Prieš keturiasdešimt metų buvo paleistas kosminis zondas „Voyager 2″ – taip prasidėjo viena ambicingiausių ir sėkmingiausių tolimųjų Saulės sistemos ribų tyrinėjimo misija.
Ta proga NASA paskelbė keletą įdomių faktų apie du šios misijos zondus, „Voyager 1“ ir „Voyager 2“, nešančius ir žmonijos laišką nežemiškoms civilizacijoms, jei tik jos egzistuoja.
Zondai atsiuntė ir didelius duomenų kiekius, padėjusius geriau pažinti kosmosą ir atvėrusius naujų mokslinių tyrimų kryptis.
„Tikimės, kad ateis diena, kai dabartinės problemos bus išspręstos, ir mes prisijungsime prie galaktikos civilizacijos“, – sakė tuometis JAV prezidentas Džimis Karteris.
Tačiau pripažįstama, kad „Voyager“ misijos rezultatai iškėlė daugiau klausimų nei davė atsakymų, o Saulės sistema pasirodė daug įvairesnė, nei manė to meto mokslininkai.
Zondai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ buvo visai vienodi. Vieno zondo kartu su kuru – hidrazinu – masė yra 815 kilogramų, o išskleisto zondo dydis – maždaug 4x4x4 metrai. Jų numeriai kiek klaidinantys – pirmasis startavo „Voyager 2“, o po 16 dienų – ir „Voyager 1“.
Zondai skriejo skirtingomis trajektorijomis. Praskridęs Saturną, „Voyager 1“ buvo nukreiptas į tarpžvaigždinę erdvę, o ‚Voyager 2“ skrido į Uraną ir Neptūną. Šiame etape buvo laikoma, kad kiekvienos stoties mokslinė programa yra įvykdyta: mokslininkai iš zondų gavo daugybę duomenų, kurie turėjo lemiamą įtaką Saulės sistemos, esančios už asteroidų juostos, tyrimams.
Abu „Voyager“ zondai turi ir žmonijos laišką nežemiškoms civilizacijoms – ant abiejų korpusų pritvirtintos auksinės plokštelės. Jose yra žemėlapis su nurodyta Saulės sistemos vieta. Kaip „švyturiai“, padedantys surasti Saulės sistemą, nurodyti 14 pulsarų, kurių pirmasis buvo atrastas vos dešimt metų prieš paleidžiant šiuos zondus.
Vienas iš plokštelės esančio pranešimo autorių, astrofizikas Frankas Dreikas manė, kad tokios informacijos siuntimas ‚gali būti pavojinga idėja“. 70-aisiais praėjusio šimtmečio metais mokslininkai nežinojo, kiek planetų, panašių į Žemę, galėtų būti Paukščių tako galaktikoje, ir ar iš viso jų yra.
Tačiau Dreikas pažymėjo, kad šių aparatų tikimybė susitikti su svetimos civilizacijos atstovais yra itin maža, nes jie nebuvo nutaikyti į artimiausias žvaigždes.
„Voyager 2“ – pirmoji automatinė stotis, praskriejusi pro keturias didžiąsias Saulės sistemos planetas. Ji padėjo atrasti tris naujus Jupiterio palydovus, keturis Saturno palydovus, vienuolika – Urano ir šešis – Neptūno. Iki šiol joks kitas kosminis zondas nepraskriejo taip arti Urano ir Neptūno.
Būtent „Voyager“ stotys atrado Europą, vieną iš Jupiterio palydovų, turintį lygų ir kanalais išražytą paviršių. Planetologai mano, kad jo ledo pluta slepia požeminį vandenyną. Europoje rasti ir kriovulkanai, išmetantys ledą, o astrobiologai mano, kad po jo paviršiumi gali būti primityvies organizmams tinkamos gyvenimo sąlygos.
Io, vienas iš Jupiterio palydovų, yra labiausiai vulkaniškai aktyvus dangaus kūnas visoje Saulės sistemoje. „Voyager 1“ pirmą kartą užfiksavo žaibą kitoje planetoje – Jupiterio atmosferoje ir nustatė, kad Saturno mėnulio Titano atmosfera yra didžiąja dalimi sudaryta iš azoto junginių. „Voyager 2“ pirmą kartą iš arti nufotografavo Jupiterio, Urano ir Neptūno žiedus.
„Voyager 1“ tapo pirmuoju žmogaus sukurtu objektu, pasiekusiu tarpžvaigždinę erdvę. 2011 metų gruodžio mėnesį, praėjus 35 metams po paleidimo, zondas paliko heliosferą ir įskriejo į heliopauzę – zoną, skiriančią heliosferą nuo tarpžvaigždinės erdvės. Tuo metu „Voyager 1“ užregistravo šimteriopai padidėjusį didelės energijos elektronų, atskriejančių iš tarpžvaigždinės erdvės Saulės link, srautą, ir sumažėjusį skaičių dalelių, atlekiančių iš Saulės.
Pirmoje 2012 metų pusėje zondas užfiksavo kosminių spindulių intensyvumo padidėjimą, o metų pabaigoje praktiškai išnyko Saulės vėjas, ir „Voyager 1“ paliko heliosferą ir išskriejo į tarpžvaigždinę erdvę.
„Voyager 2“, 1979 m. liepos 9 diena.
Šiuo metu „Voyager 1“ nuo Žemės yra nutolės 139 astronominius vieneus. Šį atstumą šviesa įveikia kiek daugiau nei per 20 valandų.
„Voyager 1“ yra kiek arčiau – už 114 astronominių vienetų. Jo signalai Žemę pasiekia per 16 valandų.
Kas laukia „Voyager“ zondų? Jų trys radioizotopų termoelektriniai generatoriai leis jiems palaikyti ryšį su Žeme dar maždaug dešimt metų.
Po 40 tūkstančių metų „Voyager 1‘ bus 1,6 šviesmečio atstumu nuo raudonosios nykštukės „Gliese 445“, esančios Žirafos žvaigždyne, 17,6 šviesmečio atstumu nuo Saulės.
„Voyager 2“ po 40 tūkstančių metų praskries 1,7 šviesmečio atstumu nuo raudonosios nykštukės „Ross 248“, esančios 10,3 šviesmečio atstumu nuo Saulės.
Abi „Voyager“ stotys taps amžinais tarpžvaigždinės erdvės piligrimais, tačiau svetimos civilizacijos, jei tik jos egzistuoja, joms skirto žmonijos laiško greičiausiai taip ir negaus – jas pastebėti milžiniškame kosmose būtų labai sudėtinga.
Voyager – The Interstellar Mission – NASA
Daugiau:
Zondas „Voyager 1“ užregistravo Saulės dalelių cunamį
Astrofizikas Jonas Žmuidzinas apie nematomą šviesą, tamsiąją medžiagą ir kitus dalykus
Aptikti dviejų protožvaigždžių susidūrimo pėdsakai
Pristatyta koncepcinė „Boeing“ tolimojo kosmoso tyrimo platforma
Koks būtų tikėtiniausias būdas pirmam kontaktui su nežemiška civilizacija
Naujas teleskopas žada mėgėjiškos astronomijos revoliuciją