Nūdienos bendrojo ugdymo mokyklos mokytojų rengimo situacija Lietuvos šviesuomenei kelia didelį susirūpinimą. Centrinė mokytojų rengimo aukštoji mokykla – Lietuvos edukologijos universitetas, kaip skelbiama viešojoje erdvėje, atsidūrė ties išnykimo riba. Mokytojų rengimas prognozuojamas kaip gretutinis, lyg ir nebūtinas procesas, kuris kituose universitetuose gali būti vykdomas greta pagrindinio profesinio rengimo.
Tokio požiūrio, ko gero, nerasime nė vienoje aukštos kultūros šalyje. Dėl pasiaukojamo darbo, dvasinių vertybių sklaidos, jomis paremto asmenybės ugdymo gydytojas, kunigas ir mokytojas nuo neatmenamų laikų mūsų visuomenėje buvo labiausiai gerbiamos profesijos. Jų veikla nėra tik rutininis darbas. Dorai atliekant pareigas, tai yra gyvenimo būdas, kuriam darbo – geriau ar prasčiau apmokamo – kategorija per ankšta.
Deja, šiandien vaizdas – tiesiog priešingas. Neretai gydytojas, kunigas ir mokytojas tampa patyčių objektu, kartais net vengiama jų draugijos. Taip atsitiko ne vien dėl neadekvačiai menko materialaus jų darbo įvertinimo. Didelė visuomenės, ypač versliosios, dalis tiesiog yra įsitikinusi, kad už „gerus pinigus“ nusipirksi viską: laimę, sveikatą, dvasios ramybę ir išsilavinimą. Galbūt dėl šios priežasties šiandien jaunimas, net nebaigęs vidurinio išsilavinimo, lekia iš Lietuvos ir bendrojo ugdymo mokyklas baigia užsienio šalyse.
Ką jau kalbėti apie dvyliktokus… Tik maža jų dalis lieka Tėvynėje. „Protingiausi“ jau gerokai prieš abitūros egzaminus susiderina tolimesnių studijų eigą kitų valstybių aukštosiose mokyklose. Neretai – nemokamai ar net su stipendijomis. Gal tai natūralu, kad, atkūrę nepriklausomybę ir pasukę kapitalizmo keliu, neišvengiamai turime pereiti pragmatizmu grindžiamus devynis „Dieviškosios komedijos“ ratus…
Akademikas A. Gaižutis rašo: „Nebūdami kažkokiais futurologais, turime pritarti tiems, kurie kalba apie mus ištikusią dvasios krizę, Trečiojo pasaulinio karo šmėklą, materializmo ir neomaterializmo pergalę prieš aukštuosius žmogiškumo siekius ir aiškaus materialinio horizonto įsitvirtinimą vakarietiškoje visuomenėje“ (žr. „Ugdymo dvasingumo raida“, 2016, p. 26). Kasdien sužinome apie apgaules, smurto, žudymo ir savižudybių atvejus. Žinių visuomenėje kompiuteris, planšetė, išmanusis telefonas tampa tarsi nauju žmogaus organu, skirtu bendrauti, itin patogiu sužinoti naujienas ar kitą reikalingą informaciją. Jau įprastas vaizdas, kai jaunimas, susirinkęs šiltai pabendrauti, už keleto minučių nugrimzta į savo išmaniųjų telefonų gelmes.
Susiformavo ir savos mados. Pavyzdžiui, save gerbiantis jaunuolis ar mergina privalo turėti ne bet kokį išmanųjį, o būtent neadekvačiai brangiai kainuojantį „Iphone“, pageidautina – naujausio modelio. Kadangi šie modeliai labai greitai keičiasi, tokios mados laikymasis nemažai kainuoja. Tokioje draugijoje, jei neturi šio įrenginio, tavęs tiesiog nelieka, tampi nematomas ar net ignoruojamas. „Kieti“ vyriokai, įsijautę į kompiuterinius žaidimus ir veiksmo filmų siužetus, bando juos perkelti į tikrovę. Jų aukomis tampa vaikai, moterys, senoliai.
Tai kelia didelį visuomenės susirūpinimą. Ar realu tikėtis, kad negeroves sustabdys mokymo trukmės ilginimas, technologijų pažanga, policija, kalėjimai, socialiniai darbuotojai, ekonomikos srautų ir švietimo struktūrų pertvarkymai? Vargu. Bandome šalinti pasekmes, bet mažai gilinamės į jų priežastis. O jos – be galo plačios, įvairiasluoksnės ir, atrodo, neaprėpiamomis. Paradoksalu, bet dabar žinių visuomenėje šios priežastys tampa vis mažiau pastebimos ir įsisąmoninamos. Todėl žvilgsniai neretai krypsta į mokyklą ir mokytojų rengimą. Kokiais pamatais grindžiamas ugdymas visose jo grandyse, jei visuomenėje keroja tokie dalykai?
