Laimėjimai?
Baigėsi pernai išrinkto Seimo pavasario sesija, užtrukusi iki vidurvasario, o paskutinėmis dienomis labiau priminusi mainų prekybą, nei įstatymų leidybą ir parlamentinę kontrolę. Kai laviruojama tarp „tu – man, aš – tau“, nebepavyksta susitelkti prie svarbiausių valstybės problemų: katastrofiško darbingų gyventojų išteklių mažėjimo, visuomenės susipriešinimo, nusivylimo ir apatijos didėjimo. Kai viską užvaldo noras bet kokiomis priemonėmis pasiekti kurį nors deklaruotą, nors net sau patiems nelabai aiškų, tikslą, galimų pasekmių analizė lieka kažkur už tolimo horizonto. „Tikslas pateisina priemones“, „nugalėtojai neteisiami“, „po mūsų nors ir tvanas“, nes svarbiausia – „čia ir dabar“. Taip tenka apibendrinti metodus, kuriais vadovavosi išrinktieji. Todėl nereikia stebėtis strimgalviais krintančiais „reitingais“.
Plačioje Seimo sesijos darbų apžvalgoje išvardinti pasiekimai ir laimėjimai. Bet ar jie tikri, ar tik įsivaizduojami? Akademinė bendruomenė puikiai supranta, kad nei išplitusios korupcijos, nei socialinės atskirties problemų per vieną sesiją išspręsti neįmanoma. Tačiau, norint, kad prasidėtų teigiami pokyčiai, reikia bendradarbiauti, o ne konfrontuoti su tomis socialinėmis grupėmis, kurias tiesiogiai paliečia suplanuotų reformų pasekmės. Būtent akademinė bendruomenė suinteresuota, kad būtų sustabdytas piliečių bėgimas iš savos valstybės, mažėtų nusikalstamumas, kiltų smulkusis ir vidutinis verslas, gausėtų visuomeninių iniciatyvų, mažėtų socialinė nelygybė, populiarėtų sveika gyvensena. Tačiau būtent šiose srityse liekame aiškūs antilyderiai. Nei teisingumo, nei pasitikėjimo išrinktaisiais nepadaugėjo. Susiskaldžiusioje, vis labiau į individualizmą panyrančioje visuomenėje kiekvienas bando spręsti savo problemas, nebesirūpindamas, kaip tai paveiks kitų likimus.
„Pribrendusios reformos, būtini pokyčiai…“ Atrodo, kas gali pasisakyti prieš tokius siekius? Bet kodėl tada taip mažai besidžiaugiančių valdančiųjų veiksmais? Kodėl negirdimi nei protestai, nei bandymai atkreipti „reformuotojų“ dėmesį į kvailystes, dangstomas reformų etiketėmis? Ar vėl teks pakartoti, kad „gerais norais ir pragaras grįstas“, nes iš daugelio skambių siekių liko tik nuoga demagogija, o žadėtas reformas netrukus primins tik dešimties tuščių universitetų griuvėsiai ir tūkstančiai mūsų valstybės piliečių paliktų sodybų? Piliečių, iš kurių atiminėjama gimimu įgyta pilietybė.
Atsikratyti arogancijos ir pereiti prie tikro bendradarbiavimo su dirbančiais reformuojamose srityse valdantieji kol kas nesugeba. Vėl blaškomasi tarp kažkokių suvaidintų sensacijų ir tariamų nusižengimų. Antai „rūpintojėlis“ iš Panevėžio susikrimtęs aiškina, kiek daug aplink nedorėlių, kurie kažkodėl nedeklaruoja, su kuo ir kodėl susitikinėja. Kitas, įsitikinęs, kad jau nuo gimimo turėjo būti lyderis, su kreiva šypsena dėsto, kad tik jis žinojęs, kaip visų trokštamą gerovę pasiekti… Dešimtys „seimūnų“ ir „seimūnių“ per visą sesiją kilnojo rankas, nesuvokdami, už ką jie balsuoja, bet dėl to nė kiek nesijaudina. Juk pažadams žarstyti išminties nereikia.
Kas yra politika?
