Nemaža akademinės bendruomenės dalis pažadėtos balandžio 28-osios laukė su nemažu nerimu. Vienas iš žodžio kišenėje neieškančių kolegų tarstelėjo: „Beveik kaip Paskutiniojo Teismo dienos…“
Vyriausybė dar šiek tiek lukterėjo, matyt, nenorėdama, kad ilgasis „Darbininkų dienos“ savaitgalis būtų skirtas projektams aptarinėti, ir lauktą pasiūlymų paketą paskelbė iškart jam pasibaigus. Dabar jau gerokai aiškiau, nors liko daugybė neatsakytų klausimų. Dabar svarbiausia, ar dar bus suteiktas žodis „eiliniams“ – akademinės bendruomenės nariams. Nors Paskutiniojo Teismo (galutinio sprendimo) įvaizdis gal ir netinka, bet tie „eiliniai“, pradedant profesoriais ir baigiant asistentais, nežino, kokios yra diskusijų ribos. Neaišku, ar Premjero sudarytos darbo grupės vadovai yra nusiteikę išklausyti ir… paklausyti.
Demokratinėje teisinėje valstybėje tai būtų neginčijama: romėnų filosofo Liucijaus A. Senekos sentencija „Audiatur et altera pars“ (tebūnie išklausyta ir antroji pusė) yra daugelio problemų išeities taškas. Bet puikiai žinome, kad nei demokratine, nei juo labiau teisine valstybe dar netapome. Dar tik svajojame, kad taip turėtų būti. Bent 80 procentų… Jei taip jau būtų, piliečiai iš Lietuvos dešimtimis tūkstančių svetur nebėgtų. O gal niekur tos išsvajotos „demokratinės teisinės“ aplinkos nėra, juk ir paties Senekos likimas – graudžiai tragiškas? Vis dėlto dažniausiai tikimės, kad „bent šį kartą“ taip nenutiks, kad rami dalykiška diskusija – ne tik galima, bet ir pageidautina.
Abejoti verčia tik gegužės 2 d. rytą paskelbto pranešimo komentaras apie darbo grupės sudėtį: „Pertvarkos planą parengusi darbo grupė sudaryta iš akademikų, teisės praktikų, pirmaujančių verslo kompanijų ir didžiausių verslo, studentų, viešojo sektoriaus asociacijų atstovų.“ Tačiau kiek tarp tuzino išvardintų grupės narių yra tų „akademikų“? Gal reikėjo atsargiau vartoti daugiskaitą?
Viena iš daug ir garsiai viešojoje erdvėje kalbančių neseniai išrinkto Seimo narių per Vyriausybės valandą užklausė ir pati sau atsakė, kaip didžiausią problemą įvardindama dabar universitetuose dirbančių dėstytojų amžių ir etato dalį. Tačiau viena – dalyvauti televizijos laidoje ir emocingai šnekėti bet kuriuo klausimu, apie viską turint savo „tvirtą ir neginčijamą nuomonę“. Televizijos laidoje labiau reikia ne faktų, o vaidybos. Minėta ponia tokį gebėjimą turi. Visai kas kita – dalykiškai suformuluoti klausimą Vyriausybės valandoje ar akademinėje aplinkoje. Problema – ne profesūros amžius, o visų bet kurio amžiaus dėstytojų galimybė dirbti visu etatu ir gauti atlyginimą, kuris leistų oriai pragyventi. Kai dėstytojas, mokslų daktaras docentas, perkopęs savo 50-metį, priverstas dirbti taksistu arba lakstyti po kelias aukštąsias mokyklas, kad galėtų pragyventi, tai jau nebegali būti laikoma normalia padėtimi.
Kiek kitoks – profesūros vaidmuo. Aukščiausio lygio dėstytojai privalo turėti normalų atlyginimą pagrindinėje darbovietėje, tačiau jie visada turėtų būti kviečiami ir į kitus universitetus, net ir skirtingose valstybėse, nes jie platina naujausią informaciją, kuria inovacijas ir skatina jas diegti, garsina valstybę ir kuria perspektyvų jos įvaizdį.
Paskelbtame pertvarkos plane yra įdomių momentų. Kai kurie pasiūlymai – gal kiek ir netikėti, bet gal racionalūs? Pavyzdžiui, daug ką nustebino siekis technologijos mokslų krypčiai priskirti Klaipėdos universitetą. Tačiau tiems, kurie yra išsamiau susipažinę su šio universiteto jau atliktais ir planuojamais darbais, tokios specializacijos pasiūlymas gali atverti naujų perspektyvų. Gal šio pasiūlymo autoriai jau numatė, kur siūlys perkelti kitų sričių tyrimus ir atitinkamas studijas?
