Tęsinys. Pradžia – Nr. 2 (579)
Dr. Milda Budrienė-Kuršaitė-Budrys (1916–2008) gimė 1916 m. sausio 12 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lavrense, Masačiusetso valstijoje. 1923 m. ji su tėvais grįžo į Lietuvą ir šeima apsigyveno Tauragėje.
Milda mokėsi Tauragės aukštesniojoje komercijos mokykloje, o tėvams išsikėlus į Kauną, – Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi 1934 m., įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Išlaikiusi papildomą lotynų kalbos egzaminą, tęsė studijas Medicinos fakultete, kurį baigė 1940 m. Gavusi gydytojo praktikos teises, Milda pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus tuberkuliozės sanatorijoje Aukštojoje Panemunėje ir profesorės V. Tumėnienės vaikų sanatorijoje, vaikų ligų dispanseryje, vėliau tapo mokyklos gydytoja.
1941 m. Milda ištekėjo už savo bendrakursio gydytojo Stasio Budrio. 1943 m. jie susilaukė dukters Gražinos, o 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje Milda dirbo su garsaus prof. A. Czerny asistentu, vėliau išvažiavo į Prahą ir darbavosi vaikų ligoninėje su prof. Bennett. Artėjant sovietų frontui, grįžo į Sudetų kraštą, kuriame buvo apsistojusi visa šeima. Traukdamiesi toliau, atsidūrė Bavarijoje ir gyveno įvairiose karo pabėgėlių stovyklose (žr. „Medicina“, 1971, Nr. 2, p. 48). Apie karo sunkumus ir paliekamą tėvynę dr. Milda vėliau papasakojo vaizdo filme „Išėjome laisvės ieškoti”, kurį išleido S. Budrio lietuvių fotoarchyvas, filmavo ir įrašė Arvydas Raneckis (žr. Darbštumo ir valios harmonija, 2003).
Karui pasibaigus, Milda Budrienė nuvyko į JAV ambasadą Štutgarte ir paprašė leidimo grįžti į Ameriką. Kaip Amerikos pilietė sutikimą išvykti ji gavo tuoj pat. Tačiau iškilo sunkumų dėl kitų šeimos narių galimybių vykti kartu. Su jais į Vakarus pasitraukė ir Mildos bei Stasio mamos. Todėl Budriai apsisprendė, kad Mildai reikia pirmiausiai išvykti ir ieškoti galimybių, kur galėtų įsikurti likusi šeimos dalis. 1946 m liepos mėnesį Milda Budrienė iš Prancūzijos uosto Le Havre išplaukė viena.
Atvykusi į JAV, pirmiausia pradėjo ieškoti, kur galėtų gauti gydytojos darbą. Tačiau rasti vietą stažuotei gydytojoms moterims, atvykusioms iš Europos, buvo labai sunku. Iki Antrojo pasaulinio karo Amerikoje vyravo nuomonė, kad gydytojais gali būti tik vyrai. Pralaužti šią įsisenėjusią nuostatą buvo labai nelengva, tačiau Mildai pasisekė. Ji įrodė, kad Vytauto Didžiojo universitetas Kaune priskiriamas A kategorijai, o ten išduoti diplomai įskaitomi pasaulyje. 1947 m. į JAV atvyko ir likusi šeimos dalis. Milda Budrienė vietą stažuotei gavo Šv. Antano ligoninėje Čikagoje. Kiek padirbėjusi Franklin Blvd ligoninėje, 1950 m. baigė stažuotę ir, sėkmingai išlaikiusi egzaminus, įgijo gydytojo praktikos teises Ilinojaus valstijoje.
Kai šias teises gavo ir jos vyras Stasys, sutuoktiniai atidarė savo kabinetą Čikagos priemiestyje (Cicero, Brighton Park apylinkėje). Po kurio laiko Lietuvių gydytojų biuletenyje (1961, Nr. 3) buvo paskelbta: „Daktarai M. ir S. Budriai pastatė ir įrengė modernias klinikas. Š. m. gegužės 7 d. įvyko tų klinikų pašventinimas <…> Dr. J. Valaitis Illinois Lietuvių Gydytojų Draugijos vardu sveikino dorus Budrius, linkėdamas profesinės sėkmės.”
