Pabaiga. Pradžia Nr. 10 (587)
Po 1709–1711 m. baltiškoje Prūsijoje siautėjusio didžiojo maro ir bado gyventojų smarkiai sumažėjo. Labiausiai nukentėjo Mažoji Lietuva. Minėtose penkiose lietuviškiausiose apskrityse mirė apie 160 tūkst. gyventojų (53 proc.). Be gyventojų liko apie 9 tūkst. sodybų. Tilžės apskrityje visai išmirė arba apleido savo sodybas 1307 ūkiai (41,6 proc. visų ūkių). Šie ūkininkai turėjo apie 630 ūbų (10 700 ha, apie 32 proc. visos apskrityje dirbamos žemės). Tačiau kiti duomenys rodo, kad šioje apskrityje mirusių buvo dar daugiau – apie 24 tūkst. Į šiuos skaičius neįeina ūkių neturintys gyventojai, feodalai ir jų valdiniai, miestelėnai, dvasininkai, administracinis aparatas, kariai. Maro metu mirė daug kunigų, todėl sulėtėjo lietuvių raštijos raida, lietuviškose parapijose ėmė trūkti gimtąja kalba sakomų pamokslų.
Maras buvo didelis smūgis ir taip palyginti mažai lietuvininkų bendruomenei, labai sumažėjo gimtąja kalba kalbančių prūsų. Po šios gaivalinės nelaimės karališkoji valdžia į Mažąją Lietuvą suorganizavo didžiulę vokiškąją kolonizaciją. Tam tikslui 1714–1723 m. Tilžėje veikė Prūsijos lietuviška valsčių įstaiga (Preussische litauische Amtskammer), kuriai priklausė Lietuvos provincijos (minėtų keturių apskričių) valsčiai ir dalis Mozūrijos valsčių.
Po kolonizacijos pasikeitė etninė gyventojų sudėtis. Į Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskritis valdžia atkėlė apie 23 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių, iš jų – per 10 tūkst. vokietkalbių zalcburgiečių iš Austrijos Zalcburgo krašto. Tilžės apskrityje jų apsigyveno daugiausiai – 479 šeimos. Minėtose trijose apskrityse 1736 m. duomenimis (po masinės kolonizacijos), kolonistai sudarė 37,7 proc. visų valstybinių valstiečių: buvo 6 137 lietuvininkų ir 3 720 kolonistų valstybinių valstiečių ūkių. Tilžės apskrityje tokie lietuvininkų ūkiai sudarė 93 proc., o likusius 7 proc. – kolonistų ūkiai. Šioje apskrityje, turinčioje 5 valsčius, vokiečių (112 šeimų) apsigyveno tik dviejuose.
Daugiausia kolonistų apsigyveno Įsruties apskrityje (48 proc. valstybinių valstiečių). Klaipėdos apskrityje apsigyveno tik kelios kolonistų šeimos. Apskritai, kolonistai sudarė 13–14 proc. visų Lietuvos provincijos gyventojų. Atskiromis kolonijomis jie gyveno 8,7 proc. visų kaimų, kartu su lietuvininkais – 37,3 proc. kaimų. Kiti kaimai – 54 proc. (946) dar buvo grynai lietuviški. Iš viso Lietuvos provincijoje 1736 m. gyveno iki 80 proc. lietuvininkų.
Vokiečiai senbuviai Lietuvos provincijoje sudarė apie 7 proc. visų gyventojų. Tai buvo dvasininkai, valdžios pareigūnai, dvarų administracijų atstovai, susigyvenę su lietuvininkais, nors tarp jų buvo luominių skirtumų. Kūrėsi prūsų (taip imta vadinti visus gyventojus), kaip Prūsijos piliečių, etnosas. XVIII a. pirmosios pusės atvykėliai buvo iš įvairių Vokietijos kraštų (iš 32) ir Zalcburgo. Tai buvo visai kitos aplinkos, klimato, tradicijų ir gyvenimo būdo, kitos etnokultūros žmonės. Nelengva jiems buvo pritapti Prūsijoje, juo labiau prie kompaktiškai gyvenančių lietuvininkų, nors abiejų tautybių gyventojų dauguma buvo to paties valstiečių luomo.
