Apmąstant vadinamąją universitetų tinklo reformą (1)
Lietuvos vizija: vietoje mokyklos – senelių prieglauda?
Priemiestinė Bridų gyvenvietė, kurioje dygsta naujos sodybos. Iki Šiaulių – vos keli kilometrai gero asfaltuoto kelio. Tačiau apie Bridų mokyklą dabar liudija tik prieš Antrąjį pasaulinį karą Pirmosios Respublikos valdžios metais iškilusio pastato vaiduokliški griuvėsiai. Mokykla po kurio laiko jau būtų skaičiavusi savo šimtmetį. Vėliau prie senosios medinės išaugo dviaukštis mūrinis korpusas, kaip tada buvo sakoma, priestatas. Jo langai išgražinti mokinukų piršteliais sukurtomis mozaikomis. Tik pačių mokinukų čia jau seniai nebėra. „Priestatą“ privatizavo ir jame įkūrė senelių globos namus. Beje, ir į juos patekti nėra lengva – privatus verslas turi gauti pelną.
Mokyklą uždarė, nes joje mažėjo mokinių. Šioje apylinkėje veikę ūkio subjektai vienas po kito užsidarė. Dalis gyventojų įsidarbino Šiauliuose, dalis išvyko į kitas valstybes, nes ir mieste jau siautėjo nedarbo baubas. Be to, mokinių tėvus įvairūs „optimizuotojai“ nesunkiai įtikino, kad mieste – „aukštesnis ugdymo lygis“. Kai kasdien sutinki savo vaikų mokytoją, kai prasilenki su juo, vesdamas karvutę į ganyklą, nelabai sunku ir patikėti, kad miesto mokyklos mokytojai, kurių nepažįsti, kuriuos pamatai gal tik kartą per mokslo metus, tikriausiai yra visa galva pranašesni. Kaip čia beprisiminsi, kad ir vieni, ir kiti tuos pačius universitetus baigė ir tokius pat diplomus gavo. Net, atrodo, visai nesvarbu, kad tavo vaikas priemiesčio mokykloje buvo traktuojamas kaip asmenybė, o ne kaip statistinis vienetas – finansinio „krepšelio nešiotojas“, kad bet kurią jo ugdymo problemą buvo galima išsiaiškinti tą pačią dieną. Bet juk mes nepratę gerai vertinti „vietinių“, o ir visa „žiniasklaida-gandasklaida“ garsiu choru tvirtino, kad priemiesčio mokykloje niekada nebus plaukymo baseino, o ir pedagogas anglistas yra tik atvažiuojantis.
Grįžkime beveik šimtmečiu į valstybės praeitį… Iš carinės imperijos išsivadavusios Lietuvos Pirmosios Respublikos valdžia iškart ėmėsi spręsti paveldėtą raštingumo stygiaus problemą – kiek tik tuometinis varganas biudžetas leido, statė mokyklas kiekvienoje gyvenvietėje. Kad tik mokinukui kuo arčiau į pamokas būtų, kad ryšys tarp mokytojų ir tėvų taptų kuo glaudesnis. Šviesuomenės atstovai aiškino, kad ugdymo pagrindas – asmenybės pažinimas, individualios poveikio priemonės, talento atskleidimas ir ugdymas. Demokratinė vakarietiškoji ugdymo sistema netraktavo mokinių kaip matavimo vienetų, kuriais remiantis skiriamas mokyklų finansavimas.
Tuometinis valstybės biudžetas ribojo daugelio planų įgyvendinimo galimybes. Neretai ta naujoji mokykla beveik niekuo nesiskyrė nuo prakutusio ūkininko trobos: viename namo gale – klasė, kitame – butas mokytojui, o tarp jų koridorius, šaltesniu oru tarnavęs kaip mokinukų rūbinė. Daugelio planų tuometinė valdžia nespėjo įgyvendinti, nes jai skirto laiko rezerve tebuvo tik du dešimtmečiai. Ir vis dėlto kiek daug padaryta. O svarbiausia – išugdyta tikrai patriotiška jaunoji karta, kuri daugiau nei dešimtmetį, net gyvybes aukodama, priešinosi okupantams ir kolaborantams.
Kodėl tada taip sekėsi? Todėl, kad žodžiai nuo darbų dažniausiai nesiskyrė. Tikrai nebuvo to meto Lietuva rojaus kampelis žemėje, bet valstybinės reikšmės klausimai buvo sprendžiami operatyviai. Pavyzdžiui, ypač radikalios žemės reformos svarbiausi planai buvo įgyvendinti per trejus metus. O dabartinės, viena kitą, lyg sugedusiame kaleidoskope, keičiančios vyriausybės jau dvidešimt septinti metai niekaip nesugeba atlikti daug paprastesnės užduoties – grąžinti žemę savininkams arba jų įpėdiniams. Daugiau kaip 60 kartų buvo keičiamos pagrindinio įstatymo nuostatos, sudarinėjamos naujos „darbo grupės“, formuojamos neva vis tobulesnės „koncepcijos“, o reformos vežimas jau trečią dešimtmetį tebestovi įklimpęs.
