Pabaiga. Pradžia Nr. 12 (589)
Kaip batsiuviai pyragus kepa, arba kaip edukologijos beraščiai universitetus „reformuoja“
Norint vykdyti kurios nors srities reformas, būtina pradinė sąlyga – gilus tos srities išmanymas. Būtina žinoti ne tik dabartinių institucijų struktūrą ir jų funkcijas, bet ir mokslinius metodologinius pagrindus, kuriais remiantis atitinkama sistema funkcionuoja. Visuomenės švietimo ir profesinio rengimo sistema remiasi vienu iš seniausių pasaulio mokslų – edukologija. Plačiau žinoma, nors ir ne itin tiksli, tik kai kurias edukologijos funkcijas aprėpianti pedagogikos sąvoka. Buitiškoje vartosenoje specialistus, vykdančius visuomenės ugdymo funkciją, įprasta vadinti pedagogais, kai edukologus dažniausiai laikome šios mokslo srities atstovais. Jau seniai žinoma, kad pedagoginė veikla nebeapsiriboja vaikais, paaugliais ir jaunuoliais. Į negrįžtamą praeitį nugrimzdo nuostata, kad įgijus profesiją bus galima atitinkamoje veikloje darbuotis visą gyvenimą. Periodiškas žinių atnaujinimas tapo būtinybe, o mokymasis visą gyvenimą – nebeatskiriamu kasdienybės bruožu. Edukologija seniai nutolo nuo „vaikų vedžiojimo“ sampratos.
Vargu ar šiandien kas nors ryžtųsi įvardinti visas edukologijos mokslo šakas. Nebeatpažįstamai pasikeitė ir ugdymo metodai, ugdymo aplinka ir visa ugdymo procesų struktūra. Dar 1970 metais Varšuvoje vykusiame pasauliniame edukologijos kongrese buvo konstatuota, kad vadinamieji pedagogiškai neorganizuoti veiksniai daro vis didesnę įtaką asmenybės formavimui. Per kelis praėjusius dešimtmečius buvo sukurtos prielaidos revoliucinėms ugdymo permainoms. Naujosios informacinės technologijos ir jomis besiremiantys interaktyvieji metodai iškėlė visiškai naujus reikalavimus ne tik mokymo priemonių kūrėjams, bet ir visoms pedagogų (tarp jų ir universitetų dėstytojų) specialybėms.
Didžiausia problema tapo ne informacijos stygius, o jos perteklius, jos klasifikavimo ir atrankos skirtingiems ugdymo etapams sunkumai. Kurie dalykai šiandien turi sudaryti bendrojo lavinimo turinį? Ar tai, ką suteikia 12-metė bendrojo lavinimo mokykla, iš tikrųjų parengia žmogų, kad jis galėtų sąmoningai pasirinkti ne tik labiausiai jam tinkančią profesinės veiklos kryptį, bet ir gyvenimo (šeimos, būsto, laisvalaikio, sveikos gyvensenos) strategiją, gebėtų kurti darnią humanistinių vertybių sistemą? Ar dabartinė, vis aukštesnių įvertinimų („balų“) reikalaujanti atrankos sistema neužgožia natūralaus, genetiškai sąlygojamo potencialo vystymosi? Ar tikrai baigusieji geriausiais balais yra patys talentingiausi? Ar tai tik jau smarkiai sužalotą nervų sistemą turintys asmenys, būsimieji beprasmiškų lenktynių dalyviai, pasiruošę vienas kitam, jei ne perrėžti gerklę, tai bent nustumti, nuspirti bet ką, kas pasipainiotų jų lenktynių dėl pinigų trasoje? Išsityčioti tiek iš potencialaus varžovo, tiek iš šiek tiek atsilikusio?
Kodėl pamirštos Lietuvos edukologijos tėvu pelnytai tituluoto Vilniaus universiteto profesoriaus Leono Jovaišos parengtos profesinio orientavimosi rekomendacijos ir asmenybės psichologinės diagnostikos metodikos? Kodėl iš naujo laužiamasi į jo atvertas duris deklaruojant, kad bus ieškoma to, kas profesoriaus ir didžiulio jo kolegų bei mokinių būrio jau seniai atrasta? Daugybė vėliausių skambiai išgarbintų ugdymo „inovacijų“ iš tikrųjų yra tik „gerai pamiršta sena“.