Įdomus ir projektas įtraukti Vilniaus universitetą į regioninių problemų nagrinėjimą. Galimybė, studijuojant Šiauliuose, įgyti stipriausio Lietuvos universiteto diplomą gali paskatinti gabų jaunimą susidomėti regionų raidos klausimais ir sustiprinti regioninės politikos tyrimus. Daug kas priklausys nuo to, kaip Vilniuje bus suvokiama regioniškumo ir siaurosios specializacijos sąvokų skirtis, kaip ten matomos regionų ekonomikos atkūrimo perspektyvos ir tikros savivaldos diegimo keliai. Jei arogantišką ir primityvią „provincijos“ sampratą pakeis įdėmus antropologinės strateginio valdymo metodologijos supratimas, tai netrukus gali išryškėti, kokių plataus profilio specialistų reikia atokesnių, žemo urbanizacijos lygio vietovių pažangai skatinti. Tik abipusiškai pagarbus ir lygiateisiškas abiejų institucijų akademinių bendruomenių dialogas gali padėti rasti naują, tačiau Lietuvai labai svarbią, mokslinių tyrimų kryptį ir pertvarkyti atitinkamų studijų turinį.
Dabar labai svarbu nepainioti priežasčių ir pasekmių. Svarbiausia kiekvieno universiteto potencialo dalis – žmonės. Siekiant pažangos universitetiniame ugdyme, būtina įsisąmoninti keletą tikslų:
1) universiteto dėstytoju, išskyrus gal tik keletą bazinių disciplinų, nagrinėjamų pirmame ir antrame bakalauro studijų kursuose, turi būti mokslininkas. Todėl jam gyvybiškai būtina dirbti mokslinį darbą: darbuotis projektuose, dalyvauti ekspedicijose, eksperimentuoti, o veiklą laboratorijoje derinti su dalyvavimu, diegiant inovacijas gamyboje arba viešajame sektoriuje. Doktorantai, mokslų daktarai, docentai – mokslinių komandų nariai. Tačiau svarbiausia profesoriaus misija – kurti savo akademinę mokyklą ir telkti komandą, kurią vienytų svarbiausia idėja;
2) Lietuvos mokslininkai pirmiausia turi dirbti Lietuvos ūkiui, jų idėjos turi būti panaudojamos ūkio pažangai ir visuomenės gerovei. Puiku, kai mokslininko darbų reikšmė yra tarptautinė, skirta visam pasauliui, tačiau jis niekada negali pamiršti, kad dirba Lietuvai. Aišku, kad moksliniam darbui reikia naujausios įrangos, kuria galėtume naudotis kooperuodamiesi;
3) universiteto dėstytojas turi būti pedagogas, t. y. turėti pedagoginį pašaukimą, siekį dirbti su studentais. Yra puikių mokslininkų, kurie vis dėlto niekada negalės būti dėstytojais, nes neturi pedagogo profesijai būtinų asmenybės savybių. Tačiau vien pašaukimo neužtenka, dėstytojas privalo turėti edukologijos žinių ir nuolat tobulinti savo pedagoginius gebėjimus. Studentų mylimas dėstytojas ugdo būsimąjį visuomenės elitą – inteligentiją, aukštuomenę, kultūrinę aristokratiją, gražiausia šio žodžio prasme;
4) studijos universitete yra trijų pakopų: bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros. Būtina visų šių pakopų kokybė ir aiški galimybė pereiti į aukštesnę pakopą. Natūralu, kad kai kam užteks bakalauro pasirengimo ir jie išeis dirbti, taikydami jau įgytas žinias. Tačiau magistro studijos yra susijusios su moksliniais tyrimais. Gavusieji magistro laipsnį užims aukštesnę padėtį profesinėje veikloje. Dalis jų eis į trečiąją pakopą ir taps doktorantais. Tačiau tikrai ne visi, apgynę disertacijas, taps mokslininkais. Didžioji daktarų dalis išeis į profesinę veiklą, tapdami padalinių, įmonių vadovais. Mokslininkais liks tik tie, kurie visą savo gyvenimą pašvęs naujų idėjų ir sprendimų paieškai;
5) naują mokslinį atradimą, kartais net atsitiktinai, gali atskleisti asmuo bet kurioje studijų ar net profesinės veiklos pakopoje. Tai gali būti net pastabus bakalaurantas, magistrantas ar doktorantas. Universitetinis ugdymas turi būti daug geriau susijęs su praktika, verslu, valstybės strategijų rengimu, mokslo arba ūkio politika. Didieji atradimai jau sunkiai įsivaizduojami be naujausią informaciją nagrinėjančio kolektyvo arba be naujausia įranga disponuojančio mokslo centro.
Šiuo metu visose trijose studijų pakopose yra didelių problemų. Jas ir reikia spręsti, o ne tikėtis, kad viskas išsispręs savaime, kažkuriuos universitetus prie kažko prijungus. Universitetai kuriami šimtmečiams. Tai Alma Mater, su kuria savo likimą susieja ištisos absolventų kartos. Universitetas turi Alumnų institutą, svarbų tiek patiems alumnams, tiek ir universitetui. Absolventai čia gali ne tik atnaujinti ir tobulinti žinias, bet ir padėti universitetui tobulinti studijas, prisidėti prie mokslo tyrimų bazės stiprinimo. Alumnai tampa tiek verslo, tiek ir valstybės vadovais. Jų patirtis yra neįkainojama. Vargu ar šiandien galvojama apie tai, kas perims reorganizuojamų universitetų alumnus.