Janė Ščiukaitė (1941–2017)
Giminės kelias prasidėjo Suvalkijoje. Ne lygumų, o kalvomis ligi Vištyčio nubanguojančiame pietryčių krašte – Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiaus Tabarų kaime.
Po baudžiavos panaikinimo gavęs 25 ha žemės, ant aukštos kalvos trobesius pasistatė jos penktosios kartos prosenelis Daugirda. Jo vėlesniems palikuonims išmirus, ūkio paveldėtoja tapusi Uršulė Daugirdaitė ištekėjo už bežemio Jono Ščiukos ir pradėjo Ščiukų giminę.
Užkurys pasirodė esąs ne toks jau ir prastas: nuvykęs Anglijon, užsidirbo krūvą svarų ir grįžęs investavo juos į ūkį. Ne vien pinigus, bet ir ilgus sunkaus darbo, sumanaus griežto gaspadoriavimo metus. Nežinia, kiek vaikų pagimdė Uršulė, bet užaugo du: Petronėlė ir Juozas. Dukterį išleido į mokslus. Baigusi Marijampolės gimnaziją, ši studijavo Kauno universitete, o sūnui, sulaukusiam pilnametystės ir išmokėjusiam seseriai dalį, atiteko ūkis. Rimtas, dailus vyras Juozas Ščiuka į žmonas paėmė Tabarų šimtamargio dukterį Petrę Balytaitę, kilusią iš įdomios, suvalkiečiams nebūdingos šeimos, atsikėlusios „kažkur nuo Lenkijos pusės“. Jos tėvas Balyta mieliau į rankas imdavo smuiką, negu plūgą ar dalgį, bet kuria dingstimi net pačiu darbymečiu palikdavo vaikus ir samdinius prakaituoti, o pats išsmukdavo pagriežti ar kam nors kaime smuiką suderinti. Trys jo sūnūs neblogai smuikavo, tik ketvirtasis – ne, todėl tėvas jo nemėgo. Sakydavo: „Koks čia Balyta, kad negriežia.“ Vienas iš sūnų – Albinas Balyta užaugęs surado savo vietą „Lietuvos“ ansamblyje: pūtė birbynę, daudytę, šoko, vaidino, dainavo. Motina Antanina Balytienė taip pat buvo ne tokia, kaip visos kaimo moterys: dukterims paaugus karvių nemelžė, kiaulių nešėrė. Languotą skarą ant pečių užsimetusi, žiūrėk, ir eina per laukus dainuodama.
Sakoma, žmogų formuoja septynių kartų genai. Janę Ščiukaitę meniškoji Balytų linija aplenkė. Užtat charakteris – Balytų: judri, šneki, linksma, mėgstanti bendrauti, turinti puikų humoro jausmą. Iš tėvo ji paveldėjo gerą galvą, racionalų mąstymą, pareigos ir atsakomybės supratimą. Dar ir devynių dešimčių su viršum sulaukęs Juozas Ščiuka lengvai dėjo, dalino, daugino skaičius, o jo pasakojimuose apie praėjusį laiką galėjai lyg enciklopedijoje skaityti žmonių pavardes, darbus, įvykius. Aukštai vertino Mykolą Krupavičių, vykdžiusį teisingą žemės ūkio reformą. Janė sakydavo: „Mano tėvai buvo darbštūs, išmintingi ir jiems sekėsi. Ščiukų ūkis Tabarų kaime pasidarė stipriausias.“
Stipriausias, turtingiausias, vadinasi „buožė“. Toks pavadinimas atsirado, sovietams 1940-aisiais užgrobus Lietuvą. Netrukus atsirado dar kitas, jį papildantis naujadaras – „išbuožinimas“. Tai veiksmas, kai valdžios nurodymu iš ūkininko atimamas asmeninis turtas: išvedami gyvuliai, išvežami padargai, pasisavinamos grūdų, pašarų, maisto atsargos, net juodos rugių duonos kepalai, namų rakandai ir drabužiai: skrandos, sermėgos, audeklai, verpalai. Žodžiu, viskas, kuo gali pasinaudoti kiti.
Išbuožins ar išveš?