Nuo seno filosofai, kultūros istorikai, teologai, pedagogikos klasikai teikia paprastą atsakymą: ugdymas remiasi dvasinių vertybių sklaida. Vertybių, kurios formuoja asmenybės esmę ir nukreipia žmogų vienaip ar kitaip mąstyti, bendrauti, veikti, naudotis mokslo, kūrybos vaisiais. Dvasinės vertybės, skirtingai nuo materialiųjų, yra idealybės sfera: tiesa, meilė, grožis, viltis, tikėjimas. Tai dorovinių, etinių, socialinių santykių ir daugybės kitų bendražmogiškų vertybių visuma.
Tai įvardijama dvasingumu. Pasak neseniai mus palikusio profesoriaus Leono Jovaišos, tai asmens būsena, kai jo darbai, santykiai ir pareigos vertinami aukščiausiais matais, tai „vertybinės sąmonės pirmumas prieš biologinius ir materialinius poreikius, tai praktinis gyvenimas tiesos, gėrio ir grožio šventumu, tai prasminio sąlyčio su pasauliu ir metapasauliu išgyvenimas“ (L. Jovaiša, 1997, p. 186). Dvasingumas yra pats svarbiausias asmenybės bruožas, apsprendžiantis žmogaus egzistencijos prasmę, jo jausmų, mąstymo ir elgesio motyvus. Šis bruožas užtikrina didžiųjų vertybių – išminties, meilės, tiesos, grožio, tikėjimo – tęstinumą ir plėtotę, visavertės asmenybės savikūrą. Dvasingumas nusipelno būti pamatine sąvoka, tobulinant ugdymą. Deja, neoliberalizmo ideologija grindžiama švietimo politika ugdymo sampratoje vengia analizuoti dvasingumą, o neretai net vengia jį minėti.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (2003) taip apibrėžia ugdymą: „mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas“. Vertybinių nuostatų plėtote ir dorine kultūra remiasi ir Švietimo gairės: siekiama ugdyti „solidarią, atjautos, bendrų vertybių, idealų ir siekių jungiamą visuomenę. Ji remiasi krikščioniškąja tradicija grindžiama dorine kultūra ir ją puoselėja“ (Švietimo gairės, 2003–2012 m., p. 81).
Tačiau šiuose svarbiuose dokumentuose lieka nutylėtas „vertybinių nuostatų“ turinys. Žinome, kad šiuolaikinėje kultūroje įsigalėjo vertybių reliatyvizmas. Vertybėmis dažniausiai laikoma tik tai, kas materialu. Analizuojama, kokios asmens kompetencijos leidžia jam sėkmingai dalyvauti rinkos varžybose, hedonizmu perpildytoje pramogų kultūroje. Rimti ir gilūs dalykai – tiesa, grožis, šeima, tėvynė, dvasingumas, tikėjimas ir kt. – nelaikomi prioritetinės svarbos siekiais. Tai abejotinos vertybės? Nuvertintas auklėjimas?
V. Aramavičiūtė rašo: „Nors klasikinėje Lietuvos pedagogikoje auklėjimas laikomas pagrindine ugdymo funkcija, bet po nepriklausomybės atkūrimo pastebima tendencija labiau pripažinti pragmatinę edukacijos kryptį, kai auklėjimas keičiamas įvairiomis mokymo ir mokymosi technologijomis <…>, dažnai neturinčiomis ryšio su pamatinėmis vertybėmis“ (Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda, 2005, p. 10). Kai kurie tyrimuose dalyvavę mokytojai atsakė: „Mūsų reikalas – išmokyti dėstomo dalyko, o ne užsiiminėti auklėjimu, dvasingumo ugdymu.“ Net ir gerai žinomas edukologijos profesorius yra pareiškęs, kad mokykla ir dvasingumas neturi nieko bendra. Dvasingumu tegu užsiima bažnyčia, tėvai.
Tiesa, tokie pareiškimai – reti, tačiau jie rodo, kad ugdymo tikrovėje dėmesio centre yra ne mokinys, o jam primetamos žinios, dalykinės kompetencijos, kurios menkai susiejamos su ugdytinio dvasine branda. Net ir tie mokytojai, kurie siekia plėtoti dvasines vertybes, tiesiog neturi tam laiko. Juk tie dalykai – ne hamburgeriai, jų internalizavimas reikalauja susikaupimo, dvasios darbo – išgyvenimų, apmąstymų, aptarimų. Neretai, perteikiant informaciją, tenka nuolat skubėti (nesvarstant, ar ji tikrai reikalinga, ar ne), kad būtų pasiekti išmokimo standartai ir kompetencijų lygmenys. Vertybe tampa tai, kas materialu, apčiuopiama, matuojama skaičiais. O dvasingumas? Ir be jo galima mėgautis tariama laime, „geru gyvenimu“. Tai šiuolaikinio materializmo, pridengto neoliberalizmu, ideologija.
