Prof. habil. dr. Vytautas Šernas – vienas žymiausių Lietuvos edukologijos mokslininkų, šių metų balandžio 15-ąją būtų atšventęs 90-ąjį gimtadienį. Jis nepalūžo net sunkiai sirgdamas ir supratęs, kad liga – nepagydoma. Sukaupęs jėgas, užbaigė rengti spaudai ir išleisti paskutinę monografiją „Funkcinė pedagogika: rengimo(si) karjerai metodologiniai tyrimai“ (2009). Turėjau garbės ją recenzuoti. Autorius pasidžiaugė naujos knygos pasirodymu ir ištarė: „Dabar galėsiu ramiai numirti…“
V. Šernas gimė 1927 m. balandžio 15 d. Birjagalos kaime, Rozalimo seniūnijoje, Pakruojo rajone. 1946 m. baigęs Šeduvos gimnaziją, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, tačiau buvo priverstas nutraukti studijas dėl tuometiniam režimui neįtikusių politinių pažiūrų. 1952 m. neakivaizdiniu būdu baigė Gardino pedagoginį institutą. 1949–1959 m. mokytojavo. Nuo 1959 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslinis bendradarbis, nuo 1966 iki 1982 m. – šio instituto Rusų ir užsienio kalbų mokymo sektoriaus vadovas. 1962–1966 m. neakivaizdiniu būdu studijavo Rusijos mokslų akademijos Bendrojo ir politechninio lavinimo instituto aspirantūroje ir 1966 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją iš literatūros mokymo metodikos, o 1979 m. – habilituoto daktaro disertaciją. Pastaroji skirta kelių kalbų koordinuoto mokymo lingvodidaktikai.
1982–1994 m. – V. Šernas – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (buv. VISI) docentas, nuo 1984 m. – profesorius. Dirbo Estetikos, vėliau Technologijos katedrose, dėstė etiką, rengė būsimuosius inžinierius pedagoginiam darbui. Nuo 1995 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Pedagogikos (vėliau – Edukologijos) katedros profesorius, Senato narys, o 1995–1998 m. – socialinių mokslų (edukologijos) doktorantūros koordinatorius. Nuo 1966 m. – Tarptautinės techninio švietimo akademijos akademikas. Daug dėmesio skyrė ir visuomeninei veiklai: buvo „Žiemgalos“ draugijos prezidentas, 1996 m. – „Žiemgalos“ draugijos Vilniaus skyriaus viceprezidentas.
Prof. Vytautas Šernas pirmasis Rytų Europoje parengė vadovėlį „Profesinė pedagogika“, skirtą studentams, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų, kolegijų mokytojams ir dėstytojams. Mokslininkas yra daugiau kaip 500 mokslinių ir metodinių darbų, mokymo priemonių, kraštotyrinio pobūdžio kūrinių autorius. Tarp jų: 22 monografijos, žodynai, sudaryti ir redaguoti 25 mokslinių straipsnių rinkiniai, išleista per 40 brošiūrų ir programų. Svarbiausios prof. V. Šerno mokslinių tyrinėjimų kryptys: bendroji ir specialioji edukologija, glotoedukologija, ugdymo minties raida, metodologija, leksikografija, atskirų kalbų mokymo didaktika ir kraštotyra. Pagrindinius leidinius verta paminėti:
bendroji, profesinė ir akademinė edukologija: „Bendravimo kultūra aukštojoje mokykloje“ (1987), „Studentų savarankiškas darbas“ (1990), Profesinė pedagogika (1995), Profesinės veiklos didaktika (1998);
glotoedukologijos problemoms skirti leidiniai: „Lingvodidaktikos apybraižos“ (1976, rusų k.), „Kalbų mokymo metodikos klausimai“ (1981), „Kompiuterių naudojimas, mokant užsienio kalbų“ (1987, bendraautoris), „Kaip racionaliau mokytis kalbų? Basic English“ (1994), „Glotoedukologija“ (1–2 dalys, 2002, 2006);
leksikografija: „Mokyklinis lietuvių rusų kalbų žodynas“ (1985, bendraautoris), „Elektroninis Lietuvių–rusų ir rusų–lietuvių kalbų žodynas“ (2003, bendraautoris);.
literatūros mokymo didaktika: „Mokomieji rašiniai pagal paveikslą“ (1968, rusų k.), „Eksperimentinė rusų literatūros IX–XI klasėse mokymo medžiaga“ (1968, rusų k.), „Fonochrestomatija“ (A. Puškinas, 1981, 10 plokštelių) ir kt.;
kraštotyra: kolektyvinė monografija „Daugyvenės kraštas“ (1998, bendraautoris, sudarytojas, atsakingasis redaktorius ir leidėjas, turistų vadovas „Žiemgala/Zemgale“ (atsakingasis redaktorius, bendraautoris, sudarytojas, 2003).
Prof. Vytautas Šernas daug prisidėjo ir prie Lietuvos mokslininkų rengimo, išugdė nemažą būrį mokslo daktarų, buvo daugiau kaip dešimties doktorantų vadovas, habilitacinių komitetų pirmininkas arba narys. Nūdienos švietimo reformuotojams verta prisiminti prof. V. Šerno išsakytus mokslinės ir pedagoginės veiklos credo teiginius. Pateiksiu pamąstymui pora jų:
„Lietuviška edukologija kuriama neretai pamirštant jos šaknis: paedagogica perenis, filosofo ir pedagogo akad. S. Šalkauskio sintetinės pedagogikos pagrindus, liaudies pedagogiką. Todėl suprantama, kad mokyklų reforma Lietuvoje vyksta neretai akademizmo, žinių ir lavinimo pagrindu, ignoruojant pilietinį, moralinį, dorovinį ir dvasinį auklėjimą. Vidurinė mokykla turėtų tapti mokinių rengimo nūdienos gyvenimui vieta, į kurią veržtųsi vaikai ir noriai siųstų vaikus tėvai. Deja, realybė verčia susirūpinti.
Ugdymo teorija dabar Lietuvoje neretai suvedama į administravimą, mokymą ir lavinimą, nepakankamai tiriamos, nagrinėjamos darbinio, estetinio, dorinio auklėjimo problemos. Patį auklėjimą paprastai vykdo tik psichologai, socialiniai darbuotojai, kalėjimai, bet ne dalykų mokytojai. Be konkretaus, visapusiško ugdymo(-si) mokyklose negali būti kalbos apie visapusiškumą, holistinį besimokančiųjų asmenybės ugdymą, sėkmingą adaptaciją naujomis sąlygomis, tęstinį mokymąsi, autodidaktiką.“ (Cituota iš: Vytautas Šernas. Gyvenimo apybraižos: autobiografiniai etiudai, kūrybinė veikla, edukologijos, glotoedukologijos, leksikografijos, kraštotyros darbai ir jų atgarsiai. Kaunas: VDU, 2007, p. 13–14.)
Jeigu Profesorius galėtų pažvelgti į šiandienę mūsų šalies švietimo padėtį, uždarytas ir tuštėjančias bendrojo ugdymo mokyklas, o dabar neaiškaus likimo laukiančias ir aukštąsias mokyklas, masiškai į kitus kraštus emigruojantį jaunimą, manau, pasakytų, kad pasitvirtino jo išdėstyti teiginiai.