Dvasinės ir materialinės kūrybos sąsajos
Materialinė kultūra, kartu ir dvasinė kultūra, kuri sąlygoja materialinės kultūros formavimąsi, sudarė sąlygas žmonijai apsireikšti ir išlikti, taip pat ir klestėti susidariusioms civilizacijoms.
Materialinė kultūra, priklausomai nuo daugelio veiksnių – gamtinių sąlygų ir aplinkos, žmonių bendruomenių dydžio, laikmečio, kaimyninių bendruomenių materialinės kultūros lygmens ir kitų aplinkybių, evoliucionavo. Dvasinės kultūros lygmuo buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, teigiamai veikusių materialinės kultūros vystymąsi. Kultūrų evoliucija ir tos evoliucijos istorija su išlikusiais materialiais pavyzdžiais ir šiuolaikiniam žmogui yra svarbus pagrindas jo tolimesnei veiklai.
Filosofai ir kiti kultūros klausimus nagrinėjantys mokslininkai kultūros sąvoką supranta panašiai. Pavyzdžiui, pagal E. Nekrašą, „kultūra – tai žmonių veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra yra tai, kas išskiria žmogų iš gamtos. Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę.“ Dvasinė kultūra – tai intelektualios veikos rezultatai: mokslai, menai, moralė, išradyba. Materialinė kultūra – tai žmonių sugalvoti gamybos būdai, pagaminti daiktai, įvairi technika, įrankiai, technologijos ir kita. Žmogus gimsta kaip nespecializuota ir neaprūpinta būtybė. Savaime išbūti pasaulyje jis neparuoštas. Būtinos sąlygos: mokymasis, patirties perėmimas, išmokimas suvokti gamtos dėsnius. Vėliau kultūrą sudaro įpročiai. Visa tai perauga į papročius ir kolektyvines idėjas, o padaryti daiktai po kurio laiko tampa paveldo objektais.
Muziejai – civilizacijų kultūros ženklai
Pasaulyje yra daug natūraliai išlikusių dvasinės ir materialinės kultūrų pavyzdžių. Apie buvusias šias kultūras ir jų klestėjimą liudija buvusių civilizacijų ženklai. Žmonės, suvokdami senovinių kultūrų įamžinimo svarbą, kuria muziejus. Žmogus atrinktus objektus laiko tokiais svarbiais tam tikrų esmių liudytojais, kad yra pasiruošęs juos neribotą laiką saugoti ir pateikti visuomenei. Taigi muziejai – visuomeninę funkciją atliekančios kultūros institucijos. Jie atspindi įvairiomis istorijos aplinkybėmis vykdytos konkrečios aplinkos žmogaus veiklos rezultatus. Tai tam tikras visuomenės, iš kurios jis yra kilęs, atspindys.
Pirmieji muziejai atsirado pasaulyje IV a. p. m. e. Aleksandrijoje (įkūrė Demetrijus Felerietis) ir Atėnuose (įkūrė Aristotelis). Lietuvoje vienas iš pirmųjų buvo Dionizo Poškos 1812 m. Bijotuose įkurtas Baublių muziejus. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 103 muziejai. Tarp jų, kaip ir visame pasaulyje, technikos muziejai ar turintys senovinės technikos ekspozicijas yra labai populiarūs tarp žiūrovų ir gausiai lankomi.
Muziejų atsiradimas, tarp jų ir technikos muziejų, negali būti sąlygojamas planinio veiksnio. Reikmė nesąlygoja atsiradimo. Muziejus išsaugo ankstesnių kartų prisiminimą, yra tarsi paskutinė protėvių kulto šaka. Kai muziejus jau pradeda funkcionuoti, pastebima, kad muziejinis darbas – muziejininkystė, tai kova su visuomenės atminties praradimu. Čia jau yra žmonių bendros atminties išraiška, ne tik specifinė mokslo šaka, bet ir reiškinys mūsų istorijos bei kultūros fone.
Kuriantis muziejui, specializacijos nebūna. Ji atsiranda vėliau, kai padiktuoja istorinis laikmetis, taip pat visuomenės poreikis. Tikslingiausia yra kaupti visumą eksponatų. Sudaryti rinkiniai žiūrovui duos kompleksiškų potyrių ir žinių. Vadinasi, muziejininkystėje pagrindiniu objektu reikia laikyti ne patį muziejų, o priežastis tam muziejui atsirasti.
Muziejaus Smalininkuose idėjos formavimasis
Pokariu, apie 1948 metus, prasidėjo masiniai kaimo žmonių vežimai į Sibirą, o vienu metu ir vadinamųjų „kolektyvinių ūkių“ steigimas. Išvežtų žmonių turėta technika, įvairūs įrengimai buvo gabenami į vieną vietą, prie kolūkio kontorų. Vėliau šie rinkiniai pasipildė, nusavinus likusių gyventojų turėtą techniką. Tačiau kolūkiniai „muziejai“ tada nesusiformavo, nes čia sukrauti daiktai sunyko arba buvo išgrobstyti. Materialinės kultūros paveldas, kuris rišo žmogų su žeme ir lėmė jo turiningą gyvenimą, buvo sunaikintas. Liko tik pateikti tam žmogui kitą mąstymo ir gyvenimo būdo receptą bei stumtelėti jį ir… „tarybinis žmogus“ jau pagamintas. Nepaklusniuosius siekta „perauklėti“.