Po kolonizacijos Mažosios Lietuvos valdininkus, kurie buvo susigyvenę su lietuvininkais, imta keisti Berlyno vyriausybės atsiųstais pareigūnais iš Brandenburgo krašto. Karalius Friedrichas Wilhelmas I savo ministrams ir Lietuvos departamento valdžiai Gumbinėje (Gumbinnen) nurodė su zalcburgiečiais elgtis švelniai ir atlaidžiai. Kad vokiečiai nesulietuvėtų, įsakyta juos apgyvendinti atskiromis kolonijomis ir kontroliuoti, kad jie nesirengtų lietuviškai. Tai aprašė M. Beheimas-Schwarzbachas veikale „Frydricho Vilhelmo I kolonizacinė veikla Lietuvoje“ (Friedrich Wilhelm I. Colonisationswerk in Lithauen, 1879, p. 153, 154). Jau Valtarkiemio (Walterkehmen) kunigas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų Pilypas Ruigys (1708–1749) pastebėjo, kad jauni kolonistai – Šveicarijos vokiečiai ir prancūzai lengvai pramoksta lietuviškai. W. Ziesemeris knygoje „Rytprūsiečių tarmės“ (Die ostpeusischen Mundarten, 1924, p. 129) nustatė, kad lietuvių kalba darė įtaką vokiečių kalbai. Žymus lietuvių raštijos puoselėtojas Gumbinės kunigas M. Merlinas (Mörlin) ir kiti vokiečiai kunigai kėlė klausimą, kad reikia gryninti lietuvių kalbą nuo gana gausių germanizmų.
Vokiečių istoriografijoje kai kas tvirtina, kad Mažosios Lietuvos žemėse kolonistai pakėlė žemdirbystės kultūrą. Vydūnas (Min. veik., p. 292–293, 295) teigė atvirkščiai: lietuvininkai buvo pavyzdys kolonistams ūkio darbuose, buityje, moralėje. Lietuvių klasikinės poezijos pradininkas Tolminkiemio kunigas K. Donelaitis (XVIII a.) piktinosi, kad atvykėliai iš tolimų kraštų atnešė į Prūsiją visokių ydų. Jie maištavo, reikalavo vis didesnių privilegijų ir laisvių, norėjo būti dar labiau vertinami nei lietuvininkai, grasino pabėgsią.
Tai buvo skatinantis pavyzdys lietuvininkams, kaip reikia kovoti už savo teises. Ir valsčių viršaičių amtmonų atsiliepimai apie zalcburgiečius yra skirtingi: vieni juos gyrė už darbštumą, stropumą, praktiškumą ir taupumą, kiti smerkė ir peikė juo kaip tinginius, mėgstančius rūkyti, kortuoti, gerti vyną (jo lietuvininkai nevartojo). Apie XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios lietuvininkus amžininkai ir tyrinėtojai atsiliepdavo kaip apie darbščius, sėslius, pareigingus, išdidžius, bet užguitus, prietaringus žmones. Apie tai plačiai ir objektyviai rašo vokiečių mokslininkai, pavyzdžiui, T. Lepneris knygoje „Prūsijos lietuvis“ (Der Preusche Litauer), parašytoje 1690 m., o išspausdintoje 1744-aisiais, A. Skalweitas monografijoje „Rytų Prūsijos domenų valdymas, valdant Frydrichui Vilhelmui I ir Lietuvos atkūrimas (Die ostpreussische Domänenverwaltung unter Friedrich Wilhelm I. und das Retablissement Litauens, 1906, p. 158), M. Beheimas-Schwarzbachas (Min. veik., p. 158, 197), Gerwaisas knygoje „Pastabos apie Prūsiją, ypatingą dėmesį skiriant Lietuvos provincijai“ (Notizen von Preussen mit besonderer Rücksicht auf die Provinz Litauen, 1795, p. 27–28, 34, 55, 183–189, 195, 299), A. Rogė knygoje „Darkiemio apskrities ir vyskupijos istorija“ (Geschichte des Kreises und der Dioecese Darkehmen, 1873, p. 16). Manau, kad abi pusės iš dalies buvo teisios.
Kolonistai į Mažąją Lietuvą vyko kaip į pažadėtąją žemę (tai būdavo pabrėžiama karaliaus kvietimuose – ediktuose), o zalcburgiečiai – dar ir kaip religijos kankiniai. Kolonistai norėjo, kad vietiniai kaimiečiai juo aptarnautų, nes jų dauguma buvo laisvi nuo baudžiavos prievolių žmonės kulmiškiai, laisvieji valstiečiai, činšininkai (Kölmer, Freibauer, Zinsbauer). Iš pradžių dirbti žemės jie nenorėjo. Vėliau jie turėjo galimybių plėtoti prekinį ūkį, ypač 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą.
