Kur atsidūrėme?
Tokio visuomenės susipriešinimo, tokio skirtingo dabartinės padėties ir valstybės perspektyvų vertinimo Lietuvoje nebuvo nuo tautinio Atgimimo – Sąjūdžio laikų. Kai kam, priklausančiam tautos elitu pasiskelbusiai grupuotei, atrodo, kad viskas – labai puiku, o ateityje tik gerės. Lietuvos problemų mastai jiems atrodo mažyčiai ir jie įsakmiai reikalauja mąstyti „globaliai“. Jų atžalos studijuoja tolimuose, aukštais tarptautiniais reitingais besipuikuojančiuose universitetuose arba pramogauja geriausiuose kurortuose. Jų „alternatyvios sodybos“ įkurtos egzotiškose, toli nuo tarptautinių konfliktų esančiose vietovėse.
Jiems šiandien niekas negresia: jų nekamuoja lėšų stygius, jiems nereikia jaudintis dėl kylančių vaistų kainų ar katastrofiškai mažėjančio Lietuvos gyventojų skaičiaus. Jie – „socialiai apsisaugoję“, kaip patys mano, ilgam: to, ką įsigijo, turėtų užtekti ne tik jų, bet ir įpėdinių kelių kartų gyvenimui. Jei kas neplanuoto nutiktų Lietuvai, jie dėl to nėmaž nesijaudintų – atsarginiai variantai suplanuoti, jų čia neliktų. Ir pasiuskite jūs ten, toje mažytėje Lietuvoje…
Vienintelė labai nemaloni prievolė yra ta, kad jiems dar tenka rūpintis tais provincijos „runkeliais“, ieškoti, iš kur gauti lėšų jų pašalpoms ir vadinamiesiems „socialiniams būstams“, aiškintis, kam atiduoti įvaikinti jų susilauktus kūdikius, nuraminti, kad nors ir degtinės nebus galima viešai gerti liaudžiai skirtuose renginiuose, tačiau kiekvieno tarpuvartės ar landynės jokios policijos pajėgos nespės patikrinti. Neturite darbo? Bet mums neapsimoka investuoti Gruzdžiuose, Žagarėje ar Didžiasalyje (oi, kaip puiku, kad to Didžiasalio jau seniai jokia „žiniasklaida“ nebeprimena), todėl galime jus nebent pasiųsti į viešuosius darbus, pavyzdžiui, „žolės ravėti“, kažkur į kažkokį Balbieriškį, anot profesoriaus bankininko Raimundo Kuodžio. „Che-che-che, na argi kokiuose nors Šiauliuose dar gali būti mokslininkų?“ Kuo greičiau juos ten „optimizuoti“ dar apkaltinus, kad jie net „lėšas eikvoja ne studijoms, o administravimui“, anot švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės ir neseniai paskirto MOSTA direktoriaus Ramojaus Reimerio, kukliai nutylint, kad buvusių universiteto pastatų priežiūros pareiga tebėra užkrauta to paties jau daugiau kaip dešimtmetį „optimizuojamo“ universiteto bendruomenei. Įžūlus melas, iliustruotas „moksliškomis“ diagramomis ir parodytas sekmadienio (birželio 25 d.) LRT „Panoramoje“, gali atrodyti kaip svarus argumentas, kad „tinklo optimizavimo“ reforma yra būtina.
Tačiau ši nemaloni prievolė susijusi ir su tam tikrais privalumais – aukštų pareigų ir kitų titulų įvardijimu. Na, nuvažiuosi į kokį nors Briuselį, Vašingtoną ar bent tą pačią Astaną, pasakysi, kad esi turtingas ir net kažkiek įtakingas, juk niekas nekreips dėmesio, nes ten tokių yra daug. Į jokius oficialius priėmimus ar posėdžius nekviestų, jokių reikšmingų dokumentų pasirašinėti nedėtų, pro garbės sargybas nevedžiotų. Net „apsauginius“ tektų patiems samdytis, patiems ir už keliones bei viešbučius susimokėti. Net į kai kuriuos rūmus lengvai nebeįleistų. Todėl valdžios titulai šiuo atveju vis tik praverčia. Ir papildomas pajamų šaltinis taip pat malonus. Nesvarbu, kad 55–60 proc. gyventojų esi nekenčiamas, o 30–35 proc. tavimi visai nesidomi lygiai taip pat, kaip tau neįdomus jų gyvenimas:
„Nepatinka viešieji darbai? Rodai, kad turi biomedicinos mokslų daktaro diplomą ir esi kelių monografijų autorius? Aiškini, kad gyvulininkystė visada buvo ir ateityje bus valstybės pajamų šaltinis? Bet MUMS, šiandien turintiems galią spaudyti ir sukinėti valdžios mechanizmų raktelius, visai nesvarbūs tavo, buvęs mokslininke, argumentai, tavo žinios ir patirtis. Tokių, kaip tu, netrukus bus dar trigubai daugiau, nes MES darome reformą, kurioje vietoje 14 liks tik keli didieji universitetai. Tavo vaikai jokių diplomų neįgis, nes MES tuo jau pasirūpinome: likvidavome daugiau kaip pusę bendrojo lavinimo mokyklų, o tose, kurios dar liko, aukšto balo jie nepasieks, nes tu neturėsi, iš ko jiems samdyti korepetitorių. Čia tavo problema, kad nespėjai anksčiau įsitvirtinti sostinėje, kad nesuvokei „prichvatizacijos“ galimybių ir tuose procesuose nedalyvavai. Kam tu, nepraktiškas idealiste, šiandien čia reikalingas? Esi tik našta valstybei…“