Visą tai teko matyti vaikystėje. Matėme, kaip buvo griaunami vėjo malūnai, valstiečių sodybų geri pastatai, o vėliau ir pačios sodybos, žmones varant į „kolūkines gyvenvietes“. Valstiečių sodybose buvęs materialinės kultūros paveldas žuvo. Pavyzdžiui, beveik kiekvienoje pirkioje buvusios audimo staklės keliaudavo į krosnis.
Kaip ir daugelis kaimo gyventojų, taip ir mano tėvai kaupė lietuvišką prieškario spaudą, knygas. Mano tėvas buvo prieškario agronomas. Buvo sukaupta daugybė dokumentų, įvairių raštų. Nors per karą jų daug dingo, tačiau su išlikusiais mano pavyko susipažinti. Lankant mokyklą, viešoje aplinkoje vyravo daug raudonos spalvos. O čia, vartant spaudą, knygas, dvelkė lietuviška dvasia. Dokumentai, kalendoriai jau tapo pirmaisiais štrichais istorinėje sampratoje. Labai ryškia spalva prisidėjo partizaninė spauda, be jokių kompromisų ir dūsavimų skelbusi tragišką tiesą.
Didžiulį turtą – namų ūkio techniką ir įrangą, įrankius, daugybę audinių – jau senelių palikimą, tėvų kauptas knygas, spaudą pavyko perimti. Nusprendžiau visa tai papildyti, kartu ir labiau domėtis. Išsaugoti materialinį ir dvasinį kultūros paveldą labai aktualu ir šiais laikais.
Muziejaus eksponatai
Muziejus buvo įkurtas (įregistruotas kaip viešoji įstaiga) 2004 m. birželio 11 d. Turimų eksponatų skaičius – apie 23 tūkstančius. Muziejuje yra:
a) materialiojo kultūros paveldo rinkinių:
– kino ir fototechnikos;
– skaičiavimo technikos;
– prietaisų;
– žemės ūkio technikos;
– transporto priemonių;
– amatų technikos, įrankių;
– buities technikos;
– vidaus degimo variklių;
– išradimų (maketų, modelių ar gaminių iš precizinės vibromechanikos ir vibrotechnikos srities);
b) dvasinės kultūros paveldo rinkinių:
– istorinės spaudos;
– istorinių knygų;
– mokslinės ir techninės spaudos;
– mokslinių ir techninių knygų;
– religinių knygų;
– enciklopedijų, raštų, albumų, monografijų;
– dokumentų;
– Lietuvos ir pasaulio mokslininkų biografinių knygų rinkinys;
– biblioteka (knygos, spauda, neįeinantys į paminėtus rinkinius);
– speciali ekspozicija „Krašto istorija“.
Muziejaus veiklos pagrindinės funkcijos
1. Kaupti, saugoti, tirti ir organizuoti parodas. Muziejus paiešką atlieka visos respublikos mastu. Tai daro muziejaus darbuotojai (ekspedicijų metu) ir keliolika savanorių, kurie gyvena įvairiose šalies vietose. Eksponatai saugomi aštuoniose uždarose patalpose ir atviroje vietoje, juos atitinkamai paruošiant. Registruojami, nustatant tapatybę, pagrindinius duomenis, radimo vietą ir aplinkybes bei kitą informaciją.
Ekspozicijose eksponatai išdėstyti rinkiniais, kurie ir sudaro temines parodas. Muziejus praktikuoja ir išvažiuojamąsias parodas į kitus respublikos miestus ar savo rajone – su specialiai tam paruoštais rinkiniais.
2. Muziejaus rinkiniai, kaip materialiosios kultūros paveldas, turi būti naudojami, saugant viešąjį interesą. Rinkiniai prieinami ir atviri visiems visuomenės atstovams.
3. Muziejuje realizuojamas specifinis žmogaus ir tikrovės santykis. Autentiški rinkiniai reikšmingi istorijai ir dabarčiai. Tai orientuoja visuomenę, ją šviečia ir ugdo.
4. Muziejaus darbuotojai griežtai laikosi etikos reikalavimų: yra mandagūs, paslaugūs, dėmesingi pasitinkant ir išleidžiant ekskursantus. Muziejus intelektualiai ir emociškai rūpinasi įvairaus amžiaus žiūrovais. Objektai turi atitikti lankytojų pasirengimą. Užrašai turi būti gerai matomi ir suprantami. Darbo laikas – neribotas.
5. Darbas su visuomene. Šalia tiesioginės muziejinės veiklos čia organizuojamos muziejaus naktys ir kiti edukaciniai užsiėmimai, pravedami bernvakariai, vyksta vestuvės. Pradėjome ruošti ekspozicijas, įamžinančias atskiras asmenybes.
Muziejaus darbą vertina lankytojai, palikdami įrašus atsiliepimų knygoje. Spaudoje nuolat pasirodo straipsniai apie muziejaus darbą, rodomos TV laidos. Sukurtas kino filmas „Tarp praeities ir dabarties“. Muziejaus veikla aprašoma turistiniuose leidiniuose. Išleista monografija „Materialinės kultūros paveldas ir jo ištakos“. (Pabaiga – kitame numeryje)