Gegužės 27 d. Smalininkuose (Jurbarko raj.) Lietuvos mokslininkų sąjungos nariai, Vytauto Didžiojo ir Aleksandro Stulginskio universitetų atstovai apsilankė Materialaus paveldo muziejuje ir su Nemuno krašto šviesuomene surengė diskusiją apie Lietuvos, jos mokslo ir švietimo ateitį. Mokslininkų sąjungos tikslas – skatinti žmones labiau domėtis mokslu ir kartu su mokslininkais spręsti aktualiausias švietimo, mokslo ir valstybės raidos problemas.
Smalininkuose. Jo nariai su LMS vicepirmininku prof. Alvydu Baleženčiu
Išsakyta mintis Smalininkuose įsteigti Lietuvos mokslininkų sąjungos rėmimo skyrių. Tokie skyriai galėtų veikti ir kituose miesteliuose, nes jie padėtų žmonėms suvokti, kad už Lietuvą atsakinga pati jos visuomenė.
Dar 2016 m. gruodžio 12 d. LMS įteikė pareiškimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei, reikalaudama darnios regioninės politikos. Mokslininkai išsakė nerimą, kad valdantieji nepaiso akademinės bendruomenės rekomendacijų, susijusių ne tik su švietimo reforma, bet ir su kitomis visuomenės veiklos sferomis. Apie valstybės problemas akivaizdžiai liudija liūdnosios pasekmės: didžiausia Europos Sąjungoje socialinė atskirtis, girtavimas, smurtas, savižudybės, emigracija ir didžiulis žmonių susipriešinimas.
Aukštojo mokslo pertvarkos planas
Mokslininkai atskleidė problemas, kurias pastaruoju metu išgyvena ne tik akademinė bendruomenė, bet ir kurių pasekmes pajus visa Lietuva. Švietimo ir mokslo ministerija numatė vietoj 14 universitetų palikti keturis ar penkis. Teigiama, kad, sujungus universitetus, pakils kokybė ir bus sutaupyta daug lėšų. Mokslininkai pasidalijo jau turima tokių pertvarkų patirtimi.
Pasak dr. Vaidos Šeirienės, nuo pat nepriklausomos Lietuvos pradžios mokslinių tyrimų institutai stichiškai „reformuojami“ jau daugelį metų: „Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo 29 mokslinių tyrimų institutai. Buvo kalbama, kad per didelė prabanga išlaikyti tokį skaičių institutų. Institutams buvo liepiama jungtis prie universitetų arba tarpusavyje. Nebuvo vykdoma jokia jungimo pasekmių analizė. Buvo suplanuota 25 proc. didinti atlyginimus, bet jie buvo didinami iš vietinių išteklių, o tai reiškia, kad reikia atleisti dalį mokslininkų, o kitus įdarbinti puse etato ar dar mažesne dalimi <…>.
Po to vyko kita reforma, kai buvome sujungti į „slėnius“. Ir vėl buvo didinami atlyginimai iš vietinių išteklių – vėl atleidžiant daug žmonių. Tyrėjai buvo priversti iš naujo dalyvauti konkursuose ir buvo priimami į darbą penkerių metų laikotarpiui (neva kaip Seimo nariai). Skirtumas tik tas, kad Seimo nariai išeidami gauna dideles kompensacijas, o mokslininkus buvo galima tiesiog išmesti į gatvę. Dėl šių „reformų“ iš mokslo tyrimų institutų liko tik trupinėliai, išnyko ištisos mokslo šakos ir greitai nebus jokių kliūčių esamam verslo elitui ir visai biurokratijai tvarkytis mūsų šalyje taip, kaip jiems atrodys geriau.
