Tiriant vokiečių ir lietuvininkų santykius, svarbu išsiaiškinti ir tokius klausimus:
1) Kokie demografiniai procesai vyko lietuviškose apskrityse (itin aktualu – Tilžės apskrityje) iki didžiojo maro bei bado ir po jo, t. y. XVIII a. I pusėje?
2) Kodėl prūsai gerokai greičiau nutauto nei lietuvininkai? Kaip galėjo mažuma (vokiečiai) asimiliuoti daugumą – prūsus? Čia iškyla ir dvikalbystės problema.
parašė net 23 straipsnius
3) Svarbiausia, kaip XVIII a. I pusėje vykusi didžioji vokiečių kolonizacija paveikė lietuvininkų gyvenimą, kaip sąveikavo dvi bendruomenės, turtino viena kitos kultūrą. Kaip bendravo to paties luomo lietuvininkų ir vokiečių kaimiečiai? Juk absoliuti dauguma lietuvininkų buvo kaimiečiai. Tarpetniniai integraciniai procesai kaime – mažai tyrinėti. Lietuvių istoriografijoje daugiausia tirta lietuvių raštijos raida nuo XVI a. ir vokiečių valdžios politika.
Jei XVI a. Prūsijos kunigaikštystė gyveno taikų laikotarpį, o dėl reformacijos plėtojosi lietuvių kultūra, buvo išleisti katekizmai prūsų kalba, tai XVII a. kraštą nusiaubė du karai: 1600–1629 m. ir 1655–1660 m. (Pirmasis Šiaurės karas). Tada Švedija kariavo su Lenkijos ir Lietuvos (Abiejų Tautų) Respublika ir jai pavyko užimti Prūsiją.
Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė), nuo pat jos įsikūrimo 1525 m. buvusi Lenkijos karaliaus (kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis) vasalė, po 1655–1660 m. karo 1656–1657 m. Vėluvos, Labguvos ir Bydgoščiaus sutartimis, pagaliau 1660 m. Olyvos taikos sutartimi tapo suverenia valstybe. Jos sostinė 1660 m. iš Karaliaučiaus (vok. Königsberg) buvo perkelta į Brandenburgo kurfiurstystės centrą Berlyną. Brandenburgo ir Prūsijos jungtinėje valstybėje, kurią valdė Brandenburgo kurfiurstai iš Hohencolernų dinastijos, lietuvininkų dalis ir įtaka sumažėjo, nes dauguma prūsų jau buvo suvokietėję. Tiesioginiai ryšiai su Didžiąja Lietuva nutrūko.
Dėl karų ir kitų priežasčių XVII a. labai sustiprėjo valstiečių išnaudojimas, dauguma jų jau buvo paversti baudžiauninkais lažininkais. Daugiausia jų buvo Mažosios Lietuvos branduolyje – Lietuvos provincijoje (Provinz Litauen), kurią sudarė Tilžės (Tilse, Tilsit), Ragainės (Ragnit), Įsruties (Insterburg) ir Klaipėdos (Memel) apskritys (Hauptamt). 1701 m. lažininkų čia buvo 30 tūkstančių, arba 55 proc. visų Prūsijos (baltiškos Prūsos nuo Klaipėdos iki Vyslos) valdovo domenuose einančių lažą valstiečių. Iš visų 68 500 Prūsijos bernų, mergų ir valstiečių vaikų Lietuvos provincijoje dirbo daugiau kaip 1/3 – 24 500. Mažojoje Lietuvoje XVII a. antrojoje pusėje vyko sparti vidinė, vadinamoji šatulinė kolonizacija: buvo kertami miškai, brūzgynai ir steigiamos nausėdijos, pavyzdžiui, K. Donelaičio senelio H. Donelaičio iš Baičių naujoji sodyba Lazdynėliuose. Pagaliau 1701 m. Prūsijos hercogystė tapo karalyste.
Kyla klausimas, ar iki XVIII a. pradžios Tilžės apskrityje ir dar keturiose lietuviškiausiose apskrityse buvo vokiečių valstiečių, kokia kaimo demografinė statistika? Gyventojų demografijos, ypač jų tautinės sudėties, duomenys yra svarbus tautotyros šaltinis. Pirmasis gyventojų surašymas, nurodant tautybę, Prūsijoje įvyko 1825 m. Todėl tenka remtis kitokia statistika. Pateiksiu išvadas, padarytas remiantis vertingu šaltiniu – Horsto Kenkelio paskelbtais Tilžės valsčiaus valstiečių sąrašais prieš 1709–1710 m. didįjį marą ir po jo (vok. Bauernlisten des Amts Tilsit aus der Zeit vor und nach der großen Pest von 1709/10 leidinyje Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost-und Westpreussen, 1968, Nr. 9). Sąrašai buvo pasiųsti į Berlyną 1711 m. vasario mėnesį pirmojo Prūsijos karaliaus Frydricho I reikalavimu. Jie buvo reikalingi maro nuostoliams nustatyti ir kolonizacijos planams sudaryti.