Dar sudėtingesnė yra profesinio rengimo sistema. Jau dabar reikia numatyti, kaip turės būti pertvarkoma kvalifikuotų darbininkų rengimo sistema, kokius išbandymus siunčia labai sparčiai artėjanti vadinamoji ketvirtoji pramonės revoliucija. Šiandien dar reikia daugybės darbininkų, atliekančių nesudėtingas, tačiau didžiulio kruopštumo ir uolumo reikalaujančias operacijas, visą pamainą kartojančių tuos pačius judesius. Absoliučiai aišku, kad po kelerių metų jų nebereikės, nes naujosios kartos robotai visa tai atliks dar tiksliau ir nereikalaudami nei kelti atlyginimus, nei gerinti darbo sąlygas. Dar kurį laiką reikės santechnikų ir elektrikų, siuvėjų ir kirpėjų, vykdančių individualius užsakymus. Didžiulė dalis Lietuvoje parengtų statybininkų ir operatorių, vos spėję Lietuvoje apšilti kojas ir sutvirtinti darbo įgūdžius, lekia į valstybes, kur jų laukia didesni atlyginimai. Ir ne tik savanaudiški darbdaviai yra kalti. Mūsų turima infrastruktūra, gamybos sąnaudos ir bendras ekonomikos lygis dar niekaip neleidžia pasiekti vokiškų ar norvegiškų algų slenksčio. Todėl ir rengiame „kadrus užsieniui“, kurie turtingesnes valstybes darys dar turtingesnes, o mes aiškinsimės, iš kur paimti lėšų seniai atpratusių dirbti asmenų šalpai bei lengvatoms apmokėti.
Didžiulės permainos laukia kolegijų sistemos. Dar tebesiblaškanti tarp plataus profilio atlikėjų rengimo ir pretenzijų į universitetinį lygmenį, ši sistema turės užpildyti tik jai būdingą vidurinės grandies specialistų rengimo nišą – be jokio tuščiavidurio „penktojo aukšto“ ir strykčiojimų į „profesinius magistrus“. Šioje nišoje dar ilgiems metams užteks darbo. Mes vis dar labai stokojame institucijų, kurios padėtų pasirengti visavertėms studijoms universitete tiems, kurie anksčiau įgijo vidurinį išsilavinimą arba tik dabar susivokė, kad verta siekti aukštesnės pakopos.
Aštriausias diskusijas kelia universitetinio ugdymo lygmuo. Deja, daugiausia apie tai išmanančiais dedasi diletantai, garsiausiai rėkiantys, tarsi senovės „Novgorodo viečėje“. Jiems vis dar atrodo, kad universitetus turi užpildyti vakarykščiai abiturientai, kad juose turi studijuoti ne geriausiai suvokiantys, kurią sudėtingos veiklos kryptį gali ir geba rinktis, o mosuojantys atestatais, kuriuose surašyti „aukščiausi balai“, kurie pageidavimuose studijuoti nurodo visai skirtingas kryptis, nes patys nežino, kuo galėtų tapti. Atseit, jei gerai mokėsi „vidurinėje“, tai ir puikiai studijuos. Gal ir universitete jų „balai“ bus aukšti, tik ar jie tikrai gerai dirbs? Ar pastarieji bent susimąstė, kas tas profesinis pašaukimas, kokią misiją norėtų su džiaugsmu vykdyti, sau ir kitiems laimę suteikti?
Nors visa ekonomikos raida rodo, kad „atlikėjų“ ateityje reikės vis mažiau, kad daugybė šios krypties darbų bus perduoti „išmaniajai“ automatikai, Lietuvoje užsimota atsisakyti daugiau kaip trečdalio mokslinio potencialo. Diletantams reformatoriams labai sunku suvokti, kas iš tikrųjų yra mokslinė veikla, koks ilgas kelias gali vesti iki atradimų, kurie keis pasaulį arba mūsų supratimą apie jį, kokia neišmatuojama vertybė yra žmonės, įgiję tyrėjo patirtį. Dabartinė absurdiška, keliais kiekybiniais rodikliais pagrįsta mokslininko veiklos vertinimo (atestavimo, atlyginimo ir pan.) metodika ne skatina atkaklius, sudėtingiausias problemas nagrinėjančius tyrėjus, bet juos niveliuoja ir žlugdo. Todėl atsakymas į klausimą, kurį universitetinio ugdymo modelį – „elitarinį“, skirtą abejotinais kriterijais atrinktai saujelei, ar skatinantį visos visuomenės pažangą – Lietuva turi rinktis, turi būti pagrįstas ne tariamai efektyvesniu turimų išteklių panaudojimu, bet visos valstybės išlikimo perspektyvų matymu. Tauta savo likimą turi sieti ne su bėgimu ten, kur šiandien daugiau moka, bet su savųjų namų puoselėjimu. Tik visuotinis gilaus visapusiško išsilavinimo siekis ateityje garantuos ir stabilią materialinę gerovę savame krašte.
Universitetai, dar gerokai anksčiau iki susiformuojant dabartinei „valdančiajai daugumai“ ir jos pakviestai administracijai, jau buvo pradėję konsolidacijos procesą. Tokią tendenciją lemia pati mokslo ir studijų institucijų veiklos specifika. Tarpuniversitetinių klasterių kūrimas, vietoje dabar peršamo ketvertuko „(L)UPK“ modelio, leidžia operatyviai ir efektyviai spręsti studijų programų dubliavimosi problemą, sutelkti studijoms būtiną infrastruktūrą ir suformuoti pajėgiausias dėstytojų grupes. Tai leistų pašalinti dabar tvyrančią įtampą ir sutelkti mokslininkus geriausių sprendimų paieškai.
Prof. dr. Jonas Jasaitis
Ar tai galima vadinti reforma?