Išskirtos prioritetinės mokslo šakos, kurios siejamos su šalies pažanga, tačiau gamtos mokslai į jas nepateko. Jie bus finansuojami privačių įmonių iniciatyva, kurios Lietuvos gamtos reikalams spręsti pasitelks užsienio tyrėjus. Ir vėl pasireikš grupiniai interesai. <…> Jaunimas, atėjęs pas mus į doktorantūros studijas, neišgyvena, nes mokslininkų algos yra apgailėtinos, o atvykus iš rajoninių miestelių nuomoti butą Vilniuje ir išlaikyti šeimą nėra taip paprasta.“
Diskusijos dalyviai išreiškė nerimą, kad Lietuvoje siekiama formuoti verslo elitą ir visiškai pamirštama švietėjiška mokslo funkcija. Mažėja monografijų, skirtų Lietuvos gamtai, istorijai, kultūrai. Net lituanistikos mokslai vertinami tik pagal straipsnius tarptautiniuose mokslo žurnaluose, turinčiuose aukštus citavimo rodiklius. Kai publikacijų lietuvių kalba nelieka, mokslas sparčiai tolsta nuo visuomenės.
Orientuojamės į mažėjančią Lietuvą
Diskusijos dalyviai įvardijo Lietuvos „mažėjimo strategiją“, kuri atvirai neskelbiama, tačiau priimami įstatymai kalba patys už save. Viena svarbiausių viešai išsakomų universitetų jungimo priežasčių – juose mažėja studentų. Pasak LMS pirmininko prof. J. Jasaičio, „šiuo metu planuojama dviejų milijonų Lietuva, po kurio laiko bus galima planuoti 1,5 milijono ir t. t. O Lietuva pradės atsigauti tik tada, kai orientuosimės mažiausiai į keturis milijonus gyventojų“. Mokslininkų sąjungos pirmininkas išvardino daugybę problemų: išvažiuoja darbingi išsilavinę žmonės, emigracija didina skyrybų skaičių, žiniasklaidos kanalais sklinda savinieka, pavyzdžiui, neva esame pasaulio rekordininkai, išgeriantys daugiausiai alkoholio. „Iš mūsų atima viltį ir tikėjimą ateitimi. Jeigu nuolat sakoma, kad mūsų mažėja ir mažės, tai kur link mes vedame valstybę?!“ – klausė mokslininkas.
Kitos įvardintos problemos: nekuriamos darbo vietos, neskatinamas gamybos įmonių kūrimas, neskiriama dėmesio smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai, neišnaudojami vietiniai gamtos, infrastruktūros ir žmonių ištekliai. Naudojama tik maža dalelė rekreacinių išteklių, neskatinamas Europos ir kitų pasaulio valstybių susidomėjimas šiais ištekliais, liudijantis apie būtinybę turėti daugiau sanatorijų, poilsio namų, naujų turizmo maršrutų. „Įsteigdama kuriame nors rajone vaikų užimtumo centrą 30-čiai vaikų ir išreklamuodama jį TV kanalais, valdžia užsiima veiklos imitacija. Bet juk dar per 200 to rajono vaikų lieka apgailėtinoje padėtyje, nes jų tėvai neturi darbo“, – kalbėjo LMS pirmininkas.
„Kaip čia išeina, kad Lietuvos ekonomika auga, o socialinė nelygybė didėja?“
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Vyginto Gončio, „tai, kad visi universitetai spraudžiami į tarptautinių problemų sprendimą, reiškia, kad mes neturime mokslo, orientuoto į mūsų visuomenę, mūsų poreikius. Verslininkiškas, grynai mechaniškas požiūris į universitetų jungimą neatneša teisingo sprendimo. Ir orientuodami ekonomiką į eksportą, mes taip pat nesirūpiname savo visuomene. Kaimas natūraliai ištuštėja“.
Prof. V. Gontis priminė susirinkusiesiems, kad Baltijos valstybės ekonomiškai sparčiausiai auga iš buvusių sovietinių respublikų ir Višegrado šalių: „Kai žiūri į tuos skaičius, į automobilių srautus gatvėse, didėjančius krovinių srautus Klaipėdos uoste, matai, kad Lietuvoje ekonomika stiprėja. Bet kyla klausimas, kur yra esminė ekonomikos valdymo problema, kad šis augimas nepasiekia eilinio žmogaus, nepadidina jo gerovės? Turėtų būti keičiamas ekonominis mąstymas – būtina galvoti apie regionų žmones, kaip jiems išgyventi tą pereinamąjį laikotarpį Lietuvoje, jos nepaliekant, neišvykstant į užsienį.“
Baležentis – buvusio Smalininkų žemės
ūkio technikumo auklėtinis. Gintaro Jaronio,
Tomo Pabedinsko, Egidijos Ramanauskaitės ir Jono
Jasaičio nuotr.