Dėl savo privilegijuotos padėties vokiečių valstiečiai įsitraukė į rinkos ekonomiką ir tikrai, turėdami geresnes sąlygas, pakėlė žemdirbystės kultūrą, pritaikė vakarietiškų agrotechninių naujovių. Kolonistai gavo daugiau laisvių ir teisių nei to paties luomo vokiečiai senbuviai. O XIX a. lietuvininkai buvo ir peikiami: už polinkį bylinėtis, girtuokliauti, sukčiauti (to išmoko iš kolonistų), už prietaringumą. Kartu lietuvininkai kariai buvo giriami už narsą, drausmę, ypač kaip geri kavaleristai, o dauguma civilių – kaip ištikimi karaliaus valdiniai, Prūsijos patriotai. Karalius jiems buvo autoritetas, globėjas. Tai paaiškinama rinkos ekonomikos (kapitalizmo) raidoje šalyje vykstančia etnokultūrine integracija, Prūsijos piliečio protestanto prūso, kiek skirtingo nuo Vokietijos vokiečio, ypač nuo Didžiosios Lietuvos kataliko lietuvio, formavimusi.
Asimiliacija paprastai įvyksta po kelių žmonių kartų. Lietuvininkai kaimiečiai dvikalbiais, po to vienkalbiais ėmė virsti XIX a. Tą procesą spartino pobaudžiaviniu laikotarpiu išnykę luominiai gyventojų skirtumai, kai bendravimo tarp dvarininko ir baudžiauninko negalėjo būti. Stiprėjo komunikaciniai ryšiai, įvairių socialinių sluoksnių ir grupių žmonės labiau bendravo, daugėjo mišrių vedybų. Lietuvininkai vyrai didžiavosi tarnyba Prūsijos kariuomenėje ir atsidavimu jos karaliui.
Pirmiausia vokietėjo vargingiausieji sluoksniai, daugiausia dirbę samdiniais bajorų dvaruose ar turtingų vokiečių ūkiuose. Spartesnė lietuvininkų asimiliacija prasidėjo po 1871 m., ir jie tapo tautine mažuma. Kaip rašė Vydūnas, daugelis Mažosios Lietuvos vokiečių šeimų kraujo ryšiais susigiminiavo su lietuvininkais, o kitoje Prūsijos dalyje – su prūsais. Mokslininkai pastebėjo įdomų reiškinį: žmonės, kalbantys svetima kalba, tampa aistringais ta kalba kalbančios tautos gynėjais. Tuos pokyčius ir tautinius procesus išsamiai išnagrinėjo Z. Zinkevičius monografijoje „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993).
Ir vokiečiai, ir lietuvininkai drauge kūrė provakarietišką kultūrą. Vėliau ėmė dominuoti vokietkalbė etnokultūra. Tačiau ir vokietkalbiai gyventojai kūrė baltišką kultūrą. Atsiribojimą nuo vokiečių ir pasaulietinės kultūros skatino pietizmas, kurį lietuvininkai perėmė iš vokiečių. Jie gimtąja kalba melsdavosi viename iš kaimo namų. Nereikėjo eiti į tolimą bažnyčią, kurioje pamaldos pirmiausia vykdavo vokiečių kalba. Tokios uždaros bendruomenės iš dalies padėjo lietuvininkams išlaikyti gimtąją kalbą ir archajiškus papročius. Tačiau izoliacija turėjo ir neigiamų padarinių. Mažosios Lietuvos kultūrą kūrė daugiausia iš valstiečių kilę lietuvininkai inteligentai, taip pat ir vokiečiai. Dominavo oficialioji vokiečių kultūra, tačiau jų etnosas Rytų Prūsijoje skyrėsi nuo Vokietijos etnoso, buvo labiau baltiškasis. Tuo pat metu vokiečių literatūroje būdavo pabrėžiamas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių skirtumas. Didžlietuviai parodomi kaip lenkėjantys, mažlietuviai – kaip Prūsijos, jos valdovo patriotai, perimantys vokiškos kultūros vertybes.
Kokie demografiniai procesai vyko po vokiškosios kolonizacijos? Prūsijos oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Tilžės apskrityje lietuviais buvo užrašyta daugiau kaip 64 proc. gyventojų (pagal kunigų pateiktus duomenis, lietuvių procentas – visur didesnis), 1852 m. – 46,5 proc., 1861 m. – apie 59 proc. (t. y. vėl padidėjo), 1890 m. – apie 51 proc., 1905 m. – 45,3 proc., 1910 m. – 41,3 proc. (žr.: V. Vileišis, „Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje“, 1935, p. 150–152).
Tilžės apskrityje pasibaigus kolonizacijai, XVIII a. viduryje lietuviakalbių buvo apie 80 proc., o XIX a. viduryje – apie 47 proc. Vadinasi, per šimtą metų, t. y. per 3 kartas, tokių sumažėjo apie 33 proc. Visoje Lietuvos provincijoje (minėtose lietuviškiausiose 4 apskrityse) per šimtą metų (1736–1837: pirmoji data – mūsų aptarti valstybinių valstiečių vokiečių ir lietuvininkų tų metų duomenys, antroji data – 2-asis gyventojų surašymas Prūsijoje pagal tautybes) lietuviakalbių gyventojų sumažėjo vidutiniškai 35 proc., arba trečdaliu. Per 50 m. (1861–1910) Tilžės apskrityje lietuviakalbių sumažėjo apie 17,5 proc. Tai sudaro apie pusę sumažėjimo, įvykusio per 100 metų.
