Kai Seimo narys, beje, nepriklausantis valdančiajai daugumai, įregistravo pasiūlymą prekių kainas skelbti ne tik eurais, bet ir litais, socialinius tinklus tuoj pat užliejo tikra patyčių lavina. Tik kažkodėl aršiesiems kritikams taip ir neatėjo į galvas labai paprasta mintis, kad toks kainų įvardijimas leistų palyginti, kokios jos yra dabar ir kokios buvo, prieš įvedant eurą. Tai būtų atsakymas į daugybę patikinimų, kaip viskas „atpigo“ ir kokios didžiulės nuolaidos („akcijos“) siūlomos pirkėjams. Gal bent kiek tai tramdytų „prekybos tinklų“ savininkų apetitus?
Kita Seimo narė pabandė suformuluoti įstatymo pataisą, kurioje siūloma žiniasklaidos atstovams bent paieškoti pusiausvyros tarp pozityvios ir negatyvios informacijos srautų. Ko gero, net nespėjus šios pataisos įregistruoti, kilo toks didelis triukšmas, tarsi jos autorė būtų įžūliausiai pasikėsinusi sugriauti ne tik „laisvos nepriklausomos“ žiniasklaidos, bet ir visos demokratinės sistemos pamatus. O juk tada dar nė vienas triukšmadarys protestuotojas nebuvo net skaitęs Seimo narės laiško, kuriame ji išsamiai paaiškino savo pasiūlymo motyvus. Ne, įpykusiems „protestuotojams“ ir „nepalaužiamiems demokratijos gynėjams“ daug svarbesnė atrodė teisė iš įvairiausių ekranų, laikraščių ir el. svetainių neribotai keiktis ir tyčiotis.
Apie skubančius kuo greičiau pranešti visiems apie „galimai nusikalstamą veiką“, „pareikštus įtarimus“ ir pan. jau ir kalbėti nebetenka: prie jų savo kasdienybėje pripratome, kaip ir prie ant šaligatvio numesto kramtomosios gumos gumuliuko ar panaudotos pakuotės savo kiemuose ir laiptinėse. Ir čia aišku, kad jokios „Darom“ akcijos nepadės. Juk „visa valdžia – vagys!!!“ Kitaip juk nė būti negali. Į valdžią lendama tik tikintis lipti per galvas ir vogti. Gerbti mokame tik tą, kuris prie nosies laiko prikišęs kumštį su plytgaliu.
Filosofas Leonidas Donskis (amžiną jam atilsį) kvietė mus diskutuoti… be pykčio. Pirmiausia išklausyti pašnekovą, o tik po to dėstyti, kad nieku gyvu nesutinka su jo nuomone. Geros buvo tos jo laidos, bet jas netrukus įgrūdo į vėlyvą metą, kai dauguma bendrapiliečių jau miega, blaškydamiesi košmariškuose sapnuose apie „galimai“ į jų saugumą ir gerovę besikėsinančius visokius niekadėjus, o paskui ir visai jas nutraukė. Kaip galima „laisvoje“ visuomenėje skatinti žmones valdyti emocijas, lavintis, pratintis prie ramaus ekonominių ar politinių diskusijų tono?
Bet gal verta bent pasigilinti, kokios mintys inspiravo Seimo narės Dovilės Šakalienės pasiūlymą, nesvarbu, kad autorė jį kuo greičiausiai atsiėmė ir net nuolankiai atsiprašė įsiutusių oponentų, kurie nė nesiruošė pripažinti, kad anaiptol ne visada tinkamai elgiasi. „Teisė“ rėkauti ir keiktis, tyčiotis ir grasinti pasirodė tokia neginčijama. Ko gero, net svarbesnė už Nepriklausomybės aktą ir galimybę patiems kurti savo valstybės pažangą ir tautos kultūrą.