Ekonomistai mato, kad Baltijos valstybės pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) ir bendrą visuminį vartojimą, tenkantį vienam žmogui, aplenkia ne tik Višegrado šalis, bet ir didžiąją dalį Pietų Europos valstybių. Tačiau tie skaičiai reiškia, kad Lietuvoje yra labai didelė socialinė nelygybė – ekonomikos kilimu naudojasi labai maža dalis žmonių, o didžioji visuomenės dalis negauna lėšų, būtinų oriai pragyventi.
Pasak profesoriaus, ieškant priežasčių, kodėl taip yra, kyla labai paprastas atsakymas – Lietuva labiausiai Europoje apmokestina mažai uždirbančius. „Niekur kitur nėra taip, kad vadinamas neapmokestinamasis minimumas būtų taikomas tik fizinių asmenų pajamoms, bet netaikomas sveikatos draudimui ir „Sodros“ mokesčiams. Dėl to mes regionuose negalime sukurti darbo vietų, kad žmonės vieni kitiems tiesiog teiktų elementarias paslaugas, kad bendruomenės išgyventų. Lietuvos ekonomistai supranta, ką ir kaip reikėtų daryti. Bet tas supratimas skinasi kelią labai sunkiai.“
V. Gontis įvardijo menko mokslininkų indėlio į ekonomiką problemą. Pasak mokslininko, „šiuolaikinis mokslas reikalauja visai kitaip žiūrėti į ekonominius ir socialinius santykius. Lietuvoje ekonominį suvokimą diktuoja verslas, komercinių bankų atstovai, Laisvosios rinkos institutas, o buvęs didžiulis Ekonomikos institutas, veikęs prie Lietuvos mokslų akademijos, išardytas. Liko tik keletas pavienių ekonomikos mokslininkų aukštosiose mokyklose, todėl ekonominės minties Lietuvoje būklė yra apverktina“.
Kodėl išrinktieji į valdžią nevykdo pažadų?
Diskusijoje dalyvavę mokslininkai ir Smalininkų gyventojai stebėjosi, kodėl jų išrinkti į valdžią žmonės nevykdo to, ką žadėjo. Pasak LMS narių, nereikėtų galvoti, kad jeigu žmogus turi gerų idėjų, tai, nuėjęs į valdžią, jas įgyvendins. Politikams būdinga įsiklausyti, ką apie juos galvoja ir kalba žiniasklaida. Problema kyla dėl to, kad Lietuvos žiniasklaida yra komercinė, ją valdo verslas Net nacionalinis radijas ir televizija reklamuoja vadinamojo „Laisvosios rinkos instituto“ pasaulėžiūrą. Tokiomis sąlygomis sudėtinga siūlyti sprendimus, kurie nepalankūs verslui, nes iš jo valdomos žiniasklaidos tuoj pat pasipila patyčios, prasideda psichologinis spaudimas. Mokslininkų nuomone, jeigu visuomenė, nusiuntusi protingą žmogų į politiką, jį nuolat kontroliuotų, tai padėtų jam atsispirti neigiamoms įtakoms.
Regionai tuštėja – ar tai teisingas kelias?
Mykolo Romerio universiteto profesorius Alvydas Baležentis, beje, buvęs Smalininkų technikumo auklėtinis, atkreipė dėmesį, kad švietimo problemos neapsiriboja universitetais. Regionuose uždarinėjamos mokyklos, kultūros centrai, sveikatos priežiūros institucijos. Kyla klausimas, ar tikrai einame teisinga kryptimi?
