Baigiantis mokslo metams, Mykolo Romerio universitete įvyko konferencija ,,Socialinė ekonominė nelygybė: kokia ji iš tikrųjų?“ Trijų laboratorijų – Gyvenimo kokybės, Psichologinės gerovės tyrimų ir Lyčių tyrimų – mokslininkų grupė, įgyvendindama Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Socialinė ekonominė nelygybė: veiksniai, pasekmės gyvenimo kokybei ir mažinimo būdai“ (projekto Nr. GER-009/2015), atliko tyrimą Lietuvoje, kurio rezultatus ir pristatė šiame renginyje.
Konferencijoje dalyvavo socialinės ekonominės nelygybės problemas tiriantys mokslininkai iš įvairių Lietuvos universitetų bei valstybinių institucijų atstovai.
Pagal daugelį nelygybės rodiklių Lietuvos situacija per pastarąjį dešimtmetį tapo išskirtine – nelygybė joje pasiekė didžiausią mastą nuo įstojimo į Europos Sąjungą. Sprendžiant šią aktualią problemą, svarbu įvertinti tikrąją nelygybę Lietuvoje, nustatyti jos priežastis ir įvertinti jos pasekmes valstybės ir visuomenės raidai.
Gyvenimo kokybės laboratorijos vadovė prof. habil. dr. Ona Gražina Rakauskienė pranešime „Socialinė ekonominė nelygybė – grėsmė ekonomikos augimui, gyvenimo kokybei ir žmogaus saugumui“ pabrėžė, kad per pastaruosius du dešimtmečius auganti socialinė ekonominė nelygybė visame pasaulyje įgauna beprecedentį mastą. Įžymiųjų pasaulio ekonomistų tyrimų duomenimis, šiandien 1 proc. planetos gyventojų disponuoja didesniu turtu nei likusieji 99 proc. Nelygybė, sukelianti ypač aštrias neigiamas ekonomines, demografines, socialines ir politines pasekmes, tampa viena didžiausių pasaulio grėsmių. Prof. habil. dr. O. G. Rakauskienė, remdamasi žymiausių pasaulio ekonomistų – ekonomikos Nobelio premijos laureato J. E. Stiglitzo, R. Reicho ir kitų tyrimais, pažymėjo, kad socialinė ir ekonominė nelygybė stabdo ekonomikos augimą, blogina gyventojų gyvenimo kokybę, didina žmogaus ir valstybės nesaugumą, pažeidžiamumą.
Pasak profesorės, nelygybė, paskirstant išteklius, tradiciškai išlieka vienu iš aktualiausių iššūkių Lietuvai. Lietuva yra antilyderė Europos Sąjungoje pagal pajamų diferenciaciją. Pagal nelygybę 2015 m. mūsų valstybė pirmavo ES. Didėjanti visuomenės poliarizacija, kai nėra vidurinės klasės arba ji labai maža, – ypatinga Lietuvos ekonominio nuosmukio priežastis, reikalaujanti valstybės dėmesio. Šis reiškinys skatina socialinę įtampą visuomenėje, lemia visuomenės kataklizmus (socialines grėsmes, emigraciją ir kt.). Tai gali sutrikdyti ekonomikos vystymąsi.
MRU prof. habil. dr. Stasys Puškorius aptarė temą „Socialinės ekonominės nelygybės vertinimo iššūkiai“. Pasak profesoriaus, pagrindiniai rodikliai, apibūdinantys gyventojų ekonominę nelygybę, yra pajamos ir vartojimo galimybės. Vykdant šį projektą, sukurta metodika, leidžianti nustatyti, kokią bendrų pajamų dalį reikia perskirstyti tarp gyventojų grupių, kad pajamos būtų pasiskirsčiusios vienodai visuose gyventojų sluoksniuose. Siekiant šio tikslo, pritaikytas patobulintas Robin Hudo indeksas. Panaudoti šį indeksą praktikoje – gana sudėtinga, bet jis gali būti orientyras politikams ir ekonomistams, siekiant mažinti visuomenės grupių nelygybę. Be kita ko, buvo atlikta pajamų normalizavimo prielaidų analizė ir konstatuota, kad valstybė turėtų sukurti tokią pajamų, vartojimo, turto ir materialių sąlygų lygmens perskirstymo sistemą, kuri užtikrintų minimalius socialinius standartus visiems savo šalies piliečiams. Toks perskirstymas reikštų dalinį socialinės lygiavos principo realizavimą.
dr. T. Tamošiūnas, prof. dr. J. Jasaitis, susitiko su MRU prof. habil. dr. O. G. Rakauskiene
MRU Psichologinės gerovės tyrimų laboratorijos vadovė profesorė dr. Aistė Diržytė pranešime „Socialinės ekonominės nelygybės psichologiniai veiksniai“ pažymėjo, kad vidutiniai psichologinę gerovę atspindinčių konstruktų rangai subjektyviai neturtingiausiųjų grupėje buvo daugiau kaip tris kartus mažesni nei subjektyviai turtingųjų grupėje. Gyvenimo kokybės vertinimo vidutiniai rangai neturtingiausiam sluoksniui save priskiriančiųjų grupėje buvo beveik septynis kartus mažesni nei viduriniam sluoksniui save priskiriančiųjų grupėje. Analizuojant gyvenimo vertinimą pagal realias pajamas (eurais per mėnesį), žemiausių pajamų grupės gyvenimo vertinimo vidutiniai rangai buvo daugiau kaip du kartus mažesni nei aukščiausių pajamų kvintilyje. Tai reiškia, kad savo gyvenimo kokybės vertinimui svarbesnės yra ne tik realios pajamos, bet ir tai, kaip asmuo suvokia savo socialinę ir ekonominę padėtį. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, siekiant sumažinti Lietuvos gyventojų pažeidžiamumą, rekomenduojama specialiomis intervencijomis stiprinti visuomenės psichologinį atsparumą, finansinį raštingumą, savigarbą ir saviveiksmingumą, konstruktyvų požiūrį į save ir gyvenimo sunkumų įveikimą, skirti dėmesio projektams ir programoms, ugdančioms atjautą sau ir kitiems, gebėjimą įveikti gyvenimo sunkumus, psichologinį kapitalą.
