Kiekvienai kartai privalu atnaujinti ir aktualinti istorines žinias. Ar tai būtų valstybės politikos, ar kultūros, ar mokslo šakų paveldas. Tame glūdi gili prasmė, išreikšta tautinės ir pilietinės tapatybės ugdymo siekiais. Tik suvokus istorinį laiką, tampama tautos ir valstybės istorijos tęsėju. Kiekvienas galime ir privalome juo būti…
Apmaudu, kai svarbūs istoriniai dalykai iškrenta iš visuomenės ir jos žiniasklaidos akiračio. Štai sukako 250 metų, kai gimė Zacharijus Nemčevskis (1766–1820), garsus senojo Vilniaus universiteto matematikos profesorius, savo veikla palietęs ir lituanistiką. Deja, ši sukaktis liko nepaminėta nei akademinėje bendruomenėje, nei žiniasklaidoje, nors profesoriaus gyvenimas paliko ryškų pėdsaką tiek mokslo istorijoje, tiek lietuvybės rūpesčiuose. Dėmesys šio asmens sukakčiai gal būtų paskatinęs nuodugnesnius tyrinėjimus, juolab kad paskelbtų žinių – tik saujelė. Nežinoma tiksli profesoriaus gimimo data, abejojama ir dėl metų: ar 1766-ieji, ar 1768-ieji. Įvairuoja taip pat jo pavardės lietuviškoji transkripcija…
Zacharijus Nemčevskis – Žemaitijos sūnus, kilęs iš Vainuto parapijos. Su pagyrimu baigęs Kražių kolegiją, ėmė rengtis mokytojo profesijai Vilniaus universiteto Mokytojų institute. 1794 m. gavęs laisvųjų menų ir filosofijos daktaro laipsnį, buvo paskirtas į Gardino mokyklą. Tačiau jau po trejų mokytojavimo metų buvo pakviestas eiti taikomosios matematikos adjunkto pareigas Vilniaus universitete.
1802 m. į Paryžių, kur tuomet susiformavo bene stipriausias Europoje tiksliųjų mokslų židinys, buvo pasiųsti tobulintis du jauni mokslininkai: matematikas Z. Nemčevskis ir fizikas Steponas Stubelevičius. Rusijos centriniame valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge išliko įdomios jų ataskaitos apie paskaitas garsiojoje Politechnikos mokykloje. Priimti išimties tvarka, jaunuoliai galėjo lankyti įprastinį dvimetį kursą ir klausytis to meto didžiausių mokslo korifėjų: matematinės analizės profesoriaus S. D. Puasono, taikomosios matematikos – G. Prony, braižomosios geometrijos – G. Monžo, astronomijos –Ž. Ž. Lalando, fizikos – Ž. Šarlio.
Vasaros atostogas Z. Nemčevskis praleisdavo domėdamasis naujomis gamybos technologijomis: aplankė ginklų dirbtuves Versalyje, Sevro stiklo ir porceliano gamyklą, tekstilės ir odos fabrikus. Ypač jis domėjosi Prancūzijos vyriausybės pastangomis skatinti išradybą, diegti gamybos priemonių ir procesų naujoves, rengti pramonės parodas. Viskas buvo labai įdomu ir naudinga pažinti, tad adjunktas išsiprašė pratęsti stažuotę dar metams, iki 1808 m.
Sugrįžęs į Vilnių, Z. Nemčevskis dėstė matematinę analizę, o 1810 m. buvo išrinktas profesoriumi. Jo paskaitų programose nurodyta, kad po diferencialinio ir integralinio skaičiavimo dėstymo bus kalbama apie šių metodų taikymą mechanikos uždaviniams spręsti, būtent: kūnų pusiausvyros sąlygoms nustatyti, jėgų lygiagretainiui apskaičiuoti, tolydinio ir kintamojo judėjimo taisyklėms apibrėžti. Mechanikos studijoms profesorius išvertė prancūzų autoriaus L. B. Frankero vadovėlį. Taigi su jo vardu galima sieti teorinius inžinerijos pradmenis mūsų krašte.
