Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų grupė ugdymo dvasingumo problemą nagrinėja nuo 2009 m., kai buvo išleista pirmoji monografijų ciklo knyga „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“. Idėjos autorius ir mokslinių tyrimų koordinatorius – pedagogikos mokslų daktaras profesorius Jonas Kievišas. Tyrėjų grupę sudarė žinomi dvasininkai, filosofijos, pedagogikos, psichologijos, filologijos ir kitų mokslo sričių atstovai iš 10-ties Europos šalių.
Ketvirtoje kolektyvinėje monografijoje pateikiami Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų tyrimų rezultatai. Abiejose šalyse vykdomos švietimo reformos, kurių pagrindas yra humanistinės dvasinės vertybės. Tai skatina mokslininkus telktis, tyrinėjant ugdymo dvasingumą. Knygoje nagrinėjama problema išprovokavo plačią diskusiją apie dvasingumo paskirtį ir vaidmenį švietime ir visuomenėje. Skambėjo mintis, kad dvasingumas šiandien – ne tik asmenybės ugdymo problema. Tai pagrindas įgyti imunitetą pasitinkant laikotarpio iššūkius, pagrindas išsaugoti tautos savastį globaliame pasaulyje.
Naujojoje monografijoje parodomi hedonistiniai ir dvasiniai žmogaus gyvenimo pradai, pasireiškiantys ir visuomenėje, ir švietime. Vis didėjanti šių slinkčių takoskyra yra rimtas iššūkis kultūros humanistinei esmei, šiandienei raidai ir net tautos išlikimo perspektyvai. Iškyla pavojus švietimą nukreipti žmogaus, kaip intelektinės mašinos, kaip bioroboto, ugdymui. Tokia kryptis remiasi požiūriu, kad „žinios – jėga“, „žinios – gerovė“. Tai neišprususio žmogaus kultūra, kuris gyvena „čia ir dabar“ ir nesiveržia į dvasines aukštumas. Ji tarsi demokratiška, ją lengvai perima masės, tačiau realiai tai yra tik kultūros reiškinių kopijos, o ne originalai. Panašios kultūros kontekste bręstanti asmenybė susvetimėja, blėsta jos dvasingumas, o visuomenėje įsivyrauja vartojimo kultūra ir jai būdingos materialios vertybės. Tokias tendencijas svarbu įžvelgti, jeigu norime humanizuoti švietimą ir ugdymo dvasingumą grįsti krikščioniškomis vertybėmis.
Monografijoje pristatyti tyrimai patvirtina, kad žmogaus dvasinė raida priklauso nuo aplinkos dvasingumo. Tačiau poveikio kokybė priklauso nuo pačios asmenybės: tik remdamasis asmenine dvasinių vertybių sistema, žmogus gali pasipriešinti negatyviai vartotojiškos aplinkos įtakai ir pats veikti dvasinę aurą. Todėl ugdymo dvasingumo koncepcija yra tokia svarbi pertvarkant švietimą. Autorė yra profesorė, pedagogikos mokslų daktarė, Ukrainos nacionalinės pedagogikos mokslų akademijos Švietimo vadybos universiteto mokslo prorektorė