Sąrašuose pagal atskirus kaimus (jų – 188) surašyti Tilžės apskrities valstiečiai lažininkai (lietuvininkų činšininkų buvo mažai) kaip sodybos (ūkio) šeimininkai. Nurodyti jų vardai, pavardės (lietuviškesnės nei didžlietuvių) ir ūkio dydis (kiek ūbų arba margų). Iš gyventojų pavardžių, kartais ir vardų, galima nustatyti jų tautinę sudėtį. Beje, sąrašuose trūksta 7 kaimų (neįrašyti). Tilžės apskritis apėmė teritoriją abiejose Nemuno pakrantėse. Didžioji jos dalis, buvusi kairėje, suskirstyta į 4 nedidelius valsčius (kameramtus): Pagilijos ir Pašalteikių (Pagilg und Paschalteigschen), Linkūnų (Linkuhnen), Katyčių (Coadjuth-Candtschen), Piktupėnų (Picktupenenschen), Taurutėnų (Taurotehnen) ir Argeninkų (Argeningschen). Minėtuose 188 kaimuose, kurių tik keli pavadinimai vokiški, buvo 3 148 ūkiai su 1 968 ūbais dirbamos žemės (1 ūbas tuomet prilygo apie 17 ha), taigi iš viso 33 456 ha. Vienam kaimui teko vidutiniškai 16,7 ūkio ir 10,4 ūbo (1 768 ha), o 1 ūkiui – vidutiniškai 0,6 ūbo (10,2 ha). Tai, atrodo, daugiau nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lenkijoje ir Rusijoje. Kadangi 1 šeimyną (su samdiniais) sudarė vidutiniškai 8 žmonės (1790 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – 7–8 žmonės), Tilžės apskrityje XVIII a. pradžioje gyveno apie 25 tūkst. žmonių – valstybinių valstiečių kartu su šeimynomis. Absoliuti dauguma jų buvo lažininkai.
Čia pravartu priminti, kad dauguma žemių Mažojoje Lietuvoje dėl įvairių priežasčių buvo domenai – valdovo nuosavybė. Viena činšininkų kategorijų, vadinamieji Hochzinser, lažo nėjo, tačiau mokėjo didesnį činšą. Tokių valstiečių Tilžės apskrityje buvo mažai – tik apie 138 ūkius (4,4 proc. visų ūkių) su 211 ūbų (3 587 ha) dirbamos žemės (1,7 proc. visų ūbų). Tarp jų buvo ir vokiečių, ir lietuvininkų. Kulmiškiai (Kölmer), tai yra gyventojai, turintys žemės nuosavybę pagal Kulmo teisę, buvo daugiausia vokiečiai senbuviai. Rastas daugiau kaip 3 tūkst. Tilžės apskrities valstiečių (šeimų galvų) sąrašas, sudarytas 1711 m. – maro pabaigoje. Taip pat rastas daugiau kaip 600 valstiečių nevedusių sūnų 18–40 m. amžiaus sąrašas, sudarytas 1703 m.
Žmonių vardai ir pavardės – tai lobis ir kalbininkams. Tokių vertingų to laikotarpio statistinių duomenų iš Didžiosios Lietuvos mes neturime. 98–99 proc. gyventojų Tilžės apskrityje turėjo lietuviškas pavardes. Kadangi tuo laikotarpiu lietuvininkai dar nevokietėjo, net priešingai, kai kurie vokiečiai lietuvėjo, galima teigti, kad jie buvo lietuviai (lietuvininkai; Deutsche Zentralarchiv, Potsdam. Merseburgo skyrius. Rep. 77, Tit. 4084, p. 20). Iš sąrašuose esančių valstybinių (karališkųjų) valstiečių (šeimų galvų) su vokiškomis pavardėmis tebuvo 1–2 proc., o su lenkiškomis rasta tik 9 šeimų galvos (pvz., Jurg Sabarauffsky). Bet ir tarp jų galėjo būti lietuvininkų.
Išvados, padarytos iš Tilžės apskrities duomenų, tinka ir lietuviškiausioms Klaipėdos, Ragainės, Įsruties ir Labguvos (Labiau) apskritims. Kaip ir Tilžės, turiu šių apskričių XVIII a. pačioje pradžioje valstybinių valstiečių sąrašus su pavardėmis, vardais, gyvenamąja vieta, ūkiais su žemės plotu, kuriam valsčiui priklauso, tačiau dėl nedidelės šio straipsnio apimties apsiriboju Tilžės apskritimi.