Pasak dr. Vaidos Servetkienės (pranešimas „Materialiųjų gyvenimo sąlygų netolygumai Lietuvoje“), lyginant su pajamomis, materialiosios gyvenimo sąlygos, gyventojų disponuojamas turtas yra dar netolygiau pasiskirstę. Jei pajamų pasiskirstymas pagal Gini koeficientą Europos šalyse svyruoja nuo 0,3 iki 0,5, tai turto Gini koeficientas yra nuo 0,5 iki 0,8.
Disponavimas turtu nulemia ne tik materialinį, bet ir moralinį žmogaus saugumą, pasitikėjimą savimi ir gyvenimo kokybę. Pagal apklausos metu surinktus duomenis ir atsižvelgiant į 2016 m. būsto, žemės, ilgalaikio naudojimo prekių ir kito turto rinkos kainas, apskaičiuota vidutinė kiekvienos decilinės grupės namų ūkio disponuojamo turto vertė ir decilinis turto diferenciacijos koeficientas (I ir X decilių santykis), kuris yra lygus net 40,8. Taigi, turto diferenciacija smarkiai viršija pajamų nelygybę (decilinis pajamų diferenciacijos koeficientas – 11,4 karto). Pagal respondentų, patekusių į tiriamąją imtį, atsakymus nustatyta, kad 10 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų disponuoja 34,8 proc., o 1 proc. pačių turtingiausių – 8,9 proc. Lietuvos gyventojų turto.
Dr. Ilona Bartuševičienė pranešime ,,Nematerialiųjų išteklių poveikis ekonomikos augimui“ kalbėjo apie vieną svarbiausių svertų, mažinančių socialinę ekonominę nelygybę. Tai – pažangios ekonomikos skatinimas, t. y. nematerialių išteklių, gebėjimų ugdymas. Sumanios, besimokančios visuomenės vystymąsi sąlygoja žinių sklaida ir investicijos į švietimą bei nematerialius išteklius. Šalys, sukaupusios daugiau žmogiškojo kapitalo, tampa konkurencingesnės ir susiduria su mažesne skurdo problema. Lietuvoje situacija yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje. 2014 m. asmenų, dirbančių IRT sektoriuje, procentinė dalis nuo bendro užimtumo siekė 1,94 proc., o Suomijoje – 6,7 proc., Švedijoje – 6 proc., Liuksemburge – 5,1 proc.
Atlikus reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą, paaiškėjo, kad didžioji dalis respondentų nėra linkę manyti, kad asmeninių gebėjimų ugdymas galėtų prisidėti prie jų pajamų padidėjimo, kvalifikacijos kėlimo, karjeros galimybių. Gyventojai, patiriantys skurdo riziką, gali lengvai atsidurti žemiau skurdo ribos, tačiau, kaip rodo kitų mokslininkų įžvalgos ir šio tyrimo rezultatai, išsilavinęs, besimokantis žmogus rečiau patenka į skurdo ir socialinės atskirties spąstus dėl gebėjimo orientuotis dinamiškoje aplinkoje, greitai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje.
MRU Lyčių tyrimų laboratorijos vadovės dr. Eglė Krinickienės pranešime „Vartojimas socialinės ekonominės nelygybės požiūriu“ buvo kalbama apie tai, kad vartojimas atspindi šiuolaikinio pasaulio poliarizaciją ir atskleidžia didelę socialinę ekonominę nelygybę tarp atskirų valstybių. 2015 m. duomenimis, Lietuvoje maistui skiriamų išlaidų dalis visose gyventojų vartojimo išlaidose yra beveik du kartus didesnė už ES vidurkį. Taip pat 2015 m. duomenimis, Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis viršija ES vidurkį beveik 3 kartus. Lietuvos gyventojai daug mažesnę vartojimo išlaidų dalį skiria poilsiui ir kultūrai, beveik tris kartus mažiau nei ES vidurkis išleidžia viešbučiams ir pan. Didžioji dalis išlaidų skiriama pirmojo būtinumo prekėms ir paslaugoms – maistui ir būsto išlaikymui.
Vartojimo diferenciacijos vertinimas, pagal sociologinės apklausos duomenis, atskleidė menką mūsų šalies gyventojų perkamąją galią ir ribotas vartojimo galimybes. Mažiausiuose vartojimo išlaidų intervaluose (nuo 102 iki 650 eurų) yra susitelkusi didžioji Lietuvos respondentų dalis iš visų pateiktų gyvenamųjų vietų: kaimų, miestelių, miestų, didmiesčių ir sostinės). Mažiausių vartojimo išlaidų intervaluose dominuoja jaunimas ir pensinio amžiaus žmonės. Didžiausiose vartojimo išlaidų kategorijose (2001–3000 eurų ir 3001–4000 eurų) – visiškai nėra moterų, o vyrų, nurodžiusių, kad leidžia sau tokias išlaidas per mėnesį, yra atitinkamai tik 0,6 ir 0,2 proc. Tačiau vienoje iš žemiausių vartojimo išlaidų kategorijų (151 iki 350 eurų) dominuoja moterys. Parengta pagal LMT projekto Nr. GER-009/2015 vykdytojų pranešimą