Valdžios koridoriai, kabinetai ir kėdės greitai žmogų pakeičia. Atėjęs su gražiais pažadais (kartais net ir su siekiais), jis labai greitai juos pamiršta ir į savo buvusius kolegas pradeda žiūrėti iš tariamai olimpinių bokštų. Iš jų tie buvę kolegos atrodo tik pilka masė, vos įžiūrimi taškeliai, tik trukdantys „globaliai“ svajoti: kiek Lietuvos universitetų greitai atsidurs pirmajame „reitingų“ dešimtuke, kaip dažnai su jų atstovais teks važinėti į Nobelio premijų teikimo iškilmes. Ir kai koks nors žinomo senelio vaikaitis Gabrielius ims spiegti, kad Lietuvai užtenka dviejų universitetų, naujasis vadovas jį švelniai pataisys: „Vaikeli, užtektų ir vieno. Juk toks ir buvo įkurtas 1922-aisiais…“ Kad vėliau tuometinė Lietuva įkūrė dar aštuonis, jam neprimins, nes juk tai neatitinka dabartinės strategijos: visą finansavimą skiriant vienam, gal ir pavyks pralenkti Oksfordo ar Harvardo išminčius. Jei kažkas paklaus: „O kaip dėl žadėtos darnios regionų raidos?“, bus galima pasinaudoti politikos veterano patirtimi ir ramiai paaiškinti, kad „rinkimai seniai pasibaigė“. Dabar netrukdykite aiškintis svarbiausias strategines problemas, pavyzdžiui: kas moka trigubai didesnę žemės nuomą už kokį nors „skardį“ (ar Skardžiui), prie ko buvo prikibęs pūkas (ar Pūkas), kaip nubausti pas konkurentus perbėgusią tariamą bičiulę, išrinktą pagal partinį sąrašą, arba išsiaiškinti, kas sumokėjo už „šnapsą“ ir šnicelį po medžioklės rėmėjų surengtoje vakaronėje… Juk prie lovio įprasta pasistumdyti, nes žmogiškai prie stalo susėsti ir darniai dirbti jie dar neišmoko.
Ką dabar darysime?
Nemeluokite, valdžiažmogiai, nei neseniai atsisėdę, nei perstumdę anksčiau turėtas kėdes. Nei jūsų siekiai, nei veiklos metodai nepasikeitė. Jokios darnios valstybės raidos strategijos nesiruošiate vykdyti, nes jos ir neturite. Viskas yra tik žodžiai, „multikus“ primenančios skaidrės ir primityvi vaidyba. Net tie, kurie atėjote apsiginklavę aukštais idealais, pajutote, kad teks jų atsisakyti, nes priešingu atveju būsite išmesti, pareiškus tariamą „nepasitikėjimą“. Juk kuo atremsite, kai korumpuota persona rėkia, kad tavimi nepasitiki? Nesitikėjote, kad valstybė arba, tiksliau sakant, tai, kas iš jos dar liko, artėjant Vasario 16-osios Akto šimtmečiui, taip stipriai užvaldyta nerinktų ir niekam neatsiskaitančių grupuočių.
Vadinamojo „Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano“ įgyvendinimas buvo kruopščiai parengtas pagal visas stambių aferų darymo procedūras. Pirmiausia visuomenė buvo apdrėbta didžiule dezinformacijos koše: „Lietuvoje yra 16 tūkst. mokslininkų ir 45 (46, 47 ir pan.) aukštosios mokyklos“, „Lietuva yra tarp daugiausia aukštojo mokslo diplomų išduodančių ES valstybių, tačiau jų kokybė netenkina darbdavių“, edukologijos mokslas Lietuvoje esąs labai žemo lygio, universitetuose yra per 1800 studijų programų, „skirtinguose universitetuose studijų programos dubliuojasi“, aukštajam mokslui skiriamos lėšos sparčiai auga, bet jos naudojamos neefektyviai ir t. t.
Ir kaip visuomenei susigaudyti, kad tai yra tik suktai sumesto melo rinkinys, kad mechaniškas universitetų sujungimas jokios aukštos kokybės nesukuria, o kai kurios vadinamosios besidubliuojančios programos skatina sveiką skirtingų akademinių mokyklų konkurenciją ir lemia pažangą, o studentams atveria pasirinkimo galimybes, kad prievartinis įstojimo balo nustatymas prieštarauja ne tik Konstitucijai, bet ir asmenybės raidos psichologijai bei šiuolaikinei edukologijai. Kaip jai išsiaiškinti, kad gilios demografinės krizės ir regionų tuštėjimo akivaizdoje mokslo centrų sutelkimas tik dviejuose miestuose dar labiau padidins socialinę atskirtį ir paspartins paskutinių kvalifikuotos darbo jėgos likučių praradimą?
Kitas gerai apgalvotas aferos rengimo žingsnis buvo atskirų visuomenės grupių kiršinimas: mažesnių universitetų su didžiaisiais, jaunųjų mokslininkų su vyresniais, studentų su dėstytojais, visuomenės nuteikimas prieš akademinę bendruomenę, taip atitraukiant jos dėmesį nuo strateginių problemų. (Tęsinys – kitame numeryje)