Gydytojos M. Budrienės netenkino bendroji praktika. Ji pradėjo lankyti alergologijos kursus, o 1956 m. dirbti dr. L. Unger kabinete. Nuo 1958 m. dr. Milda tapo Ilinojaus universiteto Alergijos klinikos instruktore, o nuo 1971 iki 1984 m. dirbo čia klinikos profesore. 1974 m. išlaikė alergologijos ir klinikinės imunologijos specialybės egzaminus, o 1975 m. įgijo Floridos ir Indianos valstijų praktikos teises.
dr. V. Šaulys. 1992 m
Savo klinikoje Budriai dirbo iki 1982 m., kol apsisprendė, kad metas baigti aktyvią profesinę veiklą. Jie norėjo persikelti į Sarasotą (Floridos valstija), tačiau įgyvendinti ramaus gyvenimo planus sutrukdė Stasio širdies operacija. 1984 m. balandžio 10 d. dr. Stasys Budrys staiga mirė. (Apie jo gyvenimą, profesinę ir visuomeninę veiklą dr. Milda Budrienė parengė albumą, kuris saugomas Lietuvių medicinos muziejuje Čikagoje.)
Netekusi artimo žmogaus ir bendražygio, daktarė Milda tolesnį gyvenimą paskyrė archyvo tvarkymui ir knygų rašymui. Būdama aktyvi Amerikos lietuvių gydytojų ir Pasaulio lietuvių gydytojų draugijų narė, leidinio „Lietuvių gydytojų biuletenis“ redakcinės kolegijos narė, o vėliau (1965–1970) ir atsakingoji redaktorė, ji surinko daug įvairios archyvinės medžiagos apie lietuvius gydytojus, dirbusius išeivijoje. Visa jos visuomeninė veikla buvo skirta lietuvybei išsaugoti svetimuose kraštuose ir lietuvių gydytojams telkti bendram darbui. Apie tai liudija jos rašyti straipsniai ir knygų įžangose išsakytos mintys.
žurnalas „Medicina“. 1987 Nr 1, (69-219),
skirtas ALGS 75-mečiui
Knygos „Amerikos lietuviai gydytojai“ (1992) autorės žodyje ji rašė: „1987 m. sukako 75 metai, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenę lietuviai gydytojai susibūrė į Amerikos lietuvių daktarų draugiją (ALDD). Tais pačiais metais sukako 30 metų, kai ALDD, pagausėjusi ir sujungusi gydytojus iš įvairių valstijų, buvo pavadinta Amerikos lietuvių gydytojų sąjunga (ALGS). Šioms sukaktims pažymėti ir buvo sumanyta ši knyga. Tačiau laikas nenumaldomai bėga: netrukus, 1993 metais, sukaks 30 metų, kai ALGS pabandė suburti po įvairius kraštus išsiskaidžiusius lietuvius gydytojus ir pasivadino Pasaulio lietuvių gydytojų sąjunga (PLGS).
Jos istorijai aprašyti, matyt, reikėtų atskiro veikalo. Į šią knygą galima žiūrėti kaip į 1991 m. išleisto mano parengto „Amerikos lietuvių gydytojų vardyno“ tęsinį: šį kartą iš vardyno išrinktos pavardės tų asmenų, kurie daug nusipelnė medicinai ir visuomeniniam-politiniam bei kultūriniam JAV lietuvių bendruomenės gyvenimui. Jei vardyne buvo surinkti sausi faktai, tai dabar gydytojų biografijas stengtasi pateikti detaliau, kiekvienu atveju nurodomi ir bibliografiniai šaltiniai.“ Autorė yra Lietuvos medicinos bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja
(Pabaiga – kitame numeryje)