Siekdami užtikrinti nesustabdomai augantį globalaus apsirūpinimo maistu poreikį ir surinkti adekvačias valstybės pajamas tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, privalome pasirūpinti esminiu tai garantuojančiu veiksniu – dirvožemio išsaugojimu. Mokslinių tyrimų duomenimis, dėl suintensyvėjusios žemdirbystės, aktyvaus agrotechnikos naudojimo ir plataus monokultūrų auginimo, sparčiai ryškėja dirvožemio degradacijos požymiai: dirvos rūgštingumas ir erozija, prastėjančios agrocheminės ir biologinės dirvožemio savybės ir kt.
Nors bendro reglamentavimo, užtikrinančio dirvožemio apsaugą Europos Sąjungos lygmeniu nėra, kai kurios valstybės narės (tarp jų – Vokietija, Didžioji Britanija, Latvija), siekdamos stabdyti aplinkai ir žmogui pražūtingą procesą, savo įstatymais yra griežtai apibrėžusios dirvožemio naudojimą. Vadovaujantis šia praktika, Lietuvoje taip pat parengtas dirvožemio įstatymo projektas, kuriame nurodomos pagrindinės degradacijos procesų stabdymo priemonės: tausi žemdirbystė, derlingumą sauganti ir atkurianti sėjomaina, subalansuotas tręšimas ir pan.
Įstatymo projektas apima ne vien žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, bet ir tvarkingą miško, durpžemių bei urbanizuotų teritorijų dirvožemio eksploatavimą. Nė viename šiuo metu galiojančiame teisės akte nėra patvirtintų sąvokų ir funkcijų apibrėžimų, dėl to daug neaiškumų kyla tiek žemės naudotojams, tiek aplinkosaugos kontrolę vykdantiems pareigūnams. Šie neaiškumai dažnai tampa ir teisminių ginčų pagrindu. Be to, šiuo įstatymo projektu yra siekiama sujungti keleto atskirų teisės aktų nuostatas, taip palengvinant esminių dirvožemio saugos reikalavimų įgyvendinimą.
Aiškus tvarkingos ūkininkavimo praktikos ir dirvožemio derlingumo atstatymo reglamentavimas yra vienintelė išeitis, garantuojanti Lietuvai ekonominę naudą ilgalaikėje perspektyvoje. Autorė yra LR Seimo narė