Taigi iki XVIII a. pirmosios pusės Mažoji (Prūsų) Lietuva, imant jos penkias lietuviškiausias apskritis, dar buvo ištisai lietuvininkų, kurių dauguma buvo lažininkai, gyvenamas kraštas. Tik Mažosios Lietuvos pietuose, kur pamažu kūrėsi privačios feodalų valdos, buvo apsigyvenę šiek tiek vokiečių, taip pat lenkų, t. y. mozūrų valstiečių apie Geldapę (vok. Goldapp) ir Ungurą (Angerburg). Tik miestuose vokiečių gyveno daug daugiau nei lietuvininkų.
Vokiečių mokslininkai, remdamiesi kitais duomenimis, padarė panašias, kaip ir aš, išvadas. XVII a. žymusis etnografas ir istorikas M. Pretorijus (manoma, lietuvių kilmės) veikale „Žinios apie lietuvių būdą, prigimtį ir gyvenimą“ liudija, kad buvo žiūrima, kad nadruvių kaimuose neįsikurtų vokiečių. A. Weisso studijos „Prūsų Lietuva ir Mozūrija“ (Preussisch-Litauen und Masuren; 1878–1879, t. 1, p. 171) pateiktais duomenimis, tarp lietuvininkų gyvenę žemesnieji vokiečių valdininkai taip sulietuvėjo, kad kalbėjo ir suprato tik lietuviškai. Pagal O. Natau studiją „Tarmė ir kolonija šiaurrytinėje Rytų Prūsijoje“ (Mundart und Siedlung im nordöstlichen Ostpreussen / Schriften der Albertus-Universitat; 1937, t. 4, p. 183, 187, 213) Pilkalnio (Pillkallen) parapijos krikšto registracijos knygoje įrašytos vien tik lietuviškos pavardės. Jis padarė išvadą, kad XVI–XVII a. kolonistai senbuviai vokiečiai buvo tik turtingi miestiečiai.
A. Haksthausenas veikale „Krašto konstitucija Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijose“ (Die ländliche Verfassung in den Provinzen Ost- und Westpreussen, 1939, p. 82) tvirtino, kad XVIII a. pradžioje 200 kv. mylių (11 200 km2) teritorijoje gyveno vien valstiečiai lietuvininkai, o E. Muretas veikale „Prancūzų kolonijos istorija“ (Geschichte der Französischen Kolonie, 1885, p. 234) nurodė, kad iki didžiojo maro vokiečių valstiečiai į Mažąją Lietuvą nevyko. Ir H. Rieckenbergas studijoje „Šatulinė kolonizacija Prūsijoje iki 1714 metų“ (Die Schatullsiedlung in Preussen bis zum Jahre 1714 / Altpreussische Forschungen, 1939, sąs. 1, p. 48, 194–196) rašo, kad Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje XVIII a. pradžioje gyveno vien valstiečiai lietuvininkai.
Vydūnas monografijoje „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (parašyta vokiškai: Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen, 1932, p. 255; liet. kalba – 2001 m.) tvirtino, kad tarp Vyslos žemupio, maždaug iki Alnos ir Baltijos jūros, gyveno daugiausia prūsai ir vokiečių kolonistai, į rytus – lietuvininkai. Įsruties apskrities pietinėje ir Unguros (Angerburgo) apskrities šiaurinėje dalyse įsikūrę šiek tiek Mozūrijos lenkų sulietuvėjo, o XIX a. – suvokietėjo.
Tuos ir kitus demografinius procesus išnagrinėjo M. Beheimas-Švarcbachas („Hohencolernų kolonizacija“ /Hohenzollernsche Kolonisationen, 1874, p. 100–106, 141–142 ir kt.), G. Šmoleris („Prūsijos kolonizacija 17 ir 18 amžiuose“ /Die preussische Kolonisation des 17. und 18. Jahrhunderts leidinyje Schriften des Vereins für Sozialpolitik, 1886, t. 32, p. 15 ir kt.), A. Zweckas (Lietuva / Litauen, 1898, p. 133–134 ir kt.) ir J. Jakštas (Mažosios Lietuvos apgyvendinimas iki XVII a. pabaigos, 1970). Beje, lenkų istorikai ištyrė, kad Mozūrijos šiaurėje gyveno daug lietuvininkų, o prūsai Mozūrijoje lenkėjo, vėliau – vokietėjo.