„Kad ir kaip sakytum, o politika yra verslas“, – neseniai lyg ir populiarioje televizijos laidoje atsainiai tėškė autoritetingu save laikantis apžvalgininkas. Pasakęs apsižvalgė (juk jis – apžvalgininkas), ar kas tai girdėjo, ar prieštaraus, ar pritariamai linktelės. Tačiau niekas nei prieštaravo, nei pritarė. Kitoje laidoje kalbėta dar atviriau. Komercinio banko ekspertui, kasdien visus mokančiam, kaip gyventi ir kaip vertinti gyvenimą, buvo priminta, kad jo bankas anaiptol ne Lietuvos gerove rūpinasi. Laidos vedėjas užsiminė, kad daug daugiau skaidrumo atsirastų, jei, pavyzdžiui, valstybė įsigytų (tik!) penkis procentus to banko akcijų. Oho, kaip susijaudino ekspertas: „Nacionalizacija, grįžimas į sovietmetį!!! Pasikėsinimas į privatinę nuosavybę! Nejaugi manote, kad valstybė valdys efektyviau, negu privatus verslas?“ Laidos vedėjas bandė raminti: „Bet juk kalbame apie penkis procentus. Tai tik leistų stebėti, kad būtų laikomasi įstatymų ir valstybės interesų.“ Tačiau ekspertas nebegalėjo suvaldyti jaudulio: kur tai matyta, kad valstybė stebėtų, kaip čia „bizniukai“ sukasi… Ir kai jam dar kartą buvo priminta, kad mokesčius ir turtingieji turėtų proporcingai mokėti, ekspertas, matyt, ir pats nepajuto, kaip išplepėjo tai, ko neplanavo (nors, žinoma, jokios didelės paslapties čia nėra): turtingieji visada ras, „kaip legaliai optimizuoti mokesčius“. Ką jų kalboje reiškia „optimizavimas“, jau gerai žinome. Todėl ir tas banko ekspertas būtų arba nesupratęs, arba tik pasityčiojęs, jei kas nors jam primintų, kad politikos siekis – tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, o ne „optimizuoti“ mėgstančiųjų „biznis“. Būtent taip politikos institutą apibrėžia klasikinė sociologija.
Strategija be orientyrų ar bendradarbiavimas vietoje konfrontacijos?
Gal dar nepamiršome, kad, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje turėjome per 3,7 mln. piliečių. Todėl siekis, kad mūsų būtų keturi milijonai, buvo tikroviškas. Iškovota laisvė suteikė tokią galimybę tautai. Būtent tokia orientacija skatina visuotinę valstybės pažangą. O į kokią Lietuvą orientuojasi dabartiniai valdantieji? Į dviejų ar pusantro milijono?
Pagrindinė dabartinio valdymo nesėkmių priežastis yra vertybinės orientacijos praradimas, bandymas vadovautis primityviojo vulgaraus materializmo ideologija, pasyviai prisitaikant prie neigiamų raidos tendencijų. Tai plaukimas pasroviui – siekis išlikti, nesigilinant į negatyvių procesų priežastis. Emigracija, girtuokliavimas, vienadienė gyvensena, nuolatinis susipriešinimas ir socialinė atskirtis yra chaotiško valdymo pasekmės, tačiau valdantieji neturi pozityvaus visuomenės įvaizdžio. Jie formuoja samdinių visuomenę, kurią valdo siauras elitu save pasiskelbęs biurokratijos ir partokratijos sluoksnelis. Taip ir atsiranda absurdiški vaizdiniai: „Vilnius ir… kita Lietuva“, „neperspektyvios teritorijos“, „apatiška provincija“ ir pan. Kai bandantys vadovauti švietimo ir mokslo sistemai turgaus žargonu pliauškia apie „diplomų malūnų“ sustabdymą, darosi akivaizdu, kad jie visai nesusigaudo, kur juos įmetė politikos skersvėjai.
Mokslininkų sąjūdžio tikslas – savo vertę suvokiančių ir ilgalaikės pažangos siekiais besivadovaujančių piliečių–savininkų, o ne samdinių visuomenės ugdymas. Visuomenės, kurios orientyras – dorovinių vertybių sistema. Tokią visuomenę galima išugdyti, tik atkuriant visavertę svarbiausių gyvybinių poreikių sampratą. Jos svarbiausi elementai: apsirūpinimas būstu – iš kartos į kartą kuriama šeimos sodyba, o ne narveliu daugiabutyje; profesinius lūkesčius ir gebėjimus atitinkantis darbas ir galimybė pačiam kurti savo karjerą; sveika gyvensena – pastovi sveikatos priežiūra vietoje „ligų gydymo“ taktikos; permanentinė edukacija – nuolatinis žinių ir gebėjimų atnaujinimas. Vietoje dabar ŠMM brukamo primityvaus keturių (LUPK) universitetų modelio keli šiuolaikiški universitetiniai klasteriai leistų efektyviai pertvarkyti mokslo ir studijų institucijas bei atverti naujas jų galimybes dalyvauti modernios valstybės kūrimo strategijoje. Į klasterį susibūrę universitetai operatyviai išsiaiškintų perspektyvias studijų programas, suburtų pajėgias dėstytojų–tyrėjų komandas, ryškiai sumažintų administravimo išlaidas, optimaliai panaudodami turimus žmonių ir infrastruktūros išteklius, sustiprintų mokslo ir verslo ryšius.