Rūpestį dėl Smalininkų ir kitų panašių vietovių problemų išsakė ir diskusijoje dalyvavę verslo atstovai, ir pedagogai bei kultūros darbuotojai. Smalininkų kultūros centro direktorius dr. Arvydas Griškus prisistatė esantis vienas iš paskutinių „mohikanų“, baigusių etnologijos doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete: „Studijuodamas etnologiją, tyrinėjau karo aviaciją. Tuomet man įstrigo pasakymas, kad Lietuvai būtų paprasčiau samdyti amerikiečių oro pajėgas, negu turėti savo. Aš tada suvokiau, kokia tai būtų šaliai griūtis…“ Todėl ir uždarant regionų mokyklas, perkeliant universitetus į du centrus, nekuriant atokesnėse vietovėse darbo vietų, prarandamas regionų identitetas. Pasak A. Griškaus, jo paties aštuoniolikametis sūnus lankė muzikos, sporto mokyklas, bet jis išvažiuoja į užsienį ir žino, kad į Lietuvą negrįš. „Kaip parodyti jaunimui, kad Lietuva turi ateitį? Kaip į regioną pritraukti investicijų, atskleisti gilesnį jo raidos suvokimą?“ – klausė tėtis – kultūros centro vadovas.
Kviečiame visus susitelkti ir palaikyti mokslininkus!
Kodėl ministerija nusprendė, kad Lietuvoje per daug mokytojų ir mokslininkų? Gal todėl, kad išsilavinusi visuomenė pradeda kritikuoti valdžią… Išsilavinę žmonės greičiau suvokia siaurų interesų grupių rezgamas aferas ir reikalauja atsakomybės. Mokslininkai remiasi plačia tarptautine patirtimi. Pasak prof. V. Gončio, „evoliucinė ekonomika siūlo į visuomenę žiūrėti kaip į socialinę sistemą, o ne kaip į mechanizmą, kai, sukeitus krumpliaračius vietomis, viskas staiga pradės suktis geriau. Ekonomika yra sudėtinga sistema. Jeigu pakeisime vieną ar kitą įtaką, keisis santykiai visoje sistemoje. Toks platus požiūris gali ateiti tik per profesionalų mokslinį ekonominį mąstymą“.
Tačiau, norint visa tai įgyvendinti, nepakanka vien gerų norų ir kūrybiškų minčių. Tam reikia visos visuomenės palaikymo. Svarbu reikalauti, kad politikai žiūrėtų į visuomenę ne vien verslo akimis – tarsi į statistinius vienetus, kurių vienintelė funkcija „dirbk–vartok–mirk“, vienetus, kurie neturi individualybės, kuriems neva svarbu tik tai, kas padėta lėkštėje.
Lietuvos mokslininkų sąjungos nariai įsitikinę, kad visuomenės problemų sprendime turi aktyviai dalyvauti pati visuomenė: „Visų tikslas yra vienas. Išsaugokim Lietuvą! Turėsime Lietuvą, mūsų veikla turės prasmę.“ Pasirinktas ilgas ir nelengvas, bet prasmingas kelias – mokslininkų ir visuomenės dialogas. Smalininkai buvo tik viena stotelė. Po diskusijos svečių laukė labai įdomi kultūrinė programa: kelionė po vaizdingas Smalininkų apylinkes, susipažinimas su Kultūros centro ir muziejaus ekspozicijomis, kartu su puikiu šios ekskursijos vadovu Justinu Stoniu ir laužas po vakarėjančiu dangumi.
Labai daug vilties suteikė vietinio žingeidaus jaunimo, jau įgijusio universitetinį išsilavinimą ir nuoširdžiai besirūpinančio Nemuno krašto ateitimi, aiškiai išsakytas siekis ne tik tapti pirmojo Lietuvoje Mokslininkų sąjungos rėmėjų skyriaus nariais, bet ir rinktis sudėtingą, bet be gali įdomų, nepakartojamą mokslininko – tyrėjo kelią.
pastatas