Visi sutinka, kad Lietuvoje švietimo sistemos reforma yra būtina. Tačiau turi vykti diskusija tarp Seimo, universitetų ir visuomenės. Reforma negali būti vykdoma chaotiškai, neįvertinus ilgalaikių tokios reformos pasekmių
1. Universitetas – būtinas regiono raidai
„Be abejo, visus (universitetus – L. S.) sujungti – ne sprendimas. Regionuose, tokiuose kaip Šiauliai ir Klaipėda, jie turi būti. Bet jie turi įsivertinti, ar vieni gali suteikti kokybišką švietimą. Ar, pavyzdžiui, jungtis su Vilniaus universitetu ir turėti stiprų pagalbininką? Jungtis reikia ne todėl, kad išsilaikytų, bet kad patenkintų kokybiško švietimo reikalavimus“, – tvirtina Seimo Švietimo ir mokslo komiteto vadovas akad. E. Jovaiša.
Regioną sudaro istoriškai susiformavusi ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo visuma, kurioje svarbus vaidmuo priklauso universitetams. Universitetų indėlis aktualus regiono ūkio plėtrai, jo ilgalaikio konkurencinio pranašumo skatinimui, inovatyvios verslo aplinkos formavimui, efektyviam žmogiškųjų išteklių ir inovacinio potencialo panaudojimui.
Valstybės socialiniame ir ekonominiame gyvenime dažnai išskiriamas atokesnis Šiaurės Lietuvos regionas, nutolęs nuo pagrindinių – Vilniaus ir Kauno – verslo centrų, pasižymintis savitomis gamtinės, istorinės, kultūrinės ir ekonominės aplinkos ypatybėmis. Pavyzdžiui, savo geologine ir geochemine sandara (dirvožemio, vandens sudėtimi ir pan.) šis regionas artimesnis Latvijai, o jo istorinės ir kultūrinės tapatybės šaknų galima rasti viduramžiais gyvavusioje Žemaitijos kunigaikštystėje.
Šiauliai priklauso prie regionų, kuriuose gali sėkmingai vystytis ekonomika. Interneto ir mobiliųjų technologijų laikais daugelis žinomų kompanijų, kai mato kvalifikuotos darbo jėgos potencialą, steigia filialus regionuose. IT įmonės („Telia“ ir kt.) steigia padalinius Šiauliuose, atsižvelgdamos į tai, kad čia veikia universitetas, rengiantis aukštos kvalifikacijos IT specialistus. Lietuvos darbo biržos duomenimis, Šiaulių regionui prognozuojamas didžiausias darbo jėgos paklausos augimas. Nors „InfoBalt“ atlikta ryšių ir IT specialistų rengimo dinamikos analizė rodo, kad šių specialistų poreikis iki 2020 m. tik didės, jo tenkinimo galimybės yra vos ne dvigubai mažesnės nei reikėtų.
Šiaulių universitetas yra vienintelis universitetas, veikiantis Šiaurės Lietuvoje ir orientuotas į studijas bei mokslinius tyrimus, aktualius regiono ekonominei plėtrai. Čia rengiami aukštos kvalifikacijos įvairių sričių specialistai. Universiteto absolventai sėkmingai dirba ne tik šio regiono, bet ir kitose įmonėse ar institucijose, studijuoja doktorantūroje, dalyvauja moksliniuose projektuose ir pan.
2. Universitetas ir gyventojų migracija
Universitetai gali svariai prisidėti, stabdant gyventojų, ypač jaunimo, migraciją į užsienį ir iš atokesnių regionų į didmiesčius. Dar praėjusios kadencijos Seimui vos tik pradėjus aukštųjų mokyklų tinklo reformas, pasigirdo gimnazijų direktorių signalai, kad sparčiai didėja jaunimo, vykstančio studijuoti į užsienį, dalis. Šiuo metu užsienio universitetuose studijuoja ne ką mažiau jaunimo, nei didžiausiame Lietuvos universitete.
Prie atsisakančių studijuoti Lietuvoje skaičiaus didėjimo didele dalimi prisideda ir tendencinga pastarųjų metų švietimo politika, kuri ypač neigiamai veikia universitetus, veikiančius regione. Susidaro įspūdis, kad įgyvendinama universitetų tinklo pertvarka atneša daug daugiau žalos, negu tos neigiamos tendencijos, kurioms įveikti ta pertvarka buvo pradėta. Pagal statistinius duomenis, Šiaulių regione gyventojų pastaraisiais metais sumažėjo ketvirtadaliu, o stojančiųjų į Šiaulių universitetą – net 2–3 kartus. Tokio atsisakančiųjų studijuoti savo mieste ar regione skaičiaus sumažėjimo reikėtų ieškoti ne regiono gyventojų skaičiaus pokyčiuose, bet nepakankamai pagrįstų reformų sukurtoje aplinkoje.