Į dešimtmetės Janės širdį įsirėžė 1951 m. spalio 1-osios rytas, kai nuo kareiviškų batų bilsmo jų stuba sudrebėjo. „Pažadinę suskaičiavo: Juozas ir Petrė Ščiukai, dvi mergaitės… Keturi, o tremiamųjų sąraše – šeši. Kur Uršulė Ščiukienė ir sūnus? Juodu Kalvarijoje, Vaidutis mokosi gimnazijoje, senelė jį prižiūri. Suguldė tėvus atgal, pastatė prie lovos sargybinį su ilgu šautuvu, neleido keltis, kol neparvežė iš Kalvarijos senelės ir trylikamečio Vaidučio.“
…Ar įsivaizduoji, kad dabar į tavo namus įsibrauna ginkluoti svetimtaučiai kareiviai, sugena visą šeimą į sunkvežimį, uždaro į gyvulinį vagoną, užsklendžia duris ir išveža nežinia kur? Neįsivaizduojama. Bet tada taip buvo galima. Net įprasta. Šimtai tūkstančių atsidūrė alkanose beribio Sibiro platybėse…
Ščiukus gabenusį tremtinių ešeloną išlaipino Tomske, o paskui atvira barža, lietui lyjant, žvarbiam vėjui perpučiant, 600 kilometrų plukdė Obe per Vakarų Sibiro žemumą į šiaurę. Janutei labiausiai širdį gėlė senelės Uršulės kentėjimai: „Ji visko bijodavo, o vieną rytą rado šalia savęs sušalusį invalido kūną…“ Atplukdyti į Novojugino kaimą ištremtieji buvo suvaryti po kelias šeimas į „bandarkas“ – tuščiavidurius didelius pastatus, kuriuose tik sienos, langai ir durys). Vietovė atskirta nuo pasaulio, vasarą upėmis tepasiekiama. Aplink pelkės ir miškai, klimatas – šaltas, drėgnas.
Tėvai ir Vaidutis kirto mišką, mergaitės lankė rusišką mokyklą. „Bandarkose“ – savas gyvenimas. Prasimanydavo šilumos ir valgio. „Užsitepi ant duonos margarino, pasisemi vandens iš Vasiugano upės – ir kaip skanu.“ Kuriam nors mirus, giedodavo Rožančių. Giedojimus vesdavo Petrė Ščiukienė, ji žinojo apeiginių giesmių tvarką, turėjo gerą balsą. (Tautosakos rinkėjams yra pateikusi pluoštą senovinių suvalkiečių dainų, jos įdainavimai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.) Šiaip žmonės nedainuodavo, nė į saviveiklą neidavo. Juozas Ščiuka buvo nepalenkiamas.
„Mūsų mamutė tai galėdavo ir viena bet kur, bet kada uždainuot, užgiedot. „Kiba kas mirs, kad giesmės ima“, sakydavo ne gavėnioj užtraukusi „Alyvų daržely krauju prakaitavo…“. Dažnai dainuodavo graudžiąsias partizanų dainas. Jos mėgstamiausia buvo: „Upės bėgs į melsvą tolį, / Gervės lėks ir vėl sugrįš.“ O mūsų: „Tai ne gaili rasa suvilgė / Derlingus tėviškės laukus.“ – ilga daina apie jaunuolį, kuris sužeistas atšliaužia prie upės, pasemia sauja vandens, o saujoje – kraujas… Suguldo mus mamutė vakare, prisėda ant lovos krašto ir visi drauge dainuojam… Žinodavom, kuo viskas baigsis, ir mudvi su Rasyte pravirkdavom nuo pusės dainos, Vaidutis – kai jau tą vandenį semia… Užbaigdavo dainą mamutė viena… Ji mums dainuodavo ir dainuodavo – tai kaip paskui nebūsi patriotas.“
Pradėti gyvenimą iš naujo
Petrė. Viduryje – senoji Uršulė Ščiukienė,
priekyje – vaikai: Vaidutis, Janė, Rasytė.
Grįžę 1957 m. iš tremties, savo namus rado apgyvendintus. Bet būta doro žmogaus, išsikėlė iš ne savo namų. Ščiuka nusipirko iš kolūkio Daugirdų statytą tėviškės trobą. Žemė, ūkiniai pastatai – „amžina“ kolūkio nuosavybė – iro, biro ir sugriuvo. Šeima pradėjo gyvenimą iš naujo. Kitaip – tais pačiais moraliniais principais, bet turint kitą tikslą – išlikti.