Tačiau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje asimiliacija gerokai paspartėjo. Dvikalbiai ėmė virsti vokietkalbiais. Tuos ir kitus demografinius, politinius, ūkio ir kultūros procesus išnagrinėjo S. Pocytė monografijoje „Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914 m.“ (2002). Pavyzdžiui, Tilžės apskrityje 1890–1910 m., t. y. per 20 metų, lietuviakalbių sumažėjo apie 10 proc. Tai paaiškinama tuo, kad 1872–1876 m. Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos valdžios įstatymais lietuvių kalba buvo visai pašalinta iš viešojo gyvenimo. Tokios politikos rezultatai pasireiškė po dviejų kartų, taip pat dėl sparčios ekonomikos raidos, gerėjančių komunikacijos ryšių ir kitokių faktorių. Parapijiečiai dvikalbiai pamokslų klausėsi ir lietuvių, ir vokiečių kalbomis, neretai – tik vokiškai, nes trūko dvikalbių pamokslininkų (žr. knygą „Tilsit-Ragnit“, 1971, p. 319).
Išvada: tose gyvenvietėse, kuriose gyveno daugiausia lietuvininkai, t. y. kuriose iki 1736 m. imtinai įsikūrė mažiau kolonistų, dar ir 1861 m. lietuvininkai sudarė daugumą. Gyventojų pagal kalbą pasiskirstymą pateikė R. Boeckhas (Bekas) žemėlapyje „Prūsijos valstybės kalbų žemėlapis“ (Sprachkarte vom Preussischen Staat, 1864).
Tad kodėl prūsai asimiliavosi palyginti daug greičiau nei lietuvininkai? Daug prūsų žuvo per karus, sukilimus, dalis jų pabėgo į Didžiąją Lietuvą. Prūsijos pietuose ir pietryčiuose jau nuo XIII a. kūrėsi ne tik vokiečių, bet ir lenkų kolonistų. Lenkų daugėjo po 1466 m. Torunės taikos, pasibaigus Trylikamečiui karui su Vokiečių ordinu (1454–1466). Prūsos (Prūsijos) pietinės ir vidurinės dalies lenkinimas spartėjo, kai Varmė, Pagudė ir Pamedė 1466–1772 m. priklausė Lenkijai. Buvo sudaryta katalikiškoji Varmijos vyskupija – kontrreformacijos ir polonizacijos židinys.
Kad išvengtų lažo lenkų bajorų dvaruose, prūsai bėgo į miestus. Valdžiai tereikėjo įrodyti, kad esi vokietis. Vokietybė prūsams iš dalies buvo apsauga nuo stiprėjančios baudžiavos. Dėl to pirmiausia vokietėjo pasienio zonos prūsai, gyvenę gretimai arba kartu su lenkais. O šiauriniai prūsai – notangai, bartai, dalis sembų, gyvenę kaimynystėje su giminingais nadruviais ir toliau su Lietuva, sulietuvėjo. Prūsų tautybė XVII a. baigė germanizuotis, o iki XVIII a. vidurio, kaip manoma, visai neliko prūsų, mokančių gimtąją kalbą, liko tik prūsai vokietkalbiai.
Vokiečiai, prūsai, lietuvininkai ir lenkai Prūsijoje sukūrė, palyginti su kaimynais, aukšto lygio ekonomiką ir kultūrą. Mažlietuviai, arba lietuvininkai, daugelyje gyvenimo sričių pirmavo prieš carinės Rusijos imperijos pavergtus didžlietuvius. Tilžė XIX–XX a. pradžioje buvo svarbiausias ne tik mažlietuvių, bet ir didžlietuvių kultūros, spaudos, visuomeninio bei politinio gyvenimo centras, vadintas Mažosios, arba Prūsų, Lietuvos sostine. Mažlietuvių dauguma (išskyrus Klaipėdos sritį) buvo germanizuoti, o didžlietuviai atsilaikė prieš šiurkščią prievartinę rusifikaciją ir dėl skirtingų religijų (katalikybė ir stačiatikybė), ir dėl carinės Rusijos atsilikimo visose gyvenimo srityse. Be to, Didžiojoje Lietuvoje buvo labai mažai rusų kolonistų, joje įvyko trys sukilimai prieš Rusijos imperializmą.
Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje Prūsijos karalystės laikais (nuo XVII a.)