Vertėtų paminėti stojimo į aukštąsias mokyklas ir studijų reikalavimus. Ne paslaptis, kad dėl regionų socialinių ir ekonominių skirtumų provincijos jaunimas nėra parengiamas taip, kaip didmiesčių mokyklų abiturientai. Tokių jaunuolių priėmimas į aukštąją mokyklą tikrai nereiškia, kad jie automatiškai gaus diplomus, nes diplomui įgyti reikalinga žinių kokybė vertinama, remiantis valstybiniu lygmeniu patvirtinta sistema. Tačiau galimybė pradėti studijuoti tokiems jaunuoliams suteikia progą ugdyti savo gebėjimus. Formalūs draudimai jiems stoti į aukštąsias mokyklas pažeidžia LR Konstitucijos garantuotą teisę į mokslą ir didina socialinę atskirtį Lietuvoje. O tai, kaip minėta, smarkiai didina jaunimo emigraciją.
3. Europos regioninė politika palaiko universitetus, veikiančius regionuose
Europos civilizacija neatsiejama nuo universitetų. Vis didėjantys teritoriniai išsivystymo netolygumai reikalauja aktyvios regioninės politikos, neutralizuojančios teritorinius išsivystymo netolygumus lemiančias priežastis ir vykdančios atsiliekančių regionų susidarymo prevenciją, kad ateityje netektų ieškoti lėšų jiems remti. Nauja regioninės plėtros politikos paradigma (OECD) nukreipiama į visų natūraliai besiformuojančių funkcinių regionų ekonominę plėtrą, jų ilgalaikio konkurencinio pranašumo skatinimą, palankios verslui aplinkos formavimą, į kiek įmanoma tolygesnį ekonomikos augimo skatinimą visoje valstybės teritorijoje.
Universitetų vaidmuo ypač išryškėja, skatinant efektyvų žmogiškųjų išteklių ir inovacinio potencialo panaudojimą, plėtojant regionines inovacijų sistemas, kolektyvinę antreprenerystę ir eksportuojančio verslo klasterizavimo procesus. Universitetai tampa pagrindinėmis regioninės politikos priemonėmis, didinančiomis verslo konkurencinius pranašumus tarptautiniame kontekste.
Universitetų decentralizavimas yra būtinas, skatinant juos atlikti ne tik tarptautinio lygio tyrimus, bet ir prisidėti prie regionų inovacijų plėtros ir jų aprūpinimo specialistais. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse (ir ne tik jose) praktikuojamas „trigubo sraigto“, t. y. kooperacijos tarp verslo, universitetų (tyrimo institutų) ir regionų tarybų, modelio įgyvendinimas. Net tokioje mažoje šalyje kaip Airija, pastaruoju metu pertvarkant aukšto mokslo sistemą, vienas iš įgyvendinamų pagrindinių uždavinių yra aukštojo mokslo atsakomybės už inovacijų ir žmogiškųjų išteklių plėtrą skatinimas regionuose, reformuojant jo finansavimo sistemą. Orientacijos į konkrečius geografinius funkcinius regionus dėka, ši regioninė politika netgi įgavo į vietovės specifiką orientuotą (angl. place based) kryptį, ES propaguojamą 2014–2020 m. planavimo laikotarpiui. Ją taikant, reikia įvertinti teritorinių išteklių potencialą ir rasti efektyvios kooperacijos sprendimus tarp plėtros dalyvių, labiausiai stiprinančius šių vietovių konkurencingumą.
Taikant šį metodą, būtina nacionalinės sektorinės politikos teritorizacija – regioninio matmens (užimtumo, aukštojo mokslo, inovacijų ir t. t.) išryškinimas. Regiono efektyviai raidai būtina integruota socioekonominio potencialo plėtros strategija ir jos įgyvendinimo veiksmų planas. Pavyzdžiui, Švedija regioninės plėtros politiką netgi pervadino į regionų augimo politiką. Panašiai kaip ir Danija, Švedija orientuojasi į visų regionų konkurencingumo didinimą, rengia ir įgyvendina regionines ekonomikos augimo programas. Švedijos inovacijų agentūra remia regionų verslo klasterius, skatindama jų tarptautinį konkurencingumą.
Dažnai minima Suomijos universitetų integracija, kai trys Helsinkio aukštosios mokyklos buvo sujungtos į Aalto universitetą, yra sėkmingai derinama su Suomijos atokesniuose regionuose veikiančiais universitetais. Suomijoje yra keturis kartus daugiau universitetų, veikiančių regionuose, negu Lietuvoje, nors šioje šalyje gyvena tik beveik du kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje. Tai Turku, Tampere, Jyvaskyla, Oulu, Rytų Suomijos (Eastern Finland in Joensuu and Kuopio), Vaasa, Laplandijos universitetai ir Abo Akademija (Turku), sėkmingai veikiantys šios valstybės regionuose. Todėl, pertvarkant šalies aukštųjų mokyklų tinklą, universitetų jungimo didmiesčiuose nereikėtų sieti su universitetų, veikiančių regione, veiklos siaurinimu ar jų pavertimu „didžiųjų universitetų“ filialais. Būtina ieškoti sprendimų, skatinančių regiono ir visos valstybės socialinę ir ekonominę raidą.
Prof. habil. dr. Leonidas Sakalauskas