Bernardinų kapinėse
1817 m. Z. Nemčevskis buvo išrinktas dekanu ir knygų cenzoriumi, todėl plėtoti mechanikos kursą paliko savo įpėdiniams. Bendrame universiteto posėdyje profesorius perskaitė pranešimą apie matematikos, kaip loginio mąstymo, ugdymo naudą, pabrėždamas šios disciplinos objektyvumą ir pažinimo tikrumą. Tai buvo tiesiog pagiriamasis žodis matematikai…
Z. Nemčevskio gyvenimas nutrūko 1820 m. gruodžio 10 d. Savo užgyventą turtą testamentu jis paliko Kražių gimnazijos neturtingiems studentams remti, gimtojo Vainuto vargšų prieglaudai, Vilniaus labdarių draugijai. Jis nespėjo išleisti spausdintų monografijų, nors buvo darbštus technologinių naujovių propaguotojas. Tik po mirties buvo išspausdintas Z. Nemčevskio parengtas prancūzų matematiko S. F. Lakrua vadovėlio vertimas. Nemaža jo straipsnių, net be parašo, buvo paskelbta periodiniame leidinyje „Dziennik Wilenski“.
Be mokslo darbų, didelis Z. Nemčevskio nuopelnas tautai buvo tai, kad jis padėjo garsiam prancūzų autoriui Konradui Malte-Brunui parengti knygą „Senosios ir šiuolaikinės Lenkijos aprašymas“, išleistą Paryžiuje 1807 m. Šis veikalas iš kitų išsiskyrė enciklopediniu informatyvumu. Tai ne tik Abiejų Tautų respublikos bendra politinė istorija ir geografinė apžvalga, bet ir kitokių žinių šaltinis. Štai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pristatoma kaip sudaryta iš trijų kraštų: Žemaitijos, Lietuvos, lietuviškos Rusios, atskirai apibūdinant kiekvienos dalies ekonominio išsivystymo lygmenį, miestus, gyventojus, tradicijas ir papročius. O kitame skyriuje aiškinama, kad latviai, kuršiai, lietuviai, žemaičiai, senprūsiai sudarė atskirą etninę grupę, besiskiriančią nuo kaimynų savo kalba, senąja religija, išvaizda ir būdu.
Autorius pastebi lietuvių kalbos archajiškumą, lygina ją su lotynų ir graikų kalbomis, taip pat ir rusų. Čia pateiktas netgi nedidelis prancūzų ir lietuvių kalbų žodynėlis, kuriame paaiškinta 62 žodžių kilmė. Iliustruota lietuvių kalbos gramatika, asmenuojant veiksmažodį „būti“ ir linksniuojant posakį „tas žmogus geras“. Manoma, kad šiuos abu skyrius parašė Z. Nemčevskis. Knygos pratarmėje įrašyta graži padėka lietuviui. Beje, įdomu, kad K. Malte-Brunas buvo kviečiamas dėstyti istoriją Vilniaus universitete. Jo knyga buvo išversta į italų, vokiečių ir anglų kalbas. Ją prieš 1812 m. žygį į Rusiją perskaitė imperatorius Napoleonas.
Žemaitis Z. Nemčevskis buvo poliglotas, turėjęs išlavintą kalbinę „klausą“. Amžininkai apibūdina jo asmenybę kaip labai patrauklią, kolegų ir pažįstamų mėgstamą už giedrią nuotaiką, žaismingą sąmojų, puikią atmintį, cituojant antikos autorius.
Z. Nemčevskis buvo ir labai visuomeniškas žmogus. Jis aktyviai dalyvavo garsiosios Nenaudėlių („Šubravcų“) draugijos veikloje, bendradarbiavo jos satyriniame laikraštėlyje „Grindinio žinios“, buvo Tipografų draugijos, įkurtos naudingoms populiarioms knygoms leisti, steigėjas. Jo dėmesys lietuvių kalbai ir istorijai – pirmasis šviesuomenės žingsnelis prigimtinės kultūros link. Tad lankydamiesi Vilniaus Bernardinų kapinėse, stabtelkime prie šio iškilaus mūsų tautiečio kapo. Nebus sunku pastebėti jį, papuoštą skulptoriaus Kazimiero Jelskio sukurto biusto kopija.