Tik kažkaip lyg netyčia, lyg nežinia iš kur prie Neries, buvusio draustinio žemėje, kur jokios statybos pagal įstatymus – neįmanomos, išdygo prabangiausių individualių sodybų (Laurų ir kt.) kvartalai. Švyti modernūs vilų ir pilių korpusai Pavilnio ir kituose parkuose, prie ežerų atsirado grėsmingos iškabos „Privati valda“. Ir visa tai – pagal „galiojančius įstatymus“. Iš kur ta socialinė nelygybė, ta atskirtis, kuri didžiausia Europos Sąjungoje? Neseniai triukšmingai pranešta, kad tapome ir pasaulio rekordininkais – daugiausiai „gryno alkoholio“ išmaukiame. Ir kam čia svarbu, iš kur ištraukta tokia „sensacija“, bet juk taip smagu save niekinti…
Moderniausius prekybos centrus pasistatėme, efektyviai veikiančias informacinių technologijų sistemas įdiegėme, o štai elementariuose kasdienybės reikaluose teisybės atkurti niekaip nepavyksta. Ir pasitikėjimo tarp valdžios bei visuomenės tikrai nedaugėja. Tokio Lietuvos išsivaikščiojimo tautos istorijoje dar nebūta. Pradėjus kurpti „švietimo pertvarkos“ planelius, statistika bejausmiai fiksuoja naujus emigracijos tempų rekordus. Tik ar prisiims šių rekordų kūrimo autorystę dabartiniai Švietimo ir mokslo (oho, koks solidus pavadinimas) ministerijos ir Premjero sudarytos „darbo grupės“ vadovai (beje, tai beveik tie patys „oficialūs asmenys“), kai rudenį bus suskaičiuota, kiek potencialių studentų, pradėjus naująją „pertvarką“, Lietuva šiemet neteko?
Ir iš šios, ir iš kitų aukštųjų valdžios institucijų sklinda „strategiškai“ skambantys teiginiai, kad Lietuvoje jau seniai per daug mokytojų, todėl „pedagogai bus rengiami tik pagal poreikį“, nors kiti šaltiniai rodo, kad jau dabar trūksta gebančių šiuolaikiškai dėstyti gamtos mokslus, kad net pradinių klasių mokytojų amžiaus vidurkis grėsmingai artėja prie pensinio. Bet iš minėtų valdžios žinybų lyg kirviu atkertama, kad apie universitetų perteklių jau seniai konstatavo „užsienio ekspertai“. Ar nenudiegia ironija, kad anksčiau vietos valdžia klausė Kremliaus, o dabar Briuselio ar iš bet kur kitur užklydusio pono „komisaro“ ar „eksperto“?
„Sakote, kad dėstytojų algos mažiausios Europoje? Tai pačių universitetų reikalas: atleiskite trečdalį dėstytojų ir likusiems galėsite net 30 proc. jas padidinti. Tai kur čia problema? Mąstykite valstybiškai ir supraskite, kad papildomų pinigų nėra ir niekada nebus. Solidarumo reikia“, – tyčiojasi ponaičiai klerkai ir baisiausiai pasipiktina, kad profsąjungų atstovai juos pakviečia prie to solidarumo prisidėti, ir patiems susimažinti algas bent iki valstybės vidurkio. O juk galėtų ir iki „minimumo“ – jei liaudis pragyvena, tai juk ir jie iš bado nenumirtų. Bet jų atsakymas – aiškus: „Nedrįskite lygintis.“
Šiauliuose… prieš 12 metų
2005-ieji… Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete atidaromas naujas auditorijų korpusas. Statybininkai, akylai prižiūrimi fakulteto vadovų, stropiai padirbėjo: buvusios karinės „Nuklono“ gamyklos valgyklų komplekso ir kitų pagalbinių patalpų vietoje – šiuolaikiškai įrengtos auditorijos. Kitais metais atidaroma ir bene moderniausia Lietuvoje fakultetinė biblioteka. O ir naujoji penkiaaukštė centrinė universiteto biblioteka – visos universitetų sistemos pasididžiavimas. Įranga pritaikyta modernių studijų procesui. Vien ŠU Socialinių mokslų fakultete – beveik 4 tūkstančiai studentų, o visame universitete – kone 12 tūkstančių. Paskaitoje sėdi 75–80 žingeidžių jaunuolių. Po paskaitų – išradinga studentų atstovybės ir AIESEC veikla. Nepakartojamos studentų ir dėstytojų bendros šventės, plečiami tarptautiniai moksliniai ryšiai. Universiteto vadyba įvertinama kaip viena iš draugiškiausių studentams. Ištęstinių studijų grupės formuojamos Tauragėje, Mažeikiuose ir Radviliškyje.
Bet jau po poros metų Šiaulių universitetą užgriūva vis stiprėjantis atviro melo, patyčių ir net grasinimų cunamis. Gal verta priminti, kurio Kauno universiteto atstovai ėmė gąsdinti Tauragės grupės studentus, kad Šiaulių universiteto diplomai – nepripažįstami nei Europoje, nei kitur, o studijų lygis neva prilygsta tik kolegijai ir pan. Ar ne to paties, kuris dabar skelbiasi esąs didžiausias universitetų pažangos šauklys?