Kyla klausimas: ar ugdymas tampa visaverčiu, jei nuošalyje atsiduria skaičiais nematuojami didieji ir gilūs dalykai, jei į ugdytinį žvelgiama tarsi į kompiuterio priedą – „homiuterį“, informacijos taupyklę? Kaip ugdyti dvasingumą, jei jo, kaip idealybės, negalime tiesmukai mokyti, dėstyti, išreikalauti pagal tikslius kriterijus?
Ugdymo problema
Matyt, edukologijai pravartu atnaujinti šios svarbiausios kategorijos sampratą, suteikti jai aukštesnę kokybinę dimensiją. Žinių tvano, technologijų kaitos sąlygomis ugdymas grindžiamas informacija („žinojimas – jėga!“), naudingo, kūrybingo veikimo kompetencijų plėtote. Auklėjimas, pamatinių vertybių diegimas, kuris kažkada buvo laikomas pagrindine ugdymo funkcija, dabar skęsta „daug svarbesnių“, aiškesnių „vertybinių nuostatų“ kontekste. Todėl bandoma prikelti iš užmaršties auklėjimą, savo reikšmingumu jį prilyginti dvasingumo sklaidai. Deja, dvasingumo sklaida dažniau negu auklėjimas atmetama, kartais iš jo skleidėjų tyčiojamasi, ugdytojų pastangos sutapatinamos vos ne su davatkiškumu…
Dabartiniai apšvietos amžiai, racionalizmu grindžiantys pažinimą, susiaurindami arba net atmesdami dvasinį žinojimą, veda žmoniją į Aptamsos epochą, neobarbarybę, grasinančią išmaniųjų mašinų, robotų viešpatavimu. Siekiant išlaikyti žmogiškumo, išminties, kultūros vertybes, reikėtų koreguoti jaunosios kartos ugdymo sampratą, išvaduoti ugdymą iš autokratijos apraiškų ir siaurų komercinio požiūrio rėmų, nes ugdymo problema – tai ne žinių įgijimas, bet jų tinkamas panaudojimas, tobulinant gyvenimą.
Sena tiesa: žinojimas be išsiauklėjimo – tai lyg kirvis bepročio rankose. A. Einšteinas teigė, kad problema yra ne atomo viduje, o žmogaus širdyje. Jis, aistringas muzikos mylėtojas, labiau vertino širdies išmintį, todėl tvirtino, kad ranka, laikanti smuiką, laimingesnė už ranką, rašančią formules. Didysis didaktikos kūrėjas J. A. Komenskis, vertinęs ne tik mokslinį žinojimą, bet ir gaivią meno įtaką dvasiai, kvietė daugiau užsiiminėti menais, nei mokslais.
Neatsitiktinai daug dėmesio meninei kūrybai, demokratiniam bendravimui skiria Valdorfo, Summerhill, Š. Sudzukio ir kitos pasaulyje žinomos mokyklos. Humanizmo dvasia paremta Š. Amonašvilio Gyvenimo mokykla, Mokyklos tiesa (2009) ir daugelis kitų alternatyviojo ugdymo mokyklų. Minėtina ir tai, kad S. Šalkauskis pabrėždavo ugdymo etinį kryptingumą: „Ugdymo tikslas vis dėlto yra ne protas (jis tik įrankis, priemonė), bet dora ir gėris“ (Šalkauskis, 1992, p. 169). Pasak L. Jovaišos (1969), ugdymu siekiame aukščiausios vertybės – dvasinio klestėjimo.