Net XX a. pirmojoje pusėje Labguvos apskrities kaimuose gyveno daug žmonių, kai kur net pusė gyventojų lietuviškomis pavardėmis, tik vardai buvo beveik visi vokiški, pavyzdžiui, leidinyje „Von tohus“ straipsnyje „Labguvos apskrities tėviškės“ (Heimatbrief des Kreises Labiau, Nr. XXXIII, 1983). Kraštotyrininkas Jonas Česnavičius iš Vokietijoje leidžiamo tęstinio leidinio „Das Ostpreussenblatt“ išrinko buvusių Rytų Prūsijos gyventojų 75–100 m. amžiaus sukaktuvininkų skelbiamus sąrašus. Vien 1980–1985 m. sąraše gausu gražių, lietuviškesnių nei Didžiojoje Lietuvoje (tik rašyba suvokietinta) lietuviškų ar prūsiškų pavardžių. Pavyzdžiui, iš Tilžės-Ragainės apskrities: A. Banaitis, I. Butkutė, E. Endrejaitė, E. Kiškelis, P. Mačiulaitis, E. Rupšienė, H. Užkuraitis;
iš Gumbinės apskrities: H. Ašmentaitė, E. Didžiūnaitė, V. Eglinskis, F. Kalvaitis, M. Langė, G. Palenšaitė;
iš Įsruties apskrities: O. Alkevičius, E. Bartošaitė, G. Endriulaitė, E. Jurkšaitis, A. Kirinis, A. Pakulaitienė, O. Povilaitis, G. Ramonaitienė, K. Ramonaitis, G. Šalnaitis;
iš Pakalnės (Lankos) apskrities: M. Bajoraitienė, M. Gudaitė, M. Linkytė, Medingaitė, E. Paliokaitis, E. Vaga, Valdaitė, E. Vencelis;
iš Labguvos apskrities: P. Avižius, A. Barsūnaitė, M. Butgeraitė, K. Naujokas, L. Rudaitė;
iš Vėluvos apskrities: G. Baldžiūtė, K. Breikšienė, E. Grigulytė, A. Kalvaitis, E. Mintelis, A. Pečienė;
iš Karaliaučiaus apskrities: T. Barčas, E. Damašius, E. Klimkaitė, V. Matulis, E. Merčius, E. Pečytė, K. H. Pričkaitis, H. Tylienė;
iš Unguros (Angerburgo) apskrities: V. Barutas, A. Beržas, H. Grigūnė, G. Jurkšaitis, K. Smilgienė;
iš Lėciaus apskrities (Mozūrija): V. Bartė, A. Gandraitė, K. Paldžius, V. Švilas, O. Vasgintas;
iš Leko apskrities (Mozūrija): V. Borutienė, J. Budnikaitė, G. Dzingelienė, I. Dzingelienė, A. Griciūnienė, J. Grigas, A. Grigelis, G. Jegulė, H. Madeika, F. Naujokas, M. Šaukytė, L. Šurna, F. Viluckis;
iš Geldapės apskrities (Mažosios Lietuvos pietuose ir Mozūrijos šiaurėje) – E. Vygantienė;
iš Mozūrijos: E. Domšaitytė, A. Kiršienė; iš Balgos (į pietus nuo Karaliaučiaus, prie Aismarių) – M. Neringa;
iš kitų vidurinės Prūsijos apskričių: F. Bartnikaitė, V. Burbulė, E. Grigutis, A. L. Klaukienė, A. L. Zarembaitė.
Ir čia dar ne visos išvardytos lietuviškos ar prūsiškos pavardės, o tik, kaip minėjau, 1980–1985 m. laikotarpio 75–100 m. amžiaus sukaktuvininkų. Tai labai maža dalis buvusių Mažosios Lietuvos ir visos Rytų Prūsijos gyventojų baltų.
Tilžės apskritis buvo viena iš mažesnių. Beveik dvigubai didesnė už ją buvo Įsruties apskritis. Skaičiuodami minėtas 5 apskritis kaip 6, gauname, kad jose domenų valstiečių ūkiuose gyveno apie 150 tūkst. žmonių (625 tūkst.). Veikiausiai maždaug tokį pat skaičių sudarė likę kaimo ir miesto gyventojai. Juo labiau kad Prūsijos šiaurėje buvo gana tankiai gyvenama. Žemės ten buvo geros, todėl gyveno daug vadinamųjų laisvų žmonių. Taigi Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos ir Klaipėdos lietuviškiausiose apskrityse pačioje XVIII a. pradžioje (iki didžiojo maro) gyveno apie 300 tūkst. žmonių. Absoliuti dauguma jų – lietuvininkai. Tai patvirtina kiti istorijos šaltiniai ir mokslininkų skaičiavimai. (Pabaiga – kitame numeryje)