Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS) ir Lietuvos mokslininkų sąjunga (LMS) birželio 15 d. pakvietė akademinę bendruomenę atvykti į protesto akciją Vilniuje ir taip asmeniškai prisidėti prie aukštojo mokslo bei universitetų pertvarkos proceso. Pagrindiniai protesto akcijos dalyvių reikalavimai: didinti aukštojo mokslo finansavimą, inicijuoti švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymą, gerbti universitetų autonomiją ir atstatyti viešąjį demokratinį valdymą.
Protesto akcijoje dalyvavo akademinės bendruomenės nariai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, mokslo institutų ir kitų centrų. Akcijos dalyviams ne vis tiek, kaip ateityje bus plėtojamas mokslas, kaip vyks studijos, kokia išaugs jaunoji karta. Pasak akcijoje dalyvavusių doktorantų, jeigu pats nedalyvausi, tikrai niekas nepasikeis:
„Noriu, kad mokslo bendruomenė būtų matoma, kad valdžia negalvotų, jog visi užsiima tik savo darbais ir niekas niekam nerūpi…“
„Rašiau disertaciją, bet pagalvojau, kad reikia keltis nuo kompiuterio ir eiti, nes čia – mūsų ateitis…“
Akcijos dalyviai noriai dalijosi mintimis apie tai, kodėl atvyko į šią akciją. Štai vieno iš jų mintys:
„Nesutinku su tuo, kokiais metodais Lietuvoje ketinama vykdyti aukštojo mokslo reformą. Nerasime nė vieno mokslininko, kuris nesuprastų reformų būtinumo, tačiau siekiant aukštojo mokslo kokybės, reikia investuoti į tą, nuo kurio labiausiai priklauso mokymo kokybė, kartu skatinant savarankiškumą ir inovatyvumą, o ne draudžiant, sujungiant (= naikinant). Biurokratinių ir politizuotų sprendimų būdas yra netinkamas mokslo kokybei kelti. O labiausiai važiavau dėl to, kad manau, jog mokslininkai, neparodę savo pozicijos, neturi teisės reikalauti ko nors iš kitų…“
Akcijos dalyvių nuomone, negalimas universitetų prievartinis jungimas, vadovaujantis verslo lobistų interesais ar kelių didžiųjų universitetų motyvais, siekiant padidinti stojančiųjų skaičių prijungiamų mokslo ir studijų institucijų sąskaita, formuojant apie juos iškreiptą viešąją nuomonę. Universitetai turi jungtis natūraliai, organiškai, ieškodami bendrų interesų. Pavyzdžiui, jeigu VDU būtų prijungtas prie KTU, ne tik neliktų artes liberales požiūrio ar jau sukauptos vakarietiškos universitetinio ugdymo patirties, bet ir įsivyrautų VDU bendruomenei svetimas valdymo stilius. Visiškai neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis būtų mažinami dėstytojų, tyrėjų etatai ir nutraukti ilgamečiai tarptautiniai ryšiai. Gyvename tame pačiame mieste ir matome milžiniškus šių universitetų skirtumus. Matome, kokiais metodais bandoma diskredituoti tariamus konkurentus.“
Į šią protesto akciją atvyko per du šimtus dalyvių. Nors „didžioji“ žiniasklaida, iš pradžių bandžiusi ją nutylėti, o vėliau visaip sumenkinti, bandė iškreipti protestuotojų reikalavimus, tačiau jai nepavyko įvykdyti kažkieno duoto „užsakymo“. Pirmą kartą organizuota mokslininkų eisena, nužygiavusi Gedimino prospektu nuo Seimo iki Vyriausybės rūmų, padarė didžiulį įspūdį ir šimtais nuotraukų pasklido socialiniuose tinkluose.
Vis dėlto mūsų galėjo būti dar kelis kartus daugiau. Dalyvavusiųjų nuomone, kai kuriose mokslo institucijose jau yra įsivyravusi baimė prarasti savo turimą poziciją arba nusivylimas ir netikėjimas, kad dar įmanoma sustabdyti „buldozerinę pertvarką“ ir atsispirti verslo valdomos „didžiosios“ žiniasklaidos platinamai dezinformacijai. Kartais trūksta ir platesnio mąstymo, nenorima galvoti apie problemų šaknis, pasekmes Lietuvos mokslo ateičiai. Pastarąjį dešimtmetį įvestas universitetų valdymo modelis jau sukūrė hierarchinę struktūrą, kurioje ypač sureikšmintos administracijos pozicijos, o dėstytojai ir mokslininkai nustumti į paraštes. Netruko atsirasti ir korumpuotų grupelių, kuriose gero mokslininko ar dėstytojo mato vienetas – nuolankumas (paklusnumas, lojalumas administracijai). Tokioje aplinkoje numiršta kritinis mąstymas ir tampa lengva manipuliuoti akademine bendruomene, kuri pamažu praranda savo tapatybę.
Karikatūriškai atrodė Švietimo ir mokslo ministerijos bandymas organizuoti alternatyvią savo rėmėjų „akciją“. Į jos kvietimą atsiliepusio vieno universiteto studentų būrelis, susispietęs aikštės pakraštyje ir laikęs kelis vienodu stiliumi parengtus plakatukus apie paramą „konsolidacijai“ ir „reformoms“, net nesugebėjo paaiškinti šių sąvokų esmės. Mėginimas naudotis sovietinės propagandos ar Mao laikų Kinijos „chunveibinų“ metodais pademonstravo tik šios provokacijos rengėjų mentalitetą ir absoliutų akademinės bendruomenės situacijos nesuvokimą.
Pasak ne vieno akcijos dalyvio, būna, kad universitete akademinė bendruomenė yra diskriminuojama ir marginalizuojama, neturi galimybių kitaip pareikšti savo nuomonę, kaip tik eiti į viešą protesto mitingą. Todėl ir reikia pradėti patiems atstovauti savo interesams, aiškiai išsakyti savo požiūrį į esamą situaciją.
Tiek profsąjungų, tiek mokslininkų kūrybinių organizacijų svarbiausias uždavinys – dėstytojų ir tyrėjų teisių gynimas. Planavimas jungti universitetus ir didinti finansavimą iš vadinamųjų „vidinių resursų“ reiškia dar vieną nemenkos darbuotojų dalies atleidimą, o kitų „pervedimą“ į laikino darbo sutartis, mokant minimalią algą. Akcijos dalyvių plakatai bylojo apie 500 eurų algą, kurią jie gauna „į rankas“, tačiau nemaža dalis mokslininkų ir dėstytojų jau šiuo metu dirba turėdami tik pusę, trečdalį ar net ketvirtį minimalaus etato, todėl ir tuos 500 tenka dalinti keliems. Pasak akcijos dalyvės, „gaunamas dėstytojų minimalus atlyginimas yra susijęs su dideliais pedagoginiais krūviais. Koeficientas skaičiuojamas pagal mokslinio darbo kiekį, tačiau dėl didelio pedagoginio krūvio nelieka laiko moksliniam darbui“. Mokslininkų finansinė padėtis turi keistis.
Šios akcijos dalyvių požiūriu, mes parodėme, kad nesutinkame su Švietimo ir mokslo ministerijos veiklos metodais. Akademinės bendruomenės nariai kritikavo jos vadovus dėl nekompetencijos ir arogancijos, dėl socialinio atsakingumo ir pilietinės savivokos stokos. Mes norime akademinį gyvenimą kurti, o ne griauti. Juk tokia yra jo esmė!
Susitikti ir nuoširdžiai pasikalbėti su protesto akcijos dalyviais atėjo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas prof. dr. Viktoras Pranckietis, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Eugenijus Jovaiša, kiti Seimo nariai, žinomi visuomenės veikėjai. Tai teikia vilčių, kad dar ne viskas prarasta, kad kai kurie valstybės vadovai suvokia, jog deklaruojamoji „universitetų tinklo optimizacijos“ programa nėra tas vienintelis būdas spręsti įsisenėjusias universitetinio ugdymo problemas, kaip tai bando pavaizduoti dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė.
Tačiau įsiklausymo ir tikrųjų dabartinės aukštojo mokslo problemų analizės kelias nebus lengvas. Apie tai liudija tiek po protesto akcijos įvykęs jos organizatorių susitikimas su Vyriausybės atstovais ir vėlesni valdžios institucijų veiksmai, tiek ir kai kurių Seimo atstovų pozicijos kaitaliojimas, bandymai suderinti tai, kas nesuderinama, bei teisinti tai, ko neįmanoma pateisinti. Švietimo ir mokslo ministerijos arogantišką taktiką kol kas galima apibūdinti, deja, tik taip: „Jūs protestuokite, kalbėkite, o mes pasityčiosime ir darysime, kaip sumanyta.“ LAMPSS ir LMS informacija
