiams, jeigu tikime, kad šioje šalyje gali būti vietos žmogiškumui, tuomet privalome kalbėti ir garsiau atstovauti savo pozicijai.