Kuo turėtų pasižymėti ugdymas, kad jis padėtų vaikui, jaunuoliui pasiekti dvasinę brandą? Atsakymas paprastas: ugdymą tikslinga grįsti dvasinių vertybių sklaida, o ne vien žiniomis, kūrybinių gebėjimų plėtra. Anksčiau toks pedagogikos siekis buvo įvardijamas „auklėjamuoju mokymu“. Jis nedaug davė lauktų vaisių ne tik dėl sovietinės ideologijos spaudimo, bet ir dėl nedemokratinės, prievartos pedagogikos. Tokio pobūdžio auklėjimas buvo (ir, deja, nors ir mažiau, tebėra) lyg kažkoks papildas prie žinojimo. „Papildas“, kuris mokiniui atrodo mažai reikalingas, kėlė ir kelia suklydimo, pažeminimo ir net patyčių baimę. Net ir suaugusieji juo piktinasi: „Nereikia manęs auklėti!“
Ugdymo dvasingumas – sąlygiškai nauja edukologijos sąvoka. Ši sąvoka žymi kūrybą dvasiniame bendravime, prasmės, kuri negali būti duota išbaigtu pavidalu, o atrandama ugdymo subjektams kuriant ir įprasminant ugdymo aplinką. „Tai asmenybės ir aplinkos dvasingumo vienovės išraiška, kaip jų sankirtos rezultatas“ (žr. J. Kievišas. Ugdymo dvasingumo raida, 2016, p. 189).
Oponentai bando šią sąvoką tapatinti su įprasta dvasingumo ugdymo sąvoka. Tai ne visiškai tapatu. Atrodo kaip identiški dalykai, tačiau skiriasi ugdymo prieigos ir mastai. Dvasingumo ugdymas yra fragmentinis „auklėjimo situacijų“ kūrimas, kai, aiškinant vertybes, siekiama jas įsiminti, lyg ir primesti, nesirūpinant, ar jos pasiekė ugdytinio širdį.
Ugdymo dvasingumas nėra akivaizdus, jis yra visą pedagoginę realybę persmelkiantis dvasinis fenomenas, išgyvenimais ir mąstymu skatinantis ugdytinio (taip pat ir ugdytojo) vidiniame pasaulyje atskleisti žinojimo ir patirčių asmeninę prasmę. Tai – „auklėjimas neauklėjant“. Tai – ne vertybių aiškinimai, o vertybių dvasinė difuzija tarp Mokytojo ir ugdytinių. Ji kyla iš bendrai išgyvenamų jausmų žaizdro ir poreikio juos suprasti. Dvasingas Mokytojas randa galimybių, dėstant bet kurį dalyką (ypač humanitarinio, menų ciklo), susieti su dvasinėmis vertybėmis ir jomis motyvuoti pažinimą, ugdyti asmenybę. Ugdymo dvasingumas – esminis bet kokio amžiaus permanentinis asmens dvasinio brandinimo, žmogaus tapsmo veiksnys, kurio negali pakeisti pačios tobuliausios informacinės technologijos.
Viltingai nuteikia prieš dešimtmetį Lietuvoje prasidėjęs pedagoginės minties judėjimas šia linkme. Pasirodė serija solidžių tarptautinių kolektyvinių monografijų: „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ ( 2009; 2011), „Ugdymo dvasingumas“ (2012), „Ugdymo dvasingumo kontekstas“ (2014), „Ugdymo dvasingumo raida“ (2016). Jų autoriai – iškilūs Lietuvos, Ukrainos ir kitų Europos šalių mokslininkai. Pagrindinis idėjos bendraautoris ir monografijų sudarytojas – prof. dr. J. Kievišas, redkolegijų pirmininkas – akademikas A. Gaižutis. Knygų turinys išsamiai referuojamas užsienio kalbomis. Šie darbai sulaukė nemenko mokytojų, kultūros žmonių, Vatikano atstovų, politikų susidomėjimo. Surengta nemažai konferencijų įvairiose valstybėse. Šie darbai aukštai įvertinti Lietuvos mokslų akademijoje, Ukrainos nacionalinėje pedagogikos mokslų akademijoje, ne kartą pristatyti LR Seime.
Svarbiausias uždavinys – idėjos įkūnijimas ugdymo tikrovėje. Tai – ilgas ir sudėtingas procesas. Būsimiesiems mokytojams turėtų būti sudaromos palankios sąlygos ne tik įsigyti reikalingų žinių, bet ir ugdymo metu aiškiai sureikšminti dvasinės kultūros brandą, nes negalima kitiems duoti to, ko pats neturi. Kad ir kokį dalyką dėstytų profesorius ar mokytojas, jis neturi moralinės teisės nutylėti dvasinių vertybių reikšmingumo, tarsi jos neturėtų ryšio su dėstomu dalyku. O rengiant mokytoją, verta susimąstyti, ar parengti dalyko žinovą, ar, remiantis dalyku (kaip priemone) ir kultūra, padėti ugdytiniui pasiekti dvasinę brandą? Tikėtina, kad universitetai ir kolegijos ryšis esmingai „atnaujinti“ mokytojo profesiogramą, jo rengimo politiką, ugdymo planus, turinį ir metodikas. To reikia jau dabar, reikės ir ateities kartoms.