Vaikai jautė tvirtą įpareigojimą nenuskęsti prievartos liūne. Ryšys su žeme jau buvo grubiai nutrauktas, tad kibo į mokslą. Visi trys – išskirtinai gabūs, atkaklūs. Tikri suvalkiečiai. Mergaitės, nors iš pradžių kalbėjo tarp savęs rusiškai, užbaigė Lietuvoje vidurinę mokyklą, įstojo ir baigė Vilniaus universitetą. Vaidutį mokslo laikas jau buvo toli pralenkęs, nebesitikėjo Lietuvoje jo pavyti. Grįžo atgal į Rusiją ir po metų parsivežė vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą. Popierių, žinoma, galima ir už kyšį gauti, tačiau stojamųjų egzaminų į aukštosios mokyklos matematikos fakultetą tuščia galva neišlaikysi. Baigusį universitetą jį paskyrė atsakingam darbui vienoje Vilniaus įmonių, vadinamų „pašto dėžute“. Neištvėrė ilgai apynasrio, metė skaičius ir sėdo į laisvai upe plaukiantį, paties vairuojamą laivelį. Po kiek laiko Vaidutis Ščiuka – irklavimo vienviete baidare Lietuvos čempionas, Panevėžio sporto mokyklos irklavimo treneris. Užsispyrėlis, entuziastas, teigiamai veikęs jaunuomenę.
Sesutės apsigyveno Šiauliuose. Filologė Rasa ištikimai darbavosi „Aušros“ muziejuje. Janė, įgijusi universitete fizikos specialybę, 1965 m. pradėjo dėstyti fiziką Kauno politechnikos instituto Šiaulių filiale. Iš pradžių dirbo asistente, po kelerių metų – vyr. dėstytoja. Kartu su radiotechnikos, matematikos mokslų daktaru Algimantu Lauručiu ėmėsi mokslinio darbo – straipsnių rašymo, disertacijų rengimo, išradimų ir jų įdiegimo. Dalyvavo tarptautinėse fizikų konferencijose, kursuose, seminaruose. Jos gyvenimo aprašyme nurodoma, kad pateikė 17 išradimų, publikavo daugiau kaip 70 mokslinių straipsnių. Ir nors tremtinio vardas sovietmečiu – rimta kliūtis į pakilimo taką, Janė Ščiukaitė 1981 m. buvo pripažinta „geriausia Kauno politechnikos instituto išradėja moterų dėstytojų grupėje“. Dar po kelerių metų, 1985-aisiais, apgynus technikos mokslų disertaciją tema „Informacijos nešiklio statmenų svyravimų matavimo metodų ir priemonių kūrimas elektrostatinio registravimo principu“, jai suteiktas pedagoginis docento vardas.
Ją pažinojusiųjų atmintyje
Profesinio pripažinimo ženklai būtų nieko verti, jeigu po jais neslypėtų žmogiškosios vertybės. Bendradarbių žodžiais, J. Ščiukaitė buvo „auksinis žmogus“, „nuostabi moteris“, „nesavanaudiška kolegė“, „jos altruizmas daugeliui galėjo būti pavyzdys“. Studentai ją gerbė už profesionalumą, mylėjo už nuoširdumą. O ir ji mėgo pedagoginį darbą, visą gyvenimą bendravo su jaunimu, mokė, globojo, reikalavo ir toleravo, buvo principinga ir teisinga. Pavyzdžiui, nerašydavo nemokančiam iš karto blogo pažymio, o padirbėdavo su juo atskirai, aiškindavo, kol tas suprasdavo užduotį. Tačiau, jeigu matydavo, kad tinginys, būdavo reikli, nenuolaidžiavo. Nepataikavo nei studentams, nei kolegoms.
Šiaulių Romuvos gimnazijos fizikos mokytoja Aurelija Pelanskienė rašo: „2002 metais atėjau į Technologijos fakultetą dėstyti fizikos disciplinų. Tai buvo geriausi Šiaulių universiteto laikai – sparčiai didėjo studentų skaičius, plėtėsi fakultetai. Janės Ščiukaitės iki tol asmeniškai nepažinojau. Įsivaizdavau griežtą, tvirto stoto, solidžią, savo vertę pabrėžiančią asmenybę. Kaipgi kitaip gali įsivaizduoti technikos mokslų daktarę, docentę… Labai maloniai nustebau sutikusi visišką priešingybę – nepaprastai šiltą ir nuoširdžią moterį, nedidukę, smulkutę, be jokio makiažo, gyvų akių, pilną energijos ir optimizmo. Ji man padėjo įsilieti į kolektyvą, suprasti profesinio darbo subtilybes. Drauge rengėme metodinius leidinius, mokslinius darbus. Janė visada buvo kupina idėjų, aštrus jos protas ir loginis mąstymas sąlygojo greitą problemų sprendimą.
Kolegos Janę mylėjo ir gerbė. Puikiai išmanydama lietuvių ir rusų, mokėdama anglų ir vokiečių kalbas, ji padėdavo redaguoti straipsnius, versti tekstus, jauniesiems doktorantams – įveikti matematikos, fizikos problemas. Visa tai buvo daroma nuoširdžiai, be jokio atlygio – ji džiaugdavosi galėdama padėti kitam. Visokių įvykių, intrigų, nesusipratimų fakultete pasitaikydavo, tačiau Janė visuomet matydavo šviesiąją pusę, pabrėždavo gerąsias žmogaus savybes, palaikydavo ir padrąsindavo tuos, kuriems kas nors nepasisekė. Nesu girdėjusi, kad ką nors smerktų, niekintų ar kritikuotų. Ko Janė nemokėjo ir nesugebėjo? Meluoti, veidmainiauti, lipti kitiems per galvas.
Pasakodavo apie savo vaikystę. Šviesūs Lietuvos žmonės, daug iškentę, dirbę, mylėję ir palaikę vienas kitą buvo jos tėveliai. Tabarų namas, krosnis, obelys – tokia buvo gimtinė. Pasakodavo ir apie tremtį… Jos žodžiuose nejausdavau pykčio ar neapykantos, gal tik nuoskaudą dėl darbo ir karjeros ribojimų sovietmečiu. Puikiai pabaigusi Vilniaus universitetą, norėjo gauti paskyrimą į Elektrografijos institutą, kuriame vyko gana perspektyvūs moksliniai tyrimai. Deja, jai atsakė, kad tokio paskyrimo negaus. Suprato, kad dėl to, jog yra tremtinių vaikas.
Ji buvo žmogus, visą save, savo laiką, mintis, gyvenimą paaukojęs kitiems – artimiesiems, studentams, kolegoms.“
Žodis „paaukojęs“ – ne atsitiktinis
1989 m. mirtis nusinešė jaunesniąją sesę Rasytę. Liko maži vaikai. Janė prisiėmė atsakomybę. Mokslininkei teko užleisti vietą motinos pareigoms. Ilgai reikėtų vardinti jos laiką, nuovargį, pastangas – kiekviena moteris jas žino, kol dukterėčia Gedimina ir sūnėnas Algimantas baigė Šiaulių universitetą. Bet argi ateina pabaiga motiniškai meilei ir rūpesčiams?
Janei Ščiukaitei likimo buvo skirta palydėti į amžinybę visą šeimą. Po Rasos mirties pasaulį apleido Petrė Ščiukienė. Paskui ją išėjo dar nesenas Vaidutis. Paskiausiai – tėvas Juozas Ščiuka, sulaukęs 97-erių. Janė liko vienintelė. Ir viena… Be artimųjų. Be Daugirdų-Ščiukų giminę išauginusių namų.
„Mes buvom šešios moterys, patriotės, – rašo Regina Repšienė. – Sovietmečiu slapta susirinkusios švęsdavom Vasario 16-ąją. Laisvė mums buvo svarbiausia vertybė. Džiaugsmingai pasitikome Atgimimo Sąjūdį, važinėjom Vilniun saugoti Parlamento, nuo pirmųjų dienų priklausėme Tėvynės sąjungos (tuomet vadintai ir Lietuvos konservatorių) partijai. Janė pasižymėjo tvirtomis pažiūromis ir savo nuomonės partijos vadovybės politikos ir veiklos požiūriu niekada nekeitė. Aktyviai dalyvaudavo susirinkimuose, diskutuodavo.“
Laisvoje tėvynėje atsigavo ir mokslinė veikla. Janė dalyvavo tarptautinėse fizikų konferencijose Sankt Peterburge (2008, 2009), nacionalinėje konferencijoje „Fizikos, biologijos, ekologijos mokslų aktualijos ir perspektyvos“ Šiauliuose (2008), kitose tarptautinėse ir Lietuvos fizikų konferencijose. Ir kone iki paskutinių gyvenimo dienų tęsė pedagoginį darbą Šiaulių universitete. Ona Kisielienė prisimena: „Visada geros nuotaikos, su šypsena, energinga, jaunatviška, mėgstanti keliauti ir pažinti pasaulį. Viso kolektyvo siela.“
Garbusis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra sakęs: „Jeigu aš nešviesiu, jeigu tu nešviesi, jeigu mes nešviesime, tai iš kur bus ta šviesa?“ Janė Ščiukaitė tokią savo misiją žemėje atliko.
Jūratė Vyliūtė