Laikraščio poveikis
Neseniai paskambino kolega. Prieš kurį laiką gavau jo kvietimą dalyvauti renginyje. Dabar tik norėjo pasitikrinti, ar atvyksiu. Taigi kalbamės: jis linki man gražių atostogų, o aš atsakau, kad ruošiu „Mokslo Lietuvą“ ir kažin ar pavyks šiemet bent savaitę atsipūsti.
Jis: O jooo, čia tavo „hobis“, suprantu, suprantu…
Aš: Bet juk privalome išleisti po du numerius kas mėnesį. Kiekviename – po 12 puslapių ir pluoštas nuotraukų… O tie dvylika laikraščio puslapių – tai 30 puslapių rankraščių – apgalvoto teksto. Reikia, kad kiekvienas numeris turėtų savo „vinį“ – bendrą idėją…
Jis: Nu je… Bet tau patinka…
Aš: Kaip vertini 12-ąjį numerį? Juk ten sudėtos publikacijos – neeilinės. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje mokslininkai išėjo protestuoti ir puskilometrinė akcijos dalyvių eisena pražygiavo Gedimino prospektu nuo Seimo iki Vyriausybės… Gausybė plakatų su aiškiais reikalavimais…
Jis: Nuuu, argi? Tai kada tas buvo? Birželio penkioliktą? A, jooo, kažką girdėjau… Per „teliką“ rodė studentus, kurie pritaria ministrei, o paskui ir keletą tų, kurie nepritaria…
Aš: Bet ministerijai „pritariančių“ nebuvo nė dvidešimties, o protestuojančių – per du šimtus.
Jis: Mat kaip… Tai kodėl taip rodė? Ne, žinai, to numerio gal dar negavau. O gal ir gavau, bet dar nepasižiūrėjau… Bet gal apie tuos protestus nereikėjo rašyti? Valdžiai nepatiks…
Nario mokestis
Visuomeninės organizacijos skyriaus pirmininkas guodžiasi kolegai, kad pati sunkiausia užduotis – surinkti nario mokestį. Tas teiraujasi, kokio dydžio tas mokestis.
– Nedidelis… Trys eurai – stojamasis, trys – metinis…
Kolega paaiškina:
– Nesurinksi…
– Kodėl?
– Nesupranti? Gerai, papasakosiu vieną istoriją. Lipu kartą laiptais su šefu, o priešais mus leidžiasi kaimynė, nešdama krepšyje kelis šuniukus. Pasiskundė, kad labai trūksta pinigėlių, todėl apsisprendusi juos parduoti. „Po kiek prašai? – klausia šefas. „Ką čia prašysi… Kad gaučiau nors po penkis. Labai praverstų…“ Moteriškė nupėdino, o šefas, metęs į ją trumpą žvilgsnį, burbtelėjo: „Neparduos“. Ir pasitaikyk tu man, kad po kelių valandų vėl abu su šefu ją sutikome, tempiančią į viršų taip nieko ir nesudominusias savo „prekes“. Šefas kilsterėjo antakius ir pasiteiravo: „Ar tikrai nori parduoti? Pamatęs liūdną ir net piktą kaimynės žvilgsnį, griežtai pareiškė: „Rytoj vėl nunešk, bet prašyk ne po penkis, o po penkiasdešimt. Šiais laikais net bomžai pigaus daikto neperka.“
– Na ir kaip?
– Nenumanai, kodėl moteriškė ilgai dėkojo šefui? Taigi ir tau turbūt nebereikia aiškinti, kodėl